Niekas neabejojo, kad Rusijos prezidentu taps Dmitrijus Medvedevas. Pastarasis yra senas prezidento Vladimiro Putino bendražygis – jie abu savo politinę karjerą pradėjo žymiojo Sankt-Peterburgo mero Anatolijaus Sobčiako komandoje.
Vėliau „piteriečiai“ persikėlė į Kremlių ir, kaip matyti, ilgam jame įsikūrė. Juk jei pavyktų sukurti dviejų žmonių vienvaldystės sistemą ir išspręsti valdžios perdavinėjimo ir grąžinimo problemą, tai šis dvejetas Rusiją galėtų valdyti dar kokius tris dešimtis metų. Tiesa, nežinia kas dar gali nutikti ir iki D. Medvedevo inauguracijos.
Dabartinis Kremlius ne tik simbolizuoja Rusijos politinę galią ir didybę – šiuose rūmuose vienu metu dirbančių milijardierių būriui negali prilygti jokios kitos šalies turtingieji valdininkai. Nebent Saudo Arabijos karališkųjų rūmų „tarnautojai“. Prezidento administracijoje susibūrę milijardieriai yra tam tikra garantija, jog Rusijos politinis kursas neturėtų labai jau keistis – tuos pinigus reikia ne tik išsaugoti, bet ir išsaugoti galimybes jais džiaugtis, o tinkamai juos leisti galima tik Vakaruose.ir vakariečių politinio bei kultūrinio elito akivaizdoje. Koks malonumas būt Čiukotkos gubernatorium, jei negali gyventi Londone. Kvaila būtų švaistyti pinigus Indijoje ar Gvatemaloje, kai pasaulio elitas jau senokai negali apsieiti be Londono, Niujorko ir auksinių Prancūzijos pakrančių bei kurortų.
Tad galima nujausti, jog D. Medvedevas kurį laiką tęs tą politiką, kurios pamatus dėjo ir jis pats – kaip vienas svarbiausių V. Putino komandos žmonių. Saikinga konfrontacija su Vakarais reikalinga Rusijos politiniam elitui pirmiausia vidaus politikos tikslams – žmonėms sutelkti ir visuomeninei nuomonei valdyti. Antivakarietiška retorika prikelia žmonėse sovietmečiu išugdytus įpročius bei stereotipus, kurie padeda stiprinti vienvaldystę. Ta retorika sutelkia žmones apie lyderį – juk kalbama apie grėsmę valstybei, - tad žmonės paruošiami ne tik klausyti įsakymų, bet tarsi nujausti valdžios norus ir juos vykdyti.
Kitas svarbus dalykas tas, kad saikingas antivakarietiškumas būtinas norint plėtoti agresyvią politiką kaimynų atžvilgiu. Negali galvoti apie buvusios sovietinės imperijos sulipdymą arba imperinės didybės atkūrimą, o ypač – apie Baltijos šalių, Ukrainos ir Gruzijos priglobimą nekurstydamas tam tikro priešiškumo Vakarams. Priešiškumas Vakarams pateisina agresyvumą. Tik tas priešiškumas neturi peržengti tam tikros ribos – kad nenukentėtų strateginė partnerystė su Jungtinėmis Valstijomis. Drįstu manyti, jog niekas Kremliuje neabejoja, kad kaip tik strateginė partnerystė su Jungtinėmis Valstijomis kol kas laiduoja Rusijos saugumą Azijoje – santykiuose su Kinija. Kad ir kaip būtų džiūgaujama dėl Jungtinių Valstijų galios silpnėjimo pasaulio reikaluose – Irako klampynė, - tačiau neabejojama, jog tas silpnėjimas reiškia Rusijai labai pavojingą dalyką – globalinį Kinijos stiprėjimą. O Kinijos gyvybinė erdvė plyti tuščiuose Sibiro plotuose. Kelių šimtų milijonų kinų kraustymosi nesustabdytų jokios Rusijos karinės užkardos, nei balistinių raketų gynyba.
Rusijos prezidento rinkimai pasaulio spaudoje sukėlė didžiulę svarstymų bei komentarų bangą. Skaitydamas net pagarsėjusių analitikų pamąstymus, suvoki vieną dalyką: neužtenka gerai išmanyti Rusijos reikalus, kad suvoktum šios šalies gyventojų mentaliteto bruožus ir to mentaliteto palaikomą didžiąją politiką. Būtina ir tam tikra sovietinio gyvenimo patirtis. Tik ji padeda suprasti, kaip kai kurių posovietinių šalių politiniai elitai sugeba manipuliuoti demokratinėmis procedūromis išlaikydami valdžią savo rankose, kaip tose visuomenėse veikia sovietinio gyvenimo įgūdžiai, įpročiai bei sukauptos baimės.
Daugelis apžvalgininkų stebisi, kodėl Rusijos žmonės taip gausiai (70 proc.) dalyvavo vadinamuose rinkimuose vien tam, kad patvirtintų V. Putino paskirtą įpėdinį. Į šį klausimą nėra sunku atsakyti, jei kiek atsitolinama nuo vakarietiško rinkimų supratimo. Rusijoje įvykę rinkimai buvo referendumo pobūdžio. Žmonėms gana atvirai pasakyta: laikysimės rinkimų formos, tačiau tai formai suteiksime savo turinį. Tad prie rinkimų urnų žmonės ėjo žinodami, jog turi atsakyti į valdžios iškeltą klausimą – ar patvirtinate V. Putino pasirinkimą. Ir patvirtino. Referendumui nereikalingi jokie kandidatų politiniai debatai, juolab stiprūs konkurentai. Tada jau vyktų kitoks politinis spektaklis.
Tačiau esama ir subtilesnių motyvų, kuriais galima aiškinti gausų dalyvavimą vadinamuose rinkimuose ir V. Putino iškelto įpėdinio patvirtinimą. Rusijos žmonės prie urnų ėjo parodyti „na zlo“ Vakarams vienybę su V. Putinu. Vakarams buvo sakoma: kad ir ką kalbėtumėte apie mūsų ‚rinkimus“, mes vis tiek patvirtinsime D. Medvedevą. Rusijos žmonių elgesį veikia per ilgą istoriją išsiugdęs polinkis pritarti valdžiai. Šitą polinkį ypač sustiprino stalinizmo laikais išgyventas represijų ir žudymų siaubas. Šiuo metu represijomis negrasinama. Valdžia kalba apie Rusijos didybę, gerina gyvenimą ir laiduoja stabilumo jauseną. Rusijos žmonėms jų šalies didybė susijusi ne tiek su gerove, kiek su grėsmingumu – juo labiau Rusijos bijoma, juo labiau didžiuojamasi valstybe. Stalino žudyta, lageriuose marinta ir prievartauta rusų tauta, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, geriausiai jaučiasi tada, kai patirtą, o šiuo metu – galimą patirti, siaubą bei pažeminimą paverčia grasinimais kitiems ir malonumu regint baimę ar bent jau sumišimą tų kitų akyse.
Pasąmonėje glūdinti valdžios represijų baimė apsireiškia įvairiais pavidalais. Vadinamųjų rinkimų metu balsuoti-pritarti einama nuogąstaujant, jog nesulaukusi tų rezultatų, kurių tikėjosi, valdžia gali imtis „užsukinėti varžtus“. Kas jau kas, o rusai ir rusijonai gerai žino, kaip lengvai jų valdžia gali imtis ne tik žodžio laisvės ribojimų, žiniasklaidos cenzūros bei parodomųjų „mokslininkų išdavikų“ teismų, bet ir pereiti prie pasirinktinių represijų, aiškindama pasauliui, neva šitaip stiprinanti kovą su terorizmu ir siūlanti tam pasauliui nesikišti į vidinius suverenios demokratijos reikalus. Juolab kad esama ne tik daugybės ištikimų Stalino gerbėjų, bet ir laukiančių naujų „tvirtos rankos“ apraiškų.
