Ne tik dėl to, kad tave kviečia buvęs vadovas prof. Vytautas Landsbergis, tikriausiai vildamasis sustiprinti Lietuvos politikos viršūnėje silpnokai besikapstančius konservatorius, bet daugiau dėl to, kad šiuo laiku esi beveik vienintelė likusi viltis grąžinti valstybės vairą į tautos patriotų idealistų rankas. Tų, kurie anais laikais, iškėlę į dangų rankas, prašė Dievą padėti jiems baigti pusšimtį metų trukusią laisvės kovą ir atkurti lietuvių tautai savo nepriklausomą valstybę. Ne, ne į tų pačių buvusių, bent ne visų, tuojau skubu pastebėti, nes buvusieji, nors ir daug jų yra likusių, bet gali būti jau ir nebeprikeliami. Dar ir dėl to, kad nebereikia buvusio žygio kartoti, nes tuometinis tikslas pasiektas, bet dėl išryškėjusio naujo, kurį pasiekti tegalės tik anuometinė Sąjūdžio dvasia, jos įliepsnota Tėvynės meilės ugnis. Taigi tokio Sąjūdžio reikia, tik klausimas – ar jis yra galimas?
Gražiai buvo paminėtas jo įsteigimo dvidešimtmetis, nors be tų nelaimingų partinių akibrokštų apsieita nebuvo, daug Sąjūdį giriančių bei jam dėkojančių kalbų pasakyta, tačiau ką toliau daryti, šalia buvusio jo vadovo irgi gana atsargios užuominos apie jo sugrįžimą į politiką, mintis išsamiau kedenta nebuvo.
O tai padaryti vertėjo. Kad ir tik dėl Lietuvą į maišatį įklampinusios nevykusios posąjūdinės partinės centralizuotos valstybės tvarkymo politikos, jeigu nenorima prisiminti tos politikos paskandintų brandesnių Sąjūdžio puoselėtų idėjų. Dėl to šiandien ir pasekmės – lietuviai nesijaučia esą savo valstybės šeimininkai, sako dabar tos politikos ujamas visuomenininkas Darius Kuolys. Dabar veikiančios partijos, nors jų jau ir 40, šio kreivo kelio nebeištiesins. Aštuoniolika jų valdymo metų: 618 000 žmonių gyvena žemiau skurdo ribos, 400 000 išvyko iš Tėvynės geresnio kąsnelio ieškoti, pusei milijono pensininkų nauda – mažiau negu 600 Lt per mėnesį, skirtumas tarp didžiausio ir mažiausio atlyginimo – 312 kartų, o buvusių 8000 valstybės valdymo biurokratų vieton – dabar jau 32 000. Iš partijų sudarytų sąrašų išrinktu Seimu, pagal gegužės mėn. „Vilmorus“ duomenis, pasitiki tik 7, 2 nuošimčiai piliečių, o pačiomis partijomis – vos 4,5 nuošimčių. Jeigu jau čia ne Lietuvos valstybės bedugnės krantas, tai kur jis yra?
Bet partijoms, atrodo, tai visiškai nesvarbu. Joms – tik laimėti spalio 12-tą įvyksiančius rinkimus, likti tose pačiose kėdėse ir dar bent ketverius metus jomis prabangiai mėgautis. Rinkimams besiruošdami, savo neišmintinga parama socialdemokratams susimenkinę, konservatoriai jėgoms atgauti nusigriebę krikščionis demokratus, tautininkus ir, dairydamiesi daugiau jėgų, dabar nori atsivilioti nors ir buvusius jiems palankius, bet kol kas už politinės tvoros stovėjusius sąjūdininkus. Kodėl gi ne? Bet tuojau pat, tiesiai šviesiai ir be užuolankų: linkiu, kad užmojis nepasisektų. Tačiau taip pat iš visos širdies Lietuvos valstybės ir šiuo laiku – ypač lietuvių tautos gerovei kviečiu Sąjūdį į Lietuvos politiką grįžti ir jau „pilnu garu“ dalyvauti ateinančiuose rinkimuose. Bet tik kaip atskira, nepriklausoma, savarankiška, visuomeninė grupė. Nieko bendra su nė viena politine partija neturinti. Štai kelios priežastys.
Nors prieš šiuos rinkimus visuomenėje yra daug blaškymosi dėl rinkimų sąrangos pakeitimo, tačiau baigia išsirutulioti dvi pagrindinės kryptys: 1) daugiamandatėje apygardoje atsisakyti rinkimų partijų sąrašais ir tam tikslui siekti jau Darbo partijos Seimui pasiūlytas svarstyti įstatymo projektas; 2) vienmandatėse apygardose kandidatų siūlymą iš partijų vadovybių Vilniuje perkelti į rajonus. Kadangi Sąjūdis, kaip visuomeninė organizacija, sąrašo sudaryti neturi teisės, todėl čia jis gali sutaupyti daug nervų bei vargo, tačiau kaip visą Lietuvą apimantis telkinys lieka labai parankus rajonams siūlyti vietinius kandidatus. Jam lengviausia tokiam užmojui pasiruošti ir jį įvykdyti, nes turi jau veikiančią organizaciją. Beliktų jam tik pasitikrinti organizacinės sąrangos paveikumą, nes tik 24 -iose rinkiminėse apygardose Sąjūdžio skyriai veikia. O jų reikia net 71. Todėl paspartintu greičiu reikėtų trūkstamus skyrius suorganizuoti. Tai galėtų atlikti apygardose pradininkų sudaryti komitetai arba Sąjūdžio valdybos pakviesti bei įgalioti asmenys. Rajonuose, naudodamiesi vietine ar net ir centrine žiniasklaida, apie ketinamą Sąjūdžio skyriaus atkūrimą jie turėtų gyventojus informuoti, sušaukti juos į susirinkimą ir jame arba atgaivinti jau veikusį, arba įsteigti naują skyrių; balsavimo būdu išrinkti skyriaus valdybą, Seimo rinkimų komitetą, kitus pareigūnus, juos įteisinti ir paleisti į darbą. Per vietinę žiniasklaidą, vietinėse viešose vietose dalijamais lapeliais ar kitokiu būdu nuolat skelbti apie skyriaus veiklą, ypač susijusią su rinkimais, ir raginti narius ieškoti kandidatų. Jie turėtų būti rajono gyventojams gerai žinomi, pažįstami, patikimi piliečiai, geriausiai – vietiniai arba su rajonu nuolatinius ryšius palaikantys žmonės, į jų paiešką Sąjūdžio centrinei vadovybei visiškai nesikišant. Bent mėnesį prieš rinkimus, o jeigu galima – net ir anksčiau, sušaukti skyriaus rinkiminį susirinkimą, jame dalyvius supažindinti su į Seimą sutinkančiais kandidatuoti asmenimis, leisti jiems pasisakyti, kiekvienam išryškinti savo programą, o šiam vyksmui pasibaigus, išrinkti šios apygardos Sąjūdžio kandidatą. Tokį vyksmą atlikęs, Sąjūdžio skyrius turėtų jau nebe Sąjūdžio centrinės valdybos atsiųstą, taigi – nebe iš viršaus nuleistą, bet rajone gyvenančių sąjūdiečių demokratiškai išrinktą kandidatą. Tada skyriaus valdyba arba rinkiminis komitetas turėtų jį įteisinti, įrašyti į rajono rinkiminės komisijos sudaromą bendrą rajono kandidatų sąrašą, jį garsinti ir visaip kitaip padėti jam laimėti rinkimus.
Beje, visam šiam vyksmui reikės pinigų, apie kuriuos dar nekalbėjau. Jiems telkti – du keliai. Vienas – valdžios parama, taip pat kaip ir partijoms, išmokama centrui, o jo padalinama rajonams, antras – rajono piliečių aukos, nuolat tikrinamos skyriaus suvažiavime renkamos tikrinimo komisijos. Tokiu būdų sąranguoti, organizuoti bei įvykdyti rinkimai į eigą įjungtų visas vietines Sąjūdžio jėgas, centro vadovams visiškai nesikišant. Jų uždavinys būtų paruošti bendrą Sąjūdžio politinę programą, telkti lėšas, garsinti centrinės žiniasklaidos priemonėmis, išrūpinti pinigų iš valdžios ir žiūrėti, kad Sąjūdžio kandidatai būtų išstatyti kiekvienoje vienmandatėje rinkiminėje apygardoje. Bet tik jau ne jų reikalas tuos kandidatus parūpinti ir skyriams paskirstyti. Apygardose išrinkti Sąjūdžio kandidatai Seime būtų įpareigoti jungtis į vieną bendrą Sąjūdžio frakciją, o norintis ją pakeisti narys turėtų gauti specialų jį išrinkusio rajono skyriaus susirinkimo leidimą.
Ar tokia sąranga įmanoma? Ar ji priimtina Sąjūdžiui į politiką grįžti? Ar toks kelias vertas pastangų? Ar jis bus naudingas – Lietuvos valstybei, ypač savo valstybėje šeimininke nebesijaučiančiai lietuvių tautai? Manu, kad taip: tad, Sąjūdi, sugrįžk.
