Rusija į naujuosius metus įžengia apimta dvejopų nuotaikų. Viena vertus, Vakarų pasaulį sukrėtusios vertybių krizės dėka keičiasi ir retorika Kremliaus kraugeriškų veiksmų atžvilgiu, o V. Putinas palaipsniui grįžta į tarptautinę politiką, kita vertus, pačioje Rusijoje žmonės toli gražu nėra patenkinti pragyvenimo kokybe ir perspektyvomis.
„Baimė ore“
Rusijai šie metai pažymėti ne tik sąlyginėmis pergalėmis Sirijos fronte ir „įšaldytu“ konfliktu Ukrainoje, tačiau ir prastėjančia ekonomine situacija, augančiomis kainomis ir pragyvenimu.
„Metai, aišku, buvo sudėtingi. Žmonės pradėjo jausti sankcijų pasekmes, reiktų pažymėti, kad ne Vakarų taikomų sankcijų, o „Putino sankcijų“, taip vadinamų „kontrsankcijų“. Aišku, suprastėjo produkcijos pasirinkimas ir kokybė parduotuvėse, labiausiai visus jaudina kainos – jos nuolat kyla,“ – tv3.lt pasakojo žymus Rusijos žurnalistas, vienas iš aktyviausių režimo kritikų, Aleksandras Sotnikas.
Pasak jo, „baimė sklinda oru ir žmonės jaučia, kad kol kas geriau patylėti, nepeikti aukščiausiosios valdžios“.
„Dalis žmonių meluoja, sako, kad jiems patinka valdžia, pasakoja istorijas „dėl visko kaltas Obama“ ir toliau tiki Putinu. Bent jau taip deklaruoja. Kita dalis yra paveikta televizoriaus ir jie visiškai įsitikinę deklaruoja, kad viskuo kalti Vakarai, kurie pavydi mūsų nemirtingoms vertybėms,“ – pasakojo dažnai gatvėje žmonių nuomone aktualiais klausimais besidomintis žurnalistas.
Jis, kaip jo kolega Kremliaus kritikas Konstantinas Borovojus, yra įsitikinęs, kad 2017-ieji bus ne tik Kremliaus, tačiau ir visos Rusijos visuomenės nusivylimo metai.
„Dėl vykdomų karų jau jaučiasi nerimas. Kol kas, deja, įvykiai vystosi tokia linkme, kad aidas jau ateina ir čia, ir žmonės pradeda klausti „o ką mums ta Sirija?“. Kol kas negirdėti dar šūksnių „kam mums tas Krymas?“, tačiau žmonės jau šnabždasi ir, jeigu žmonių ekonominė situacija blogės, tai šitas šnabždesys gali virsti kažkuo kitu,“ – pasakojo A. Sotnikas.
Rusijos daugiapoliškumo paieškos
Rusijos prezidentas savo kalbose iš metų į metus kartoja daugeliui rusų jau priežodžiu tapusį daugiapoliškumą. Anot šios Kremliaus teorijos, subyrėjus SSRS ir iki „pabundant Rusijai“ pasaulyje vyravo JAV hegemonija, iš to tariamai „ir kilo visos problemos“. Todėl dabar „gerieji“ rusai ir siekia tą daugiapoliškumą „atstatyti“. Rusijos pastarųjų ir ateinančių metų siekiamybė, anot ekspertų, būtent ir yra pasaulio elito pripažintos galios valstybės statuso atgavimas.
„Rusija daugiapoliškumą supranta kaip jos teisę, formalią ar neformalią, turėti tam tikrą veto teisę (labiau neformalią) tam tikriems geopolitiniams procesams jos gyvybinėje erdvėje, – pasakojo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Laurynas Kasčiūnas. – Tarkime, be Rusijos sutikimo negalėtų negalėtų vykti NATO ir ES plėtra į Rytų Europą. Dar konkrečiau, kad Ukraina, Gruzija, Moldova liktų buferinė zona, o ilgainiui, kaip mes matome Europoje, susigrąžinti tas šalis per įvairias interesų grupes į savo erdvę. Kitaip tariant, užkirsti kelią transatlantinei, euroatlantinei saugumo struktūrų sklaidai.“
Anot neseniai į Seimą išrinkto politiko, Lietuvos atveju Rusijos propaguojamas „daugapoliškumas“ yra žaidimas kitoje, saugesnėje lygoje.
„Mes esame NATO ir ES nariai, tačiau Rusija norėtų, kad šita erdvė, Baltijos šalių erdvė, formaliai būtų Vakarų erdvė, o realiai irgi labiau primintų buferį. Tai reikštų, kad sprendimai, kurie yra priimti NATO viduje – atgrasymo sprendimai, nebūtų įgyvendinti. Tai turėtų būti tokia pusiau tuščia formaliai NATO, ES priklausanti erdvė, tačiau realiai būtų įtakojama Rusijos, jau nekalbant apie demokratijos eksportą į aplinkines rytų valstybes,“ – tv3.lt pasakojo L. Kasčiūnas.
Buvęs Rytų Europos studijų centro vadovas pažymėjo, kad V. Putinui kaimyninės valstybės yra savarankiškos tik tiek, kiek tas savarankiškumas neprieštarauja Rusijos interesams.
„Formali nepriklausomybė, tai yra daugiausia, ką Rusija gali leisti savo kaimyninėms valstybėms. Norint pamatyti, kaip atrodo tokia valstybė, užtenka pasižiūrėti į Baltarusiją ar Armėniją, kurios labiau primena visiškai satelitines valstybes, negu savarankiškas valstybes,“ – teigė L. Kasčiūnas.
2017-ieji ir Kremliaus viltys, kad viskas pasikeis
Vladimiras Putinas ir visas jo politinis aparatas deda didžiules pastangas, kad Rusija ne tik susigrąžintų savo karinę galią bei įtaką, tačiau ir tikisi „normalių“ santykių su Vakarais atgavimo. Grubiai tariant, JAV ir ES ekonominės bei politinės sankcijos Rusijai yra tarsi ašaka gerklėje, tačiau kalbintų politologų teigimu, artėjantys metai gali būti pokyčių metais šiuo klausimu.
Anot neseniai kartu su kitais autoriais monografiją „Rusijos raidos scenarijai: implikacijos Lietuvos ir regiono saugumui“ pristačiusio politologo Tomo Janeliūno, Rusijai kol kas nepavyko pasiekti to „daugiapoliškumo“, apie kokį ji svajoja:
„Rusija labiausiai tikisi, kad ją įsileis, visų pirma, į Europos saugumo reikalus, kaip lygiavertę partnerę, kai kuriais atvejais gal ir lyderę <...> Aišku, 2017 metais situacija gali pasikeisti, Rusija labai tikisi, kad sankcijos bus atšauktos ir ji sugrįš į tą formatą ar prie derybų stalo, kuriame jie turės labai aiškų ryškų vaidmenį. Tada, matyt, jau bus ta Rusijos vizija patenkinta ar priartės prie jos.“
Politologo manymu, nerimauti pagrindas yra. Kaip pagrindinę priežastį jis akcentavo net ne tai, kokie asmenys ateis į valdžią po rinkimų didžiosiose Europos valstybėse, o tai, kad lyderiai pasikeis ir naujiesiems bus lengviau politiškai priimti Rusijai palankesnius sprendimus. „Dabartiniams politikams (vis dar dabartiniams) būtų sunku paaiškinti, kodėl jie pakeitė savo pozicijas. Iš pradžių įtikinėjo už sankcijas ir staiga dabar, na tarsi pasidavę. O naujiems politikams, kurie jau ir dabar, dar prieš rinkimus, kalba apie tai, kad reikia keisti požiūrį į Rusiją. Aišku, bus žymiai patogiau jau galbūt išrinktiems tą požiūrį pakeisti,“ – teigia T. Janeliūnas.
Senųjų politikų karta užsilaikė, ir tai būtent ir yra priežastis, kodėl nemokama tinkamai pasižiūrėti į dabartinius procesus, iššūkius naujajame pasaulyje, įsitikinęs A. Sotnikas.
„Tai yra buvusiųjų politikų, kurie nenori išeiti, problema. Pasaulis keičiasi, ir politikai turės keistis kartu su juo, taip pat ir tas pats D. Trumpas. Net jeigu ir pasikeistų lyderiai Vokietijoje ar Prancūzijoje, jiems vis tiek reikės atsakyti į naujus pasaulio iššūkius, ką jie ten šiandien bedeklaruotų,“ – tv3.lt pasakojo Kremliaus kritikas.
„Bet kokiu atveju, Putino politika, jos paradigma atskiria evoliuciją, evoliucinį vystymąsi. Ir ši sistema yra bet kokiu atveju pasmerkta, nes jie nuolat atsisuka į buvusią, sovietinę patirtį, kuri beviltiškai paseno,“ – pridūrė jis.
Rusija propagandos metamorfozės
Rusijos propaganda, informacinė įtaka Vakarų šalyse ir valstybėse-kaimynėse tęsis sau įprasta vaga. Didesnių pokyčių čia nematyti, tiesiog, priklausomai nuo poreikio ir iškeltų tikslų, bus pasirenkami „tinkami“ įrankiai.
„Rusija visą laiką pasirenka laiką, kada reikia naudoti gąsdinimą ir bauginimą, o kada - ne. Dabar yra ta situacija, kai reikia rodyti tą kovą prieš terorizmą, neva kovą, kai reikia vienytis, tuomet tas raumenų demonstravimas Vakaruose nebėra toks svarbus, – pasakojo L. Kasčiūnas. – Manau, kad Rusija bandys žaisti terorizmo korta. Pateiks save, kaip kuriančią didelę schemą, didelę didžiųjų šalių koaliciją. Tą nuolat jie daro, kai jiems tai yra naudinga, per tą suartėjimą jie po to, aišku, spręs savo geopolitinius klausimus. Ir tos pačios Ukrainos klausimus spręs, ir visus kitus.“
Karinė agresija prieš Baltijos šalis – neracionalus pačiam Kremliui variantas
Rusijos puolimas Ukrainoje 2014-ųjų pradžioje pribloškė Vakarų pasaulį. Tie patys Vakarų analitikai kitu galimu Kremliaus taikiniu vadina Baltijos šalis. Tačiau šiuo atveju Rusijai tektų susidurti su daug stipresnėmis pajėgomis ir kaina jau būtų visiškai kita, todėl tikėtis atviro karo yra nedidelė tikimybė.
Tomas Janeliūnas: „Vis dar manau, kad Rusijos režimas yra pakankamai racionaliai mąstantis. Skaičiuojantis savo sprendimų naudą ir kaštus. Akivaizdu, kad tiesioginis ir agresyvus karas su Vakarais būtų ypač žalingas pačiai Rusijai. Kol kas visi tie dalykai, kuriuos mes matome, yra nukreipti į politinės valios palaužimą: Rusija pasiektų tuos tikslus, nenaudodama agresyvių karinių priemonių, o tiesiog gąsdindama ir bandydama įrodyti, kad Rusija galėtų jas naudoti ir galėtų sukelti nepakeliamą žalą Vakarams. Atitinkamai kartu su labai įvairiomis priemonėmis, politiniais įsiskverbimais ir korupcija, ir netikrom žiniom, ir propaganda, ir pan.“
Visa tai, anot politologo, sukuria platų priemonių spektrą, kurios vienaip ar kitaip jau suteikia Rusijai gana pozityvų rezultatą. Kol kas toks priemonių kompleksas veikia, ir, ypač, jeigu pavyks nutraukti sankcijas, „tiesioginė konfrontacija“ yra mažai tikėtina.
Karinė konfrontacija galėtų įvykti arba dėl grubaus apsiskaičiavimo, kažkokių netikėtų veiksnių ir ta krizė taptų nebevaldoma, teigia T. Janeliūnas. „Sakykim, tam atsitikti būtų žymiai mažesnė tikimybė, negu kokiam šaltai apskaičiuotam nuolatiniam spaudimui, vykdomam politinėmis, informacinėmis ir ekonominėmis priemonėmis,“ – tikina politologas.
Rusijos žurnalistas A. Sotnikas buvo kategoriškas – Rusijai tokio plano įgyvendinimui paprasčiausiai neužtektų lėšų.
„Visoms šioms avantiūroms pinigų praktiškai nėra. Išlaidos kariuomenei jau yra nurėžtos ir apie tokią ekspansinę politiką, ypač karinę kampaniją, kalbos ir būti negali. Abejoju, ar būtų imtasi atviro Baltijos šalių puolimo, visų pirma vien todėl, kad tai pareikalautų milžiniškų išlaidų. Ir tai jau būtų susidūrimas su Europa ir NATO, su kuriais Putinas varžytis, aišku, neišdrįs,“ – tikino ekspertas.
Lietuvos politika Rusijos atžvilgiu
Lietuva dažnai užima kietą poziciją Rusijos agresijos, ypač Ukrainoje, klausimais. Laikomasi bendros ES ir kitų Vakarų šalių sankcijų politikos, kuri, tiesa, dažnai neatrodo, jog labai paveikė Rusijos valdžią. Kalbinti ekspertai su tuo nesutinka – sankcijos veikia, tiesiog jų padariniai nėra lengvai įžvelgiami.
Tikėtis dar labiau sugriežtinti sankcijas Rusijos valdžiai duokles mokančiam verslui, žinant, kad ir taip Europoje mažėja sankcijų šalininkų ryžtas, 2017-aisiais tikėtis taip pat neverta.
Politologų teigimu, Lietuvos politika sankcijų Rusijai klausimais yra nusistovėjusi, didesnių pokyčių ateityje nematyti. Tačiau pažymėjo, kad būtina ieškotis naujų politinių sąjungininkų Europoje.
„Kažkokių kietų ar materialių priemonių, greičiausiai, mes niekaip neįgysime. Tai vienintelis būdas yra toliau dirbti tame informacinio karo fronte, bandant aplink save ar vienyti, ar jungti sąjungininkus, panašaus požiūrio valstybes, galbūt netgi bandyti pakreipti į savo pusę tuos pačius naujus lyderius, kurie atsiras Europoje. Ir per tai palaikyti ar iš naujo kurti nuomonės koalicijas, kurios skeptiškai, įtariai žiūrėtų į Rusiją ir nepasiduotų primityviems spaudimams. O verslo interesai ir tos realpolitik apraiškos, be abejo, išliks visada, ir teks nuolat balansuoti tarp to, kad neužsidaryti absoliučiai, o iš kitos pusės - neatsiverti taip plačiai, kad rusams nebūtų jokių problemų įsiskverbti į strateginės svarbos sektorius, į politinių sprendimų rėmėjų gretas,“ – pasakojo T. Janeliūnas.
Jam antrino ir Seimos narys L. Kasčiūnas: „Mes ir toliau turime drąsiai ginti teritorinį Ukrainos vientisumą. Ir aiškiai pasakyti, kad ta agresija, kuri buvo ir yra iš Rusijos pusės, turi turėti savo kainą. Jeigu jie nesumokės tos kainos, tai kitą kartą tokių karinių intervencijų galimybė gali būti ir kitose valstybėse.
Sankcijos, nors ir gali neduoti greitų rezultatų, tačiau jų poveikis galimai yra tiesiogiai nematomas: jeigu tų sankcijų nebūtų, kur būtų Rusijos kariuomenė. Kaip atgrasymas, sankcijos privertė Rusiją susirūpinti vidiniais procesais, tai suveikė.“
