Ką kiekvienam mūsų būtina žinoti einant į naują darbą ir kokių iliuzijų vertėtų atsikratyti? Kaip tapti savam tarp svetimų?
Žinote patys – apie vienus kolektyvus kalbama, kad jie draugiški, apie kitus – esą ten toleruojamos intrigos ir paskalos, vienur aiškiai apibrėžtos ir net iškabintos organizacijos ir joje dirbančių žmonių vertybės, kitur tiesiog atliekamos pareigos ir tiek.
„Ar verta teirautis būsimoje organizacijoje dirbančių žmonių nuomonės, juk ji gali priklausyti nuo kiekvieno individualios padėties – vienam tai svajonių kolektyvas, o kitas gal junta diskomfortą ir svajoja, jei pasitaikys proga, nerti kitur“, – klausiu Eglės Narijauskaitės, Žmogaus studijų centro konsultantės.
„Būtina kuo daugiau sužinoti apie naująją darbovietę“, – sako p. Narijauskaitė.
Sklaidydama iliuzijas apie greitą naujo kolektyvo užkariavimą, „Verslo klasės“ pašnekovė paaiškina – kiekviena organizacija turi savo kultūrą: tradicijas, vertybes, nerašytas taisykles. Ją kuria ir palaiko ten dirbantys žmonės. Neverta tikėtis, kad tik spėsi prisijungti prie naujo kolektyvo ir visi puls įgyvendinti tavo gal ir labai įdomių idėjų. Netgi labai geros idėjos gali būti nepastebėtos, jeigu organizacijos senbuviai jose įžvelgs grėsmių jų įprastai kultūrai ir nujaus, kad tai galėtų lemti pokyčių. Todėl specialistė neguodžia, o sako, kad prisitaikyti prie naujo kolektyvo tikrai reikės laiko.
Jos įsitikinimu, labai svarbu kuo daugiau sužinoti apie naująją darbovietę. Kartais pačios bendrovės darbo skelbimuose pamini, kokios yra jų vertybės, vizija. Kita vertus, daug ką lemia emocinis kolektyvo klimatas, o tai pastebėti nedirbant organizacijoje yra sudėtinga. Žinoma taisyklė – lojalumas organizacijai labai aiškiai atsispindi, kai paklausiama, ar žmogus rekomenduotų savo darbovietę bičiuliams. O lojalumas yra vienas geros emocinės aplinkos rodiklių.
Ne iš kelmo spirti naujokai
Kaip pirmosiomis darbo dienomis p. Narijauskaitė patartų elgtis naujokui, kaip stengtis įsitvirtinti, sukurti savo kaip profesionalaus darbuotojo įvaizdį? O gal visas jėgas sutelkti kitkam – stebėti kolektyvą, jo narius, mėginti perprasti, kaip sakoma, žaidimo taisykles? Kokių klaidų svarbiausia nepadaryti? Ir ar skirtingai turėtų elgtis naujokas, atėjęs dirbti eiliniu darbuotoju ir vadovu.
„Yra keli adaptacijos, dar vadinamos socializacija, darbe lygmenys: istorija, kalba, politika, žmonės, organizacijos tikslai bei vertybės ir profesionalumas. Labai aišku, kada naujokas įsitvirtina organizacijoje, – sako p. Narijauskaitė, – tai atsitinka tuomet, kai žmogus perpranta organizacijos istoriją, tradicijas ir papročius, susiformavusius per ilgą laiką, organizacijoje vyraujančią kalbą, specifinius terminus, žargoną. Kai jam tampa aiški kolektyvo politika (tai yra nerašytos taisyklės), kai išsiaiškina, kurie žmonės organizacijoje yra įtakingiausi, kaip gauti geriausius projektus, susipažįsta su kitais organizacijos darbuotojais. Pagaliau, kai supranta ir kelia sau organizacijos tikslus kaip savus, suvokia, kokią įtaką jų veikla daro bendriems organizacijos tikslams, moka jų siekti ir kartu tampa profesionalais, įgyja įgūdžių.“
Norint įgyti šių žinių reikia domėtis darbo aplinka ir organizacija. „Tada naujokai sąmoningai arba nesąmoningai renkasi įvairią taktiką: netiesioginius klausimus ir pokalbius, tikrina ribas, stebi ir nagrinėja įvairias aplinkybes, – sako konsultantė. – Tokia taktika leidžia daug sužinoti apie organizaciją ir išlikti taktiškiems kolegų ir vadovų atžvilgiu. Užuot klausus bendradarbių tiesiogiai, koks yra organizacijos požiūris į darbą laisvadieniais, naujokas tiesiog pasiteiraus kolegos, ką šis veikė savaitgalį. Vadovai elgiasi labai panašiai – zonduoja padėtį.“
Jeigu naujokas stengiasi neigti surinktą informaciją, nepaisyti nerašytų taisyklių, ignoruoti tradicijas, jam bus sunkiau pritapti. Todėl taip elgtis žmonių santykių specialistė nepataria.
Kiekviename darbo kolektyve yra ne tik formalių, bet ir neformalių lyderių, jei jiems nepatiksi iš karto, vėliau gali būti sunkiau dirbti.
„Neformalūs lyderiai yra labai svarbūs žmonės organizacijoje ir, aišku, jų nuomonė yra ypatinga. Jie dažnai yra organizacinės kultūros ir emocinio klimato formuotojai, – teigia Žmogaus studijų centro konsultantė. – Jeigu naujokui nepatinka neformalūs lyderiai, tuomet tikėtina, kad ir organizacijos kultūra gali netikti. Tačiau pirmąjį įspūdį visada įmanoma pakeisti.“
„Daug kas naujame darbe nežinoma – teirautis kolegų ar mėginti susivokti pačiam, nes juk dėl dažnų klausimų gali susidaryti įspūdis, kad stinga kompetencijos, tačiau bandant viską suprasti pačiam galima ilgai tūpčioti vietoje?“ – klausiu p. Narijauskaitės.
„Tyrėjai yra pastebėję, kad naujokai paprastai esti ne iš kelmo spirti. Jie puikiai supranta socialinę klausinėjimo kainą ir moka pasiteirauti taip, kad nieko neįžeistų arba nesusigadintų reputacijos, – teigia pašnekovė. – Klausti tiesiai šviesiai tikriausiai efektyviausia, tačiau naujokas puikiai žino: jeigu šeštą kartą paklaus, kaip naudotis spausdintuvu, kolegas tai ims nervinti ir jie gali prilipdyti jam įkyruolio etiketę. Taigi, jeigu vakar klausėte vieno kolegos, šiandien teiraukitės kito. Nekorektiška kelti kai kuriuos klausimus darbo pradžioje, pavyzdžiui, imti teirautis, kaip būtų galima pereiti iš pardavimo palaikymo padalinio į personalo valdymo padalinį. Todėl sumanesni naujokai prisidengia netiesioginiais klausimais: „Ar pasitaiko jūsų įmonėje taip, kaip buvo vienai mano pažįstamai, kai ji dirbo pardavimo palaikymo padalinyje ir…“
Klausinėti būtina norint sėkmingai prisitaikyti organizacijoje.
Nepritapote – kamuotis neverta
„Būti taktiškam su kolegomis, atvirai nekritikuoti jų elgesio, nežeminti jų tokiais pareiškimais: „O mano buvusioje darbovietėje už tokias kalbas tau atlyginimą nurėžtų.“ Patarčiau neskleisti gandų – jei ir sužinojai gandą, tegul atsakomybė tenka tam, kuris jį papasakojo, jis taip pasirinko, tačiau, jeigu toliau platini išgirstą naujieną, prisiimi atsakomybę už pasekmes“, – sako p. Narijauskaitė, paklausta, kaip naujokui išlaviruoti tarp itin draugiškų ir itin šaltų santykių, jei nenorima įsivelti į kartais kolektyvuose pasitaikančias intrigėles, apkalbas, tačiau ir netapti atsiskyrėliu.
„Darbo krūviai atėjus dažnai nebūna visai aiškūs. Ar įmanoma ir kaip įmanoma išvengti naujoko dalios – būti apkrautam darbais, kuriuos privalu ir neprivalu atlikti?“ – noriu sužinoti dar vieną svarbų dalyką.
„Paprastai lengviau ir greičiau pritampa tie žmonės, kurie imasi iniciatyvos ir nesibaido jokių darbų, netgi neprivalomų. Taip jie greičiau tampa profesionalais, išmoksta ir greičiau suvokia įvairių darbų vertę organizacijoje, taip pat pelno kolegų palankumą. Aišku, labai svarbu jausti ribas, – primena ji, – keturiolika valandų per parą ir trys savaitės iš eilės be poilsio gali būti žalinga ne tik naujokui, bet ir organizacijai.“
Kartais naujajame kolektyve kas nors mums labai nepriimtina, todėl profesionalės klausiu, ar privalu vis tiek besąlygiškai žaisti pagal nusistovėjusias taisykles, ar mėginti keisti padėtį, laužyti jas.
„Galima siūlyti ir savų idėjų, kaip ką patobulinti, gal rasite vienminčių, tačiau nesiūlyčiau to daryti vos tik atėjus. Jau minėjau, adaptacija šiek tiek užtrunka. Gali būti ir taip, kad naujokas jau puikiai jaučiasi organizacijoje, tačiau kolektyvui irgi reikia šiek tiek laiko priprasti prie naujoko“, – sako p. Narijauskaitė.
„Kokie požymiai byloja apie tai, kad pritapti nepavyko? Kaip protingiausia būtų elgtis tokiu atveju? Išeiti? Viltis ir laukti pasikeitimų?“ – klausiu.
„Jeigu kolektyvas aiškiai nepriima naujoko, jam sunku pasiekti gerų darbo rezultatų, tuomet, manau, laukti nebeverta, reikia ką nors daryti. Dažniausiai būtina spręsti kilusius konfliktus. Viena konfliktų sprendimo strategijų yra jų vengti. Taigi kartais tenka pasirinkti tokią išeitį – išeiti iš darbo. Ji irgi galima, kartais tai geriausias žingsnis, – teigia žmogaus santykių specialistė. – Adaptacijos laikas priklauso nuo asmenybės, aišku, ir nuo kolektyvo. Kolektyvo ir naujoko ryšiai bus sėkmingesni, jei jis priims susiformavusią kultūrą ir stengsis būti kuo panašesnis į kitus kolektyvo narius. Dažniausiai senbuviai greičiau į savo būrį priima bendrauti mėgstančius, ne per daug aktyvius, emociškai stabilius asmenis. Lėčiau prisitaiko žmonės, turintys elgesio keistenybių, arba jautrios, uždaros, pernelyg geros nuomonės apie save asmenybės. Apibrėžti laiko, per kiek pavyksta prisitaikyti, neišeina. Kai kurie kolektyvai susipažinti su specifika skiria dvi savaites, kai kurie – mėnesį, o kiti – vieną dieną. Tai priklauso ir nuo veiklos sudėtingumo. Be to, tas laikotarpis, kaip jau minėjau, priklauso ir nuo žmogaus asmenybės.“
Kartais naujoje darbo vietoje gali būti sunku pritapti ne dėl žmonių ar paties darbo pobūdžio, o dėl nepatogios darbo vietos, kai, pavyzdžiui, patalpoje labai tvanku, karšta, ankšta, sklinda kokie nors kvapai.
„Tokius dalykus pakeisti paprasčiausia. Vėlgi siūlyčiau išlikti taktiškam ir nereikšti tiesioginio pasipiktinimo. Tačiau jeigu patalpoje sklando blogi kvapai, tikėtina, ne vienas darbuotojas nemaloniai jaučiasi. Galbūt vertėtų ieškoti bendraminčių ir nenutylėti apie nepatogumą susirinkimo metu, kad visi aptartų ir spręstų, ką daryti, – pataria p. Narijauskaitė. – Kita vertus, jeigu organizacijos vadovybė yra susitaikiusi su susiklosčiusia padėtimi ir neketina nieko keisti, vertėtų rimtai pagalvoti: „Ar aš galiu su tuo susitaikyti?“
