Vienerių metų Seimo darbas daugelio politikų, analitikų bei visuomenės yra įvertintas pakankamai neigiamai. Nevengiant emocijų kalbama apie Seimo narių kultūros stoką, neprofesionalumą bei negebėjimą suvokti savo pareigos Lietuvai.
Kiekviena liga turi savo priežastis, eigą ir gydymo būdus. Taigi, pasinaudodami ligos metafora, pabandykime atrasti šio Seimo bėdų pradžią.
Seimas funkcionuoja politinių partijų, laimėjusių daugumą, frakcijų iniciatyvos dėka. Taigi Seimo frakcijos, jų sąstato kokybė, patarėjų korpuso profesionalumas, frakcijų bei partijų lyderių įtaka gali nulemti greitą ir kokybišką daugelio procedūrų realizavimą. Nepamirškime ir opozicijos, kuri privalėtų būti aktyvi ir konstruktyvi.
Bet viso Seimo „dizainą“, jeigu taip galima išsireikšti, nulemia dviejų partijų tarpusavio konkurencija. Tai TS-LKDP ir LSDP partijų bei jų frakcijų politinė priešprieša. Beveik nuo pat Seimo gyvavimo pradžios šios dvi partijos diktavo Seimo darbo ideologiją. Visos kitos partijos arba buvo asistuojančios vienai iš šių partijų arba kūrėsi kaip alternatyvos vienai iš jų.
Todėl Seimo stiprumas, darbo kokybė bei Seimo patikimumas yra tiesiogiai sietini su TS-LKDP ir LSDP. Nenoriu nuvertinti ir pastumti į nuošalę kitų partijų. Jos atlieka savo specifines atskirų piliečių grupių mobilizavimo, ypatingų ideologinių bei politinių interesų sergėjimo, arba tiesiog visuomenės interesų, kaip jie tai supranta, atstovavimo funkcijas Seime. Bet kada kalba užeina apie atsakomybę, tada kalti arba konservatoriai, arba socialdemokratai.
Paradoksalu, tačiau šios dvi partijos šiandien yra daug kuo panašios: abejose partijose bei jų frakcijose vysta įnirtinga vidinių grupių kova dėl dominavimo. TS-LKDP sprendžia naujo lyderio partijoje klausimą ir LSDP vyksta naujo lyderio įsitvirtinimo procesai, lydimi pakankamai aršaus pasipriešinimo. Manyčiau, kad vidinės kovos šiose partijose veikia ir Seimo sprendimus. Priklausomai nuo to, kas tuo metu ima viršų „nuosaikieji“ ar „radikalieji“, Seimas dalykiškai imasi spręsti klausimus, susietus su Lietuvai svarbiais uždaviniais, arba veliasi į nepamatuotų, kartais net pavojingų nutarimų bei įstatymų svarstymus bei priėmimus. Abejais atvejais čia visada yra kam pasiūlyti konkretų klausimėlį „užsivedimui“. Tam tinka bet koks, nepriklausomai nuo partiškumo Seimo narys.
Abejose partijose susiformavo situacija, kada regionai ima maištauti ir suteikia naują politinių batalijų atspalvį Seimui. Tai rodo partijų bei frakcijų sąsajas su partinėmis struktūromis bei Seimo narių bandymus sutvirtinti savo pozicijas ne tiek sudėtingoje bei nepatvarioje jėgų pusiausvyroje Seime bei Seimo frakcijose, kiek regionuose. Natūralu, kad tokia atrama į regionus reiškia būsimų pokyčių arba kovų partijų viduje grėsmę. Politikai rengiasi ne Seimo sesijoms, o partijų struktūrų, pozicijų partinėje hierarchijoje pasikeitimams.
Abejose partijose jų garbės lyderiai (V.Landsbergis bei A.Brazauskas), siekia aktyviai veikti politikoje ir nevengia iškelti vidinių prieštaravimų į viešumą. Tai rodo, kad naujosios kartos partijų elitas nesugeba susitarti dėl pozicijų ir senieji vadai verčiami įsitraukti į tas kovas ir tramdyti įsismarkavusius kolegas.
Abi partijos sprendžia sąjungininkų paieškos klausimus. Deramasi su visais ir dėl visko. Taigi galvoti apie valstybės politiką krizės metu palikta Vyriausybei ir Prezidentei. Anot I.Degutienės : „Seimas virsta į instituciją prie Vyriausybės“.
Štai tada ir supranti, kad šiandieninė Seimo būsena yra užsitęsusio TS-LKDP ir LSDP vidinių resursų persigrupavimo krizės pasekmė. Palinkėkime šioms partijoms greičiau susitelkti aplink vieną partijos lyderį (jeigu jis jau pasirinktas) ir susikoncentruoti ties strateginiais valstybės klausimais.
