Turbūt – ne. Paprasčiausiai dėl to, kad rinkimų vykdytojai nė kokių pakeitimų nenori, nors kalbų dėl jų marios, ir vykdytojai patys jose maudosi. Tačiau jie pasirengę iš jų išlipti sausi.
Po trijų mėnesių švęsime aštuoniolika Lietuvos nepriklausomybės metų, ir, labai nemalonu sakyti, daug Lietuvos piliečių šia sukaktimi per daug nesidžiaugs. Greičiausiai tik vėl kartos daug kartų minėtas bėdas ir jų kaltininkus, kurių ieškoti daugumai taip pat nebereikia. Jie jau įvardyti. Tai Lietuvos valdžios. Gal skirtumas tik toks, kad vieniems daugiau kaltas Prezidentas, kitiems – Seimas, dar kitiems – šių dviejų rinktų valdžių sudaryta vyriausybė, o dar kitiems – vienodai visos trys. Bet ar dėl to jie norėtų atsisakyti Lietuvos nepriklausomybės ir grįžti atgal į sovietinės okupacijos laikus?
Už tokį klausimą taurūs lietuviai turbūt net į ausį skeltų, nors praėjusių metų apklausų duomenimis dalis Lietuvos piliečių, dargi net nemaža, anų laikų sakėsi išsiilgę. Kai kurie “žinovai” jų net pusę priskaičiavo. Šiemet tokių balsų lyg ir nebegirdėti. Tačiau visi, o jeigu ir ne visi, tai bent 80 – 90 nuošimčių, ir jau ne turbūt, bet tikrai, norėtų pakeisti valdžias. Visas tris ir kaip galima greičiau. Taip galima teigti remiantis po Lietuvą plasnojančiomis kalbomis. Šalia kasdien balsingesniais tampančių paprastų piliečių, pakeitimų reikalauja Lietuvos politinių vyksmų apžvalgininkai, žymūs visuomenininkai, nevalstybinių visuomeninių telkinių atstovai, pilietinių sambūrių vadovai, žinomi politikai, net kai kurie valdžios, ypač Seimo, nariai, frakcijų bei partijų vadovai. Reikalavimų pagrindai įvairūs ir būdingi. Juk visiems turėtų būti aišku, kad už žmonių ekonominę padėtį daugiau atsakinga yra vyriausybė, nes ji yra Seimo nutarimų bei Prezidento pavedimų vykdytoja, o ši sritis labiausiai šlubuoja, ypač sveikatos apsaugos, švietimo, teisėsaugos, policijos, ekonominės, energetikos ir kitomis su žmonių buitinių gyvenimu susietomis seniai žadėtomis reformomis, tačiau į valdžias šaudančiųjų skaudžiosios strėlės skrieja ne jos, bet Prezidentūros ir Seimo link. Ypač prausiamos dabartinį Seimą sudarančios partijos. Kasdien garsėja jau seniai girdimi siūlymai esamas naikinti ir steigti naujas. Nors iki eilinių Seimo rinkimų beliko tik apie dešimt mėnesių, kai kurie įnirtingi politikai nebenori nė tiek laukti ir reikalauja pirmalaikių rinkimų. Žodžiu, plieskiasi didelis triukšmas, ir nežinia, kur jis gali nuvesti? Pirmiausia, ar iš viso jis gali turėti kokį nors poveikį?
Kaip jau minėta, šis triukšmas aštriausiai kerta partijoms. Per aštuoniolika nepriklausomybės metų jos pasirodė netikusios, ir toliau taip nebegali būti, teigia jo kėlėjai. Partijų atžvilgiu vyrauja trys nuomonės: 1) lopyti sukiurusias senas, 2) steigti naujas, 3) atsisakyti rinkimų partijų sąrašais. Kiek tos nuomonės gali būti paveikios? Tuojau pat galima pasakyti, kad bent pirmosios dvi - niekavertės. Kas ir kaip šias partijas lopys? Jos jau turi nusistovėjusias organizacines sąrangas, įstatus, įpročius ir pagal tai tvarkosi. Kas, kad ir kaip besistengtų, išsuks iš partijų jau nusitiesto “tradicinio” kelio ir “išrinks” kitus vadovus negu, sakykim, Artūrą Paulauską - Naujosios sąjungos, Artūrą Zuoką - liberalcentristų arba Kazimierą Prunskienę - valstiečių liaudininkų? O jeigu “per stebuklą” Viktoras Uspaskich už suktybes ir būtų pasodintas, partijai jis vis tiek vadovaus, nors dėl patogumo popieriniu pirmininku būtų “išrinktas” ir kitas asmuo. Tad kaip tokias partijas pakeisi? Kaip priversi jas atsisakyti ir rinkimuose joms labai naudingų sąrašų? Kelerius metus Seimui pirmininkavęs Artūras Paulauskas puikiai žino, kad be partijos sąrašo jis į šią reikšmingiausią Lietuvos įstaigą net nebūtų patekęs, nes vienmandatėje apygardoje užtikrintai pralaimėjo, o partijos sąrašas jį net į Seimo viršūnę išnešė. Kokia jėga privers jį tokį laimikį “tėvynės labui” paaukoti?
Taip pat neatrodo, kad sėkmingas būtų ir naujų partijų steigimo užmojis. Uspaskich sėkmę lėmė jo milijonai (bent kol kas neįrodyta, jog jie buvo ne jo paties) ir tuos milijonus kraunančių jo nuosavų gamybinių įmonių įvairūs vadovai, tarnautojai bei darbininkai. Darbo partija buvo steigiama, beje, ir liko, ne kaip visuomeninė, bet daugiau kaip Viktoro Uspaskich asmeninė politinė grupuotė, tiesiog – jo nuosavybė. Jo pavaldiniai buvo pradinis partijos branduolys, pirmieji talkininkai, pirmieji juodieji darbininkai. Jo pinigais suburtas, paprasčiau tariant – pasamdytas, partijos elitas rašė programas, kūrė organizacinius bei rinkiminius planus. Dabar ketinamų naujų partijų steigėjai, įskaičiuojant ir patį uoliausią šios minties puoselėtoją Vytautą Radžvilą, tokio piniguočiaus neturi. Atrodo, kad nėra nei minčiai pasišventusių be atlyginimo dirbančių organizatorių - savanorių, todėl vargu ar kas nors iš šio užmojo išeis? Taip pat neatrodo, kad laiku “susimėtyti” pavyktų ir Kaišiadorių rajono pradininkų grupei, užsimojusiai pagrindinį dėmesį skirti lietuvių tautai – nepaprastai šaunus užsimojimas - ir sukti ją vienybės keliu, tokiu pavadinimu ir naują partiją steigiant. Tačiau jau ir jie patys suvokia, kad šios mintys per po metų įvyksiančius rinkimus greičiausiai dar tik mintys ir tebus, o pajėgiu “kūnu” galės subręsti tik vėlesniems rinkimams.
Būdinga, kad apie prakiurusias ir lopytinas partijas kalba kiti, bet ne pačios partijos, tiksliau – ne jų vardu turinčios teisę kalbėti vadovybės. Jos rengiasi rinkimams įprasta nusistovėjusia tvarka, tik peikdamos viena kitą – būdinga kova dėl rinkėjų balsų – bet modamos ranka į jas kritikuojančią bei jomis nepasitikinčią aplinką. Todėl ir vargu ar pavyks kaip nors “įteisinti” ir mano minėtą trečią nuomonę: įtikinti partijų vadovybes gera valia atsisakyti partijų sąrašų ir rinkimus vykdyti tik vienmandatėse apygardose. Mat atsisakymas partijų sąrašų daugeliui, o gal ir daugumai, vadovų, kaip Artūro Paulausko čia pateiktas pavyzdys rodo, ramiai sėdinčių dabartiniame Seime, šių kėdžių gali ir nebesugąžinti. Tačiau kandidatuodami sąrašais, pagal dabartines apklausas, bent šešių šiame Seime kėdes šildančių partijų vadovai bei per jų malonę į sąrašus įrašyti artimieji beveik šimtu nuošimčių tikri į jas vėl sugrįžti. Akylesnis apžvalgininkas jau šiandien galėtų surašyti gal net apie 60 – 70 pavardžių po rinkimų į Seimą sugrįsiančių dabartinių jo narių. Pridėjus dar vienmandatėse apygardose kandidatavusius ir laimėjusius sąrašinius - naujo Seimo dauguma liks tokia pati, kokia yra dabar. Taigi ir toks pat nevykęs Seimas, kurio aiški dauguma Lietuvos piliečių nebenori. Tad ką daryti?
Kažin ar tai lengvai atsakomas klausimas, nors išeitis gal ir galėtų būti. Žinoma, jeigu Lietuvos visuomenė iš tikrųjų norėtų jos ieškoti ir atsirastų savanorių vadovų, padedančių jai tokiu keliu eiti. Pirmiausia turėtų būti pradėtas naujas rinkimų būdas. Jis turėtų vystytis iš apačios, rajonuose ar rinkiminėse apygardose, nepaisant nei partijų, nei jų sąrašų. Čia turėtų atsirasti pradininkai, kurie kviestų piliečius į susirinkimus, juose sudarytų savus rinkimų planus, išrinktų apygardose tuos planus vykdančius piliečių komitetus, kurie padėtų surasti vėliau taip pat susirinkimuose ar kuriuo nors kitu būdu paremtus bei patvirtintus kandidatus, kurių pavardės būtų įteikiamos apygardų rinkimų komisijoms, kartu su prašymais, pagal reikalaujamus įstatymus, įrašyti juos į balsavimo lapelius. Pradininkų grupės galėtų būti ir partinės, ir nepartinės, ir prie kandidato pavardės galėtų būti pridedama, žinoma, tik pagal jo paties norą, ir jo partinė priklausomybė. Jeigu bent taip būtų galima būtų užsimoti ir iki rinkimų suspėti padaryti, naujo Seimo jau būtų galima tikėtis, jeigu ne geresnio, tai bent kitokio. Tačiau vargu ar taip daryti bus ryžtamasi. Greičiausiai, nepaisant viso šio didelio triukšmo, ir šie rinkimai vyks taip pat kaip iki šiol, ir naujos Seimo posėdžių salės naujas, patogias bei pelningas kėdes šildys tie patys politikai. Taigi iš šio didelio debesio – gal nė kokio lietaus.
"Amerikos lietuvis"
