Tuo metu, kai Rusijos premjeras V. Putinas pasuko į Kiniją, siekdamas sustiprinti ekonominius ryšius su Pekinu, ir ragina sukurti Eurazijos sąjungą, kai kam primenančią SSRS, kita beveik trejus metus egzistuojanti iniciatyva, atrodo, blėsta. Tai parodė Varšuvoje vykęs Europos Sąjungos Rytų partnerystės programoje (RPP) dalyvaujančių šalių vadovų susitikimas, iš kurio demonstratyviai pasitraukė Baltarusijos delegacija.Taurūs tikslai
Praėjo pustrečių metų nuo to laiko, kai 2009-ųjų gegužės 7 d. tuo metu ES pirmininkaujančios Čekijos sostinėje Prahoje 27 Europos valstybių vadovai paskelbė apie Bendrijos Rytų partnerystės programą, kurioje dalyvauja Ukraina, Gruzija, Azerbaidžanas, Armėnija, Moldova ir mūsų artima kaimynė Baltarusija. Šią iniciatyvą dar 2008 m. iškėlė Lenkija ir Švedija (Lenkijos užsienio reikalų ministras R. Sikorskis savo interviu lenkiškame „Newsweek“ leidime sako, kad šią idėją 2007 m. pareiškė Varšuva), ir ji turėjo tapti vakarinės posovietinės erdvės dalies integracijos į ES postūmiu.
Iš tiesų, kaip skelbiama priimtoje deklaracijoje, šios programos tikslas – sudaryti sąlygas, būtinas siekiant paspartinti Europos Sąjungos ir suinteresuotų šalių partnerių politinę asociaciją ir tolesnę ekonominę integraciją. Plėtojant konkrečią Europos kaimynystės politikos Rytų dimensiją bus sudarytos sąlygos gerokai sustiprinti ES politiką, susijusią su šalimis partnerėmis. Įgyvendinant Rytų partnerystę, bus siekiama remti šalių partnerių politines, socialines ir ekonomines reformas, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos priartėti prie Europos Sąjungos ir, apsisprendus tos šalies piliečiams, į ją integruotis. Iš tiesų gražios tezės.
Daugiau kritikos negu pasitenkinimo
Pernai, rugsėjo 22-ąją, praėjus nuo RPP priėmimo daugiau kaip metams, Seime įvyko Europos klubo ir Europos informacijos biuro surengta diskusija, kurioje apibendrinti programos įgyvendinimo rezultatai ir pabrėžtos silpnosios jos vietos.
Diskusijoje (ją spalio mėnesį aprašė žurnalas „Apžvalga“) nebuvo daug skepticizmo, nes RPP tuo metu gyvavo vos vienus metus, o kai kurių iš šešių joje dalyvaujančių Rytų Europos šalių specifika ir vidaus padėtis dar neleido džiaugtis dideliais laimėjimais. Seimo narys Petras Auštrevičius pabrėžė, kad ES šalys, ypač programos iniciatorės Švedija ir Lenkija, turi prisiimti didžiausią atsakomybę už RPP efektyvinimą. Švedijos ambasadorė Lietuvoje Ulrika Eva Maria Cronenberg-Mossberg pritarė, kad Bendrijos įsipareigojimai pagal formulę 27+6 kur kas didesni negu pokomunistinių valstybių. Ji ypač akcentavo reformų būtinybę prekybos, energetikos, vizų režimo, demokratinių pokyčių, žmogaus teisių, pilietinės visuomenės stiprinimo srityse. Šiuo metu tęsiasi šių šalių derybos dėl asocijuotos narystės ES.
Lenkijos ambasadorius Januszas Skolimowskis tuomet buvo kritiškesnis. Jis pažymėjo, kad programos įgyvendinimui trūksta konkretumo, nematyti Europos Komisijos koordinavimo veiksmų, efektyvios šalių ir Europos bankų donorų paramos. 2011 m. antroje pusėje, kai Lenkija perims vadovavimą Bendrijai iš Vengrijos, šiuos klausimus teks spręsti efektyviau, tada žadėjo diplomatas.
Dviejų Rytų Europos šalių RPP dalyvių Ukrainos ir Gruzijos ambasadorių Lietuvoje patarėjai Sergijus Popikas ir Akakis Dvalis pabrėžė, kad Rytų partnerystė nėra politinės platformos struktūra, čia svarbesni dvišaliai santykiai. Kijevas nori ne mokytis partnerystės, o veikti. Ukrainos diplomatas mano, kad jai trukdo silpni bendri projektai, jų finansavimo stoka. Gruzijos atstovas (Tbilisis yra toliausiai pažengęs plėtodamas integracinius santykius su ES) pasidžiaugė 2010 m. birželį palengvintu vizų režimu, o liepą – priimtu ES Tarybos pritarimu pradėti derybas dėl asocijuotos narystės (vasarą čia lankėsi ES užsienio reikalų ministrė Catherine Ashton), yra konkrečių žingsnių rengiant laisvosios prekybos sutartį, džiaugėsi jis.
Kas sustiprins viltis?
Nors diplomatai nutylėjo, ES kol kas abejingai žvelgia į posovietines respublikas, kurios patiria Rusijos spaudimą. Po Rusijos karo su Gruzija Bendrija mažai ką padarė, kad realiai padėtų Tbilisiui užgydyti karo ir separatizmo padarytas žaizdas, „Geopolitikoje“ rašė apžvalgininkas Valentinas Mitė. Rusija tebėra okupavusi penktadalį Gruzijos, todėl Michailo Saakašvilio siekis „sukurti pirmąją Europos valstybę Pietų Kaukaze“ dar tėra tik gražūs norai.
Pasak užsienio reikalų viceministro Evaldo Ignatavičiaus, kritiškiau RPP vertinama Ukrainoje ir Moldovoje, kuriose sudėtinga vidaus padėtis. Kijevui sunku „suvaldyti“ tuos pagal programą skirtus 90 mln. eurų Ukrainos energetinei sistemai modernizuoti, o Moldovai – apie pusę milijardo eurų donorų paramos šalies infrastruktūrai gerinti. Kai kurios Kaukazo šalys (Azerbaidžanas, Armėnija) teigia, kad esą ES nesupranta jų kraštų specifikos, bet tai, diplomato nuomone, tėra vidinio politinio ir ekonominio neįgalumo pateisinimas. 2011-ieji paskelbti Rytų Europos metais, o Lietuva visus metus pirmininkauja ESBO, tad darbo vykdant RPP tikrai daug.
Toje diskusijoje TSPMI vadovas prof. Ramūnas Vilpišauskas teigė, kad labai svarbu yra ES teisinių normų perkėlimas į šešių Rytų Europos šalių teisyną. Tik tuomet, tvirtino akademinių sluoksnių atstovas, atsiras 2004 ir 2007 m. sustojusios ES plėtros tąsa, žinoma, jeigu šalys pačios to norės. Jo nuomone, yra tam tikra rizika: RPP įdirbis gali būti lygus nuliui, jeigu tos valstybės, nusprendus jų piliečiams, atsisakys integracijos į europines struktūras, o tai daug priklauso nuo politinių lyderių, pavyzdžiui, prezidentų, pozicijos. Minsko apsisprendimui nemažai problemų sukurs Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano sudaryta Muitų sąjunga...
Kad RPP šalių viltys būtų sustiprintos, 2010–2013 m. programai vykdyti skirta 2,07 mlrd. litų, siekiant pagilinti „bręstančių“ šalių demokratines reformas, kad apie 76 mln. jų gyventojų atsivertų naujos galimybės ir šviesesnis rytojus.
Ar RPP išliks?
Kodėl primenu šiuos kritinius prieš metus išgirstus pasisakymus apie RPP? Per juos nutekėjo nemažai vandens. Pati ES jau negalvoja apie greitą savo gretų plėtrą. Ji užsiima gelbėjimosi iš finansinės krizės planais, todėl RPP tampa nereikalingu balastu, pririštu prie Bendrijos kojų. Taip po vadovų susitikimo Varšuvoje šią iniciatyvą britų verslo laikraštyje „The Financial Times“ vertina gerai Rusijos aplinką išmanantis žurnalistas Neilas Burckley (http://www.ft.com/intl/cms/s/201515a4). Susitikimas ES pirmininkaujančios Lenkijos sostinėje vadinamas „sudrėkusia petarda“, kuri negali gerai iššauti.
Pirmiausia A. Lukašenka atšaukė savo atstovus iš Varšuvos, paskelbęs, kad jeigu dėl ES sankcijų susitikime Minskas negalės dalyvauti aukščiausiu lygiu, tai jo delegacijos čia nebus apskritai. Briuselis iš tiesų dar 16 asmenų papildė beveik 200 Baltarusijos pareigūnų, kuriems draudžiama atvykti į ES šalis, sąrašą. Keturi iš 16 asmenų, kuriems taikomos naujos Bendrijos sankcijos, kaip manoma, yra susiję su byla prieš vienos žmogaus teisių organizacijos vadovą Alesį Beliackį.
Ukrainos delegacija iš susitikimo išvyko anksčiau, vos išgirdusi ES atstovų priekaištus dėl J. Tymošenko teismo. Arčiausiai ES slenksčio esančios Gruzija ir Moldova negavo laukiamų garantijų, kad jas apskritai kada nors priims į Bendriją. RPP šalys galėtų sulaukti Vašingtono paramos, tačiau JAV jau ne taip aktyviai remia „spalvotąsias“ revoliucijas Rytų bloke. „Atrodo, kad Vakarai rizikuoja prarasti buvusias SSRS respublikas, maitindami demokratiją arabų pasaulyje“, – pažymi N. Burckley.
***
Varšuvos susitikimas, žinoma, dar nereiškia RPP laidotuvių, tačiau pasaulis, ES ir Rytų Europa pernelyg užsiėmę savo ekonominio išlikimo problemomis, kad rūpintųsi besispyriojančių ir atgal nuo demokratijos žengiančių posovietinio bloko šalių įtraukimu už ausų į jiems palankias programas. Kaip sakoma liaudyje, „nenori – nereikia“.
