Antradienį sutartį su Vilniaus „Lietuvos rytu“ pasirašęs vienas geriausių šio amžiaus Lietuvos krepšininkų, Šarūnas Jasikevičius atskleidė, kad Kauno „Žalgiris“ atsisakė priimti įžaidėją į savo gretas. Visgi lietuvis ilgiau laukti nebegalėjo – krepšinio ilgesys Š. Jasikevičių atvedė į Vilnių.
– Šarūnai, kokiomis nuotaikomis grįžtate į Vilniaus „Lietuvos rytą“?
– Iš tikrųjų keista. Dar vakar jaučiausi tarsi bedarbis, buvau kvailoje situacijoje, tuo tarpu šiandien turiu komandą. Vėl gyvensiu krepšininko gyvenimą, reikės prie jo priprasti. Vis tiek daug metų būni įpratęs galvoti apie rungtynes, o dabar galvoji tik kaip pakeisti sauskelnes, daugiau nieko.
– Kas lėmė jūsų sprendimą žaisti „Lietuvos ryte“?
– Nusibodo laukti vadinamų „didelių komandų“ pasiūlymų, pastarosiomis dienomis subyrėjo derybos su kai kuriomis iš jų. Padariau klaidą, kad anksčiau neprisijungiau prie „Lietuvos ryto“, o kažko laukiau. Žinoma, laukti yra paprasčiau. Namuose yra dukrytė, norisi su ja pabūti. Visgi tie du dalykai yra suderinami. Labai pasiilgau krepšinio, norisi žaisti. Šiai dienai išsirinkau patį geriausią variantą, kokį tik turėjau.
– Kokia šiuo metu yra jūsų fizinė forma?
– Treniravausi su žemesnio lygio komanda. Ji spręsdavo savo klausimus, normaliai treniruodavosi. Visgi kai ateidavo rungtynes, jie spręsdavo savo reikalus, o aš būdavau pastumtas į šoną. Mano formą sunku išreikšti procentais. Galbūt tai būtų 60–70 proc.
– Ar esate pasirengęs jau rytoj įžengti į aikštelę?
– Reikės pakalbėti su treneriu, nes nežinau, kokia situacija. Šiaip nemanau, kad esu pasirengęs žaisti, nes paskutines rungtynes žaidžiau birželio pradžioje. Taip pat dar nesitreniravau su „Lietuvos rytu“, o prieš tai su komanda sportavau tris savaites. Nors jaučiuosi neblogai, vis tiek naujoje komandoje reikia laiko apsiprasti. O dabar gausis vos ne iš lėktuvo tiesiai į svarbiausias sezono rungtynes.
– Ar belaukiant pasiūlymų nekilo minčių baigti krepšininko karjerą?
– Jei „kabinsiu batelius ant vinies“, tai darysiu, kai pats panorėsiu. Pernai po operacijos labai sunkiai atsigavinėjau ir dabar manimi ne daug kas tiki, kad galiu žaisti geriausiose komandose. Norisi dar pažaisti, jėgų yra. Kiek jų daug yra – nežinau, bet noro tikrai daug, nes, pavyzdžiui, galiu prisiversti penkis–šešis kartus per savaitę eiti sportuoti vienas. Šiuo klausimu esu pats šiek tiek nustebęs. Motyvacijos turiu, o ar atlaikys mano kūnas, parodys artėjančios savaitės.
– Kiek įtakos tavo sprendimui turėjo tai, kad „Lietuvos ryto“ komandoje dirba geras tavo draugas Darius Maskoliūnas?
– Tai visiškai neturėjo reikšmės. Svarbu buvo tai, kad pastarąjį pusantro mėnesio „Lietuvos rytas“ rodė daugiausiai iniciatyvos iš visų komandų. Vainauskų šeima, trenerių štabas rodė didelį dėmesį, jaučiausi norimas. Vis tiek reikia eiti ten, kur esi labiausiai norimas.
– Kokie tavo prisiminimai, kai žaidei „Lietuvos ryte“?
– Tuo metu ši komanda dar tik kūrėsi. Pats sezonas buvo labai geras, tiek man, tiek pačiai komandai. Negaliu patikėti, kad nuo to laiko praėjo dvylika–trylika metų.
– Ar gali palyginti Šarūną prieš dvyliką metų ir dabar?
– Dabar aš dvylika metų vyresnis. Duok Dieve, protingesnis. Turbūt lėtesnis. Man svarbiausia, kad baigsiu sportuoti tada, kai nebenorėsiu eiti į treniruotes, kada tai man taps kančia. Jeigu sugebu ir vienas sportuoti, reiškia aš vis dar noriu. Kol turiu motyvacijos, stengsiuosi žaisti kuo geriau.
– Ar stebėjote „Lietuvos ryto“ žaidimą? Ko trūksta šiai komandai?
– Neturėjau ką veikti, tik tai sekti žaidimą. Ko trūksta, negaliu pasakyti, būtų neetiška. Nežinau, ko trūksta. Komanda atrodo kaip ir gera.
– Visą karjerą tau buvo svarbus tryliktas numeris. Dabar rungtyniausi dvidešimt antruoju numeriu pažymėtais marškinėliais. Ar tau vis dar svarbus tryliktas numeris?
– Keliose komandose neturėjau šio numerio, todėl jo svarba sumažėjo. Niekada nebuvo taip, kad jis man buvo labai svarbus. Paprasčiausiai tai buvo mano mėgstamiausias numeris ir juo žaidė vienas iš mano idealų, Šarūnas Marčiulionis. Pradėjau žaisti tryliktu numeriu ir vėliau jis „užkibo“.
– Užsiminėte, kad sunkiai atsigavinėjote po traumos. Kaip jaučiatės dabar?
– Praėjusį sezoną paskutinius tris mėnesius atrodžiau neblogai ir buvau patenkintas, kaip viskas vyko. Visgi atsigavau lėčiau, nei pats ar daugelis tikėjosi. Nemaniau, kad tiek laiko turės praeiti po operacijos. Dabar mano operuota koja jaučiasi gerai ir daugiau problemų kelia kita koja, kuriai tenka didesnė apkrova. Taip nutinka visiems. Daugiau problemų su sveika koja, o ne su operuotąja.
– Ar pasikviesite į Lietuvą savo šeimą?
– Atvažiuos.
– Koks dukrelės vardas ir kiek jai mėnesių?
– Dukrelei du mėnesiai, vardas – Aila.
– Prieš sezoną sulaukėte dėmesio iš Kauno „Žalgirio“ komandos. Kodėl nepriėmėte kauniečių pasiūlymo?
– Tuo metu, kai buvo susidomėjimas, teko bendrauti su ponu Romanovu. Kaip sakiau, reikia eiti ten, kur esi laukiamas ir norimas, o aš po pokalbio su Romanovu susidariau atvirkščią įspūdį. Pastaruosius du mėnesius jų atsakymas buvo „ne“ ir jie manęs nenorėjo.
– Kodėl nepavyko susitarti su Malagos „Unicaja“ ekipa?
– Sunku pasakyti. Nepavyko ir tiek. Dabar nesvarstysiu, kodėl nepavyko susitarti. Esu „Lietuvos ryte“ ir kol kas tiek žinių.
– Ar gali būti, jog „Lietuvos ryte“ taps paskutine jūsų karjeros stotele?
– Man šiuo metu trisdešimt ketveri metai, po sezono bus trisdešimt penkeri, tad niekada negali žinoti. Šiuo metu galvoju, kad tai ne paskutinė stotelė, o ką kalbėsiu vasarą, dar pažiūrėsime.
– Ar galvojate žaisti Lietuvos rinktinėje?
– Reikia žaisti dabar, o iki vasaros dar daug liko. Galvoju nuo tada, kai paskelbė, jog Europos čempionatas bus rengiamas Lietuvoje. Visgi kūno būsena bei situacija gali daug ką pakeisti. Daug bendrauju su treneriu Kęstučiu Kemzūra, palaikome gerus santykius. Kol kas iki tol dar labai toli.
– Ar žaidimas „Lietuvos ryte“ jums – didžiulis iššūkis?
– Taip, tai yra didžiulis iššūkis. Naujas sezonas, naujos idėjos, norisi nuveikti kažką naujo. Kiekvienas sezonas yra iššūkis. Jei taip nebūtų – tada vertėtų baigti karjerą.
– Galbūt jei ne „Lietuvos rytas“, šį sezoną būtumėte niekur nerungtyniavęs?
– Gal ir taip, niekas negali žinoti. Buvo idėja žaisti toliau. Aišku, aš nepatenkintas, kad tokia situacija užsitęsė ir pastaruoju metu nebuvau laimingas laukdamas agento skambučių. Iš kitos pusės, krepšininko karjera nėra vien titulai ir medaliai, nutinka ir taip. Aš suprantu, kodėl kitos komandos į mane žiūri būtent taip. Tai lemia mano amžius ir traumos. Mano pagrindinis tikslas – įrodyti jiems ir sau pačiam, kad dar galiu žaisti aukštame lygyje.
