Priimti sprendimą siekti europinės integracijos Belgradui buvo išties nelengva. Sprendimas pirmiausia buvo politinio pobūdžio. Šis siekis savotiškai padeda Serbijai atsikratyti sunkaus Balkanų karo šešėlio ir buvusio šalies prezidento – kalėjime Hagoje mirusio Slobodano Miloševičiaus – politikos padarinių. Tačiau, suprantama, ne visi yra patenkinti tokiu šalies posūkiu „veidu į Europą“. Serbijoje egzistuoja nemažai kraštutinių jėgų, kurios vertina tai kaip „didžiosios Serbijos“ idėjos išdavystę.
Paraišką stoti į Europos Sąjungą Serbija parengė 2009 metais, o oficialus šalies kandidatės statusas jai buvo suteiktas tik 2012 metais. Ne taip seniai Serbijos ministras pirmininkas Aleksandras Vučičius patvirtino, jog narystė ES išlieka tarp strateginių šalies prioritetų. Čia pat verta paminėti, kad politinė A. Vučičiaus praeitis yra susijusi su ultranacionalistine Serbų radikalų partija: 1998– 2000 metais, dar valdant S. Miloševičiui, jis buvo Informacijos ministru. Tiesa, 2008 metais A. Vučičius nutraukė ryšius su radikalais ir įstojo į Serbijos progreso partiją, o rinkimus 2014 metais laimėjo žadėdamas narystei ES reikalingas ekonomines reformas. Tai rodo, jog narystės Europos Sąjungoje perspektyvos svarbą supranta net vadinamosios „senosios gvardijos“ atstovai.
Akcentuojama, kad esminis Serbijos interesas įstoti į ES yra ekonominis. Ši valstybė ne pati turtingiausia regiono šalis – ji turi sisteminių problemų savo ekonomikoje. Šių metų vasarį Tarptautinis valiutos fondas sutiko skirti Belgradui 1,2 mlrd. eurų paramą, tačiau mainais į tai Serbija turi įgyvendinti reformas, kurios numato išlaidų viešajam sektoriui apkarpymą ir 500 valstybinių objektų privatizacijos įgyvendinimą. Belgradas taip pat savotiškai gyvena Graikijos krizės šešėlyje, nes apie 14 proc. Serbijos bankininkystės sektoriaus valdo graikai.
Serbijos naryste ES iš esmės yra suinteresuota ir susivienijusi Europa. Sutariama, kad šios valstybės stabilumas yra svarbus viso Balkanų regiono stabilumo kontekste. Briuselis sveikina Belgrado europinės integracijos siekį, tačiau kartu kelia ir atitinkamus reikalavimus, kurie yra ne vien ekonominiai, bet ir politiniai. Tarp jų – Serbijos bendradarbiavimas su Hagos karo nusikaltimų tribunolu ir dialogas su Kosovu. Pastarasis punktas yra itin skausmingas Belgradui, kuris nepripažįsta Kosovo nepriklausomybės ir vis dar vadina šį kraštą Serbijos dalimi. Nepaisant to, Belgradas, Briuselio džiaugsmui, pradėjo kalbėtis su Priština.
Formaliai į galimą Serbijos narystę Europos Sąjungoje palankiai žiūri ir Rusija, tačiau ji, kaip įprasta, bando kelti savo sąlygas tokios narystės perspektyvai. Pavyzdžiui, naujas propagandinis Rusijos resursas „Sputnik“ buvusio Italijos užsienio reikalų ministro Franco Frattini lūpomis paragino Europą „nekartoti ukrainietiškos klaidos“ Serbijos atveju, t. y. Briuselis neturėtų reikalauti iš Serbijos „rinktis tarp Rusijos ir ES“. Kitaip sakant, Maskva reikalauja, kad narystės Europos Sąjungoje atveju nenutrūktų ypatingi Serbijos santykiai (ir ryšiai) su Rusija.
Čia pat būtina paminėti, jog Briuselis niekada nereikalavo, kad Belgradas nutrauktų draugiškus santykius su Rusija, tačiau, galima sakyti, naujausioje geopolitinėje situacijoje tokia dilema iškyla automatiškai. Geriausiai susiklosčiusią situaciją galėtų iliustruoti citata iš vienos „Deutsche Welle“ publikacijos šia tema: „ES sako, kad ji neprieštarauja geriems Serbijos santykiams su Rusija. Rusija sako, kad neprieštarauja Serbijos narystei ES. Nei vieni, nei kiti nesako tiesos.“
Verta pabrėžti, kad ir Maskvos elgesys tam tikra prasme yra šizofreniškas. Pačioje Serbijoje Rusija gana plačiai (taip pat ir finansiškai) palaiko euroskeptiškas jėgas ir organizacijas. Ji steigia šioje valstybėje savo ideologinių struktūrų, tokių kaip fondas „Russkij mir“ ar Rusijos strateginių tyrimų institutas, filialus ir investuoja į žiniasklaidos rinką. Taip ji siekia, viena vertus, įtvirtinti Serbijoje „rusišką“ požiūrį į įvykius pasaulyje (šiandien pirmiausia – Ukrainoje), kita vertus, išnaudodama turimus informacinius pajėgumus siekia diskredituoti ES ir NATO veiklą, teigdama, jog ši veikla nukreipta prieš Serbiją ir jos interesus. Europinės integracijos siekis šiame kontekste pateikiamas kaip klaidingas ar net nenatūralus. Jis vadinamas Serbijos „Stokholmo sindromu“ (apeliuojant pirmiausia į Europos veiksmus ir poziciją byrant Jugoslavijai). Kita Rusijos informacinės strategijos Serbijoje kryptis – pateikti Maskvą kaip artimiausią Belgrado draugę ir sąjungininkę. Šiam tikslui gan plačiai naudojamos istorinės ir religinės (serbai yra stačiatikiai) sąsajos.
Serbija iš tikrųjų simpatizuoja Rusijai. Jau minėtas Rusijos propagandinis kanalas „Sputnik“, remdamasis serbų laikraščio „Politika“ duomenimis, birželio mėnesį paskelbė apklausos rezultatus, pagal kuriuos integraciją į ES palaiko 44 proc. Serbijos gyventojų, o už artimesnius santykius su Rusija pasisako 61 proc. apklaustųjų. Rusija taip pat oficialiai palaiko Belgrado poziciją Kosovo klausimu, o dalis serbų simpatizuoja imperinėms Rusijos ambicijoms. Pavyzdžiui, yra žinoma, kad vadinamųjų separatistų pusėje Donbase gana aktyviai kovoja ir atvykėliai iš Serbijos.
Belgradas taip pat neprisijungė prie ekonominių sankcijų, kurias Europos Sąjunga taiko Rusijai dėl agresijos prieš Ukrainą. Tačiau tokio sprendimo priežastis greičiau yra ekonominė nei politinė. Pažymima, kad Serbija yra stipriai ekonomiškai priklausoma nuo Rusijos. Pirmiausia minima energetinė priklausomybė nuo rusiškų dujų. Be to, Rusijos valstybiniam koncernui „Gazprom“ priklauso ir Serbijos naftos bei dujų įmonė NIS. Iš viso per 2005–2013 metus Rusija investavo į šią valstybę 598,4 milijono eurų, tai sudarė 4,5 proc. visų užsienio investicijų į šią šalį per šį periodą.
Panašu, kad Belgrado santykiuose tiek su Briuseliu, tiek su Maskva dominuoja ekonominis veiksnys. Tačiau kartu pati Serbija atsiduria skirtingų geopolitinių interesų sankirtoje (apie tai iš esmės ir kalbama šiame straipsnyje). Esminis Briuselio interesas – stabilūs Balkanai – yra gana aiškus, o dėl Maskvos strategijos vėlgi, kaip ir minėta, kyla klausimų.
Galima numanyti, kad šiuo atveju Rusija yra pasirengusi veikti pagal aplinkybes. Serbijos narystės Europos Sąjungoje atveju Maskva be jokių abejonių gali bandyti išnaudoti šią šalį kaip savo interesų Trojos arklį. Žiūrint iš šio požiūrio taško, net antieuropines nuotaikas Serbijoje siekiama palaikyti ne dėl noro užkirsti šiai valstybei kelią į ES, o dėl galimybės išnaudoti tas nuotaikas, kai Serbija taps Europos Sąjungos dalimi. Tai galėtų padėti Maskvai ardyti europinį solidarumą, kuris pastaruoju metu labai brangiai kainuoja Rusijai. Nesunku pastebėti (rašiau apie tai straipsnyje „Putino draugai: prorusiški lobistai Europoje“), kad Rusija orientuojasi į panašių jėgų palaikymą ir kitose Europos Sąjungos valstybėse. Kaip Maskvos Trojos arkliai ES neretai įvardijamos tokios valstybės kaip Graikija, Kipras ir Vengrija. Serbija narystės ES atveju sustiprintų šią komandą.
