Regis, kad žiemos metu slidūs ir dažnai nebarstomi keliai bei takai ir ledinis vėjas daugelį turėtų atgrasyti nuo šios transporto priemonės pasirinkimo, o patį važiavimą daryti ganėtinai pavojingu ir nepatogiu. Tačiau galbūt tai – tik jokio pagrindo neturinčios prielaidos?
Svarbiausia ne oro sąlygos, o takų būklė ir jų priežiūra
Lietuvos dviratininkų bendrijos pirmininko Eduardo Kriščiūno teigimu, važiavimas dviračiu žiemą visiškai įmanomas, o į kelius žiemą, palyginus su vasara, išvažiuoja bent dešimtadalis dviratininkų: „Nors Lietuvoje patikimos statistikos apie keliones dviračiais nėra net ir vasarai, tačiau, mano pastebėjimu, žiemą Vilniuje lieka važinėti apie 10 proc. nuo vasarinio skaičiaus.
Tuo tarpu Olandijoje žiemą šis skaičius praktiškai nekinta, Danijoje, kurios klimatas panašus į Klaipėdos, lieka 80 proc., Stokholme – 60 proc., Helsinkyje – 40 proc., Oulu, kuris yra 200 kilometrų žemiau poliarinio rato, (256 dienos su temperatūra žemiau 0) – apie 27 proc. nuo važiuojančių vasarą vis dar važiuoja dviračiu“, – teigė E. Kriščiūnas.
Anot bendrijos pirmininko, didesnio dviračių populiarumo žiemą, palyginus su Vilniumi, labiau į šiaurę nutolusiuose miestuose priežastis – takų kokybė ir jų priežiūra.
„Oulu, kur gyvena 191 tūkst. žmonių, miesto biudžete dviračių ir pėsčiųjų takų priežiūrai kasmet išleidžiama pusantro milijono eurų, iš jų 85 proc. išleidžiami būtent takų priežiūrai ir apšvietimui žiemą.
Tuo tarpu Vilniuje automobilių keliams ir viešojo transporto dotacijoms kasmet išleidžiama iki 60 kartų didesnė suma. Paskaičiavus matosi, kad miestui apsimoka, kai gyventojai važiuoja dviračiu.“
Dviračių entuziastas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad, remiantis statistika, šiame Suomijos mieste žiemą į mokyklas apie 50 proc. moksleivių važiuoja dviračiais. Tuo tarpu Lietuvoje, į Vilniuje esančią Balsių mokyklą net vasaros pradžioje dviračiu atvažiuoja iki 30 proc. moksleivių, tuo tarpu žiemą – apie 10 procentų.
E. Kriščiūno teigimu, Oulu pavyzdys įrodo, kad dviratis turi didelį potencialą Lietuvoje būti labiau naudojamas žiemą, tačiau tam dar nėra sukurtos tinkamos sąlygos.
Geresnį sukibimą turinčios žieminės padangos – ne tik automobiliams
Nors dviratininkams skirtose kelių eismo taisyklėse kalbama apie tokias saugumo priemones kaip šalmas, liemenė, žibintai bei atšvaitai, tačiau nieko neužsimenama apie papildomas saugumo priemones dviračiu važiuojant žiemą.
Ir nors motorinių transporto priemonių vairuotojams iki lapkričio 10 d. būtina padangas pasikeisti į geresnį sukibimą turinčias žiemines, toks reikalavimas dviračiams netaikomas.
Apie saugumo priemones paklaustas E. Kriščiūnas patvirtino – žiemą dviračio padangas tikrai patartina pasikeisti į dygliuotas: „Taip, Lietuvoje padangas žiemos metu pasikeisti pageidautina. Aš pats padangas į dygliuotas pasikeičiu tuo pačiu metu, kaip ir automobiliui, t.y. iki lapkričio 10 dienos. Daugiau nieko papildomo dviračiui nedarau.“
Tarp saugumo priemonių ir šiltas šalikas
Kalbėdamas apie grėsmes, dviratininkų bendrijos pirmininkas teigė, kad jos panašios į grėsmes, žiemą kylančias ir einant pėsčiomis, jos – paslysti, nušalti galūnes.
„Dviračiu važiuojant labiau šąla galva ir rankos, tačiau pačiam šilčiau, nei stovėti stotelėje ir laukti viešojo transporto, nes judėjimo tempą gali pasirinkti pagal savijautą. Stovint stotelėje arba gramdant automobilio langą tokios galimybės nėra.
Žiemą važiuojant dviračiu reikia prognozuoti daugiau veiksmų nei vasarą, nes slidu yra ne tik dviratininkui. Greitai lakstyti sudėtingose situacijose, tai yra, kai kertasi kelių eismo dalyvių trajektorijos, tikrai nepatartina.
Tuo tarpu apranga reikalinga praktiškai tokia pat, kaip einant važinėti rogutėmis – gera kepurė, pirštinės, šilti batai.
Pačiam prisirengti reikia mažiau, nei keliaujant kitais būdais, nes sukaisite. Vienintelis papildomas aprangos elementas – šalikas, kuriuo galima užsidengti veidą iki akių, kad nenušaltų žandai. Aš pats naudoju šaliką „kojinę“, mat juo labai patogu reguliuoti kurią veido vietą norima apsaugoti“, – patarimais dalinosi E. Kriščiūnas.
