Didžiausios teroristų atakos prieš JAV sukakties išvakarėse prezidentas B.Obama nurodė naują karo su terorizmu taikinį – teroristinę grupuotę „Islamo valstybė“. Jungtinės Valstijos buria naują tarptautinę koaliciją ir žada smūgius iš oro į Sirijoje ir Irake teroristų kontroliuojamas teritorijas.
Per 13 metų, praėjusių nuo Rugsėjo 11-osios teroristinių išpuolių prieš Ameriką, jau užsitraukė didžiausios šios tragedijos paliktos žaizdos. Kaip asmeniškai jus palietė šis įvykis, ar prisimenate savo išgyvenimus, išgirdus žinią apie atakas Niujorke ir Vašingtone?
Tuo metu dirbau Prahoje, vadovavau „Laisvosios Europos“ žinių skyriui ir žiūrėjau tiesioginę CNN transliaciją, kuri prasidėjo, į Niujorko „dvynių“ bokštą įsirėžus pirmajam lėktuvui. Pamenu, žiūrėjau ir galvojau, kad tai – turbūt eilinė avarija, gal lakūnas nesuvaldė mažo lėktuvėlio. Ir, žiūrėdamas tą laidą, pamačiau, kaip į antrą bokštą trenkėsi kitas, aiškiai didžiulis lėktuvas. Tada supratau, kad tai – ne aviacinė nelaimė, o sąmoningas veiksmas. Vėliau atskriejo žinia, kad buvo užpultas Pentagonas. Tapo aišku, kad vyksta puolimas. Į Ameriką grįžau trim savaitėms praėjus po Rugsėjo 11-osios įvykių. Skridau tą pačią dieną, kai iš Niujorko pakilo lėktuvas ir dėl gedimo nukrito į upę, visi keleiviai žuvo. Skrisdamas į Vašingtoną, pro langą pastebėjau, kad mus lydi labai prisiartinę naikintuvai. Pirmą kartą tokį dalyką mačiau. Buvo akivaizdu, kad tuo metu Amerikoje niekas nežinojo, ar čia vėl naujas teroristinis antpuolis, nes buvo mobilizuotos karinės oro pajėgos.
Kokių minčių tą rytą buvo kilę apie galimas šio išpuolio priežastis ir pasekmes? Ar jos vėliau pasitvirtino?
Prielaidą, kad antpuolį galėjo surengti kokia nors valstybė, iškart atmečiau, nes jokia šalis nerizikuotų to daryti, bet kad čia būtų „Al Qaeda“ ar Osama bin Ladenas, net nepagalvojau. „Al Qaeda“ buvo žinoma, bet niekas tos organizacijos nelaikė tokia svarbia ir pavojinga. Maniau, kad tai gali būti kažkokių teroristų darbas, nesuvokiau, kodėl jie to galėjo imtis, neįsivaizdavau ir pasekmių. Tik buvo aišku, kad Amerika kietai reaguos. Beje, manau, kad ir pats prezidentas tuo metu nežinojo, kas vyksta. „Al Qaeda“ buvo greitai įtarta, bet praėjo 2 ar 3 dienos, kol paaiškėjo, kad būtent ji atsakinga už šį išpuolį.
Koks, jūsų manymu, buvo stipriausias Rugsėjo 11-osios įvykių poveikis Amerikos gyvenimui? Ar jis vis dar jaučiamas?
Pirmiausia reikia pasakyti, kad susirūpinimas Amerikos saugumu tapo prioritetu. Per abu pasaulinius karus faktiškai tik Havajai ir dar kelios salos Aliaskoje buvo priešo užpultos. Amerikiečiai jautėsi visiškai saugūs, o po išpuolio Niujorke, atakos prieš Pentagoną atsirado nesaugumo jausmas. Pirmą kartą Amerikoje pradėta vartoti sąvoka „Homeland“, lietuviškai „Tėvynė“. Lig tol tas žodis nebuvo vartojamas, tačiau staiga Amerikos teritorijos, tėvynės gynimas tapo labai svarbiu dalyku. Ta svarba tebejaučiama ir dabar. Gynybos ir visokioms kitoms priemonėms, kurios padeda apsisaugoti nuo teroristinių antpuolių, buvo išleista šimtai milijardų dolerių.
Tie įvykiai įsirėžė į sąmonę, tai matyti ir šiomis dienomis. B.Obama pranešė, kokių veiksmų imsis prieš „Islamo valstybę“ (ISIS). Dėl to, ką ji išdarinėja Irake ir Sirijoje, norima imtis priemonių šiai organizacijai palaužti, kad ji negalėtų organizuoti išpuolių prieš Ameriką. Gana aišku, kad Amerikai dabar labiau rūpi ISIS, o ne Rusijos veiksmai Ukrainoje. Tai rodo, kas iš tiesų Amerikai yra svarbu. Skirtingai nei prezidentas G.W.Bushas, kuris buvo labai karingai nusiteikęs ir įvėlė Ameriką į neteisingą karą, prezidentas B.Obama per pirmuosius 6 prezidentavimo metus kaip tik mėgino keisti JAV politiką, laiduoti, kad pirma Amerika pagalvotų, o tik tada pultų. Bet reaguoti pagaliau reikia.
Po Rugsėjo 11-osios JAV nebuvo įvykdyta bent kiek didesnių teroro aktų, siejamų su „Al Qaeda“ ar kitomis teroristinėmis organizacijomis, paskelbusiomis „šventąjį karą“ Vakarų šalims. Ar tai reiškia, kad Amerika rado efektyvių būdų apsisaugoti?
Anksčiau būta bandymų surengti išpuolius. Galiu prisiminti mažiausiai 2 bandymus susprogdinti lėktuvus ore ar sprogdinimus Bostono maratone. Taigi, ta grėsmė išlieka, ji laikoma labai rimta, ir teigiama, kad tos milžiniškos išlaidos šalies saugumui, tarp kitko, ir neteisėtas pokalbių klausymasis bei elektroninis sekimas padeda užkirsti kelią išpuoliams. Viena vertus, čia yra laimėjimas, grėsmė neutralizuojama, bet vėlgi reikia pagalvoti, kad dėl to iššvaistyta labai daug nacionalinio turto. Tos apsaugos priemonės reikalingos, bet jei nebūtų realaus pavojaus, nereikėtų ir tokių didelių išlaidų saugumui užtikrinti, žmonės galėtų jas naudoti produktyviau nei gynybai nuo galimų išpuolių.
Kaip manote, ar, žvelgiant iš keliolikos metų retrospektyvos, prezidento G.W.Busho sprendimas pradėti karą Afganistane ir Irake, kad būtų sumažintas islamo teroristų pavojus Vakarams, buvo teisingas?
Dėl Afganistano Amerika turėjo ką nors daryti ir susilaukė viso pasaulio pritarimo. Reikia prisiminti, kad V.Putinas vienas pirmųjų iš užsienio lyderių paskambino prezidentui Bushui ir pareiškė užuojautą bei išsakė ryžtą prisidėti prie kovos su terorizmu. Pirmą kartą NATO pranešė apie Šiaurės Atlanto sutarties 5 straipsnyje nurodyto įsipareigojimo vykdymą, nors Amerika nelabai norėjo sąjungininkų pagalbos. Bijojo, kad jei bus vykdomos bendros akcijos, reikės derinti taikinius ir pan. Amerika norėjo laisvai kovoti ir labai greitai laimėjo, nors dabar matome, kad pirminė karinė pergalė dar nereiškia, kad visos problemos išspręstos.
Dėl Irako karo. Dar prieš jam prasidedant „Naujajame židinyje“ rašiau, kad jis bus neteisėtas, JAV neturi pagrindo ten kovoti. Aš manau, kad čia buvo tragiška klaida ir dėl to karo sukeltų pasekmių, ir dėl vėliau prasidėjusio pilietinio karo. Žuvo beveik milijonas žmonių, sunaikinti šalies turtai, kol kas neaišku, ar bus įmanoma Iraką iš naujo suklijuoti į vieną valstybę. Dabar aišku, kad S.Husseinas neturėjo jokių ryšių su teroristais. Karas buvo milžiniška klaida. Jei arabų ir musulmonų šalys galėjo šiek tiek suprasti ir pateisinti Amerikos veiksmus Afganistane, karas Irake buvo tarsi patvirtinimas, kad Amerika ir Vakarai turi išankstines nuostatas, yra pasiryžę pulti arabus. O tai irgi turi pasekmių: neapykanta amerikiečiams, bendras skepticizmas Vakarų šalių atžvilgiu sustiprėjo ir vis dar veikia visą tą regioną.
Praėjus 13 metų po Rugsėjo 11-osios amerikiečiai ir visas pasaulis per TV mato, kaip „džihado“ teroristai demonstratyviai žudo pagrobtus Amerikos piliečius. Ar vėl prasideda nauja smurto spiralės vija? Į „sceną“ grįžo jau kitos jėgos, su kitomis vėliavomis, kitomis agresyviomis idėjomis?
Idėjos yra labai panašios, ta „Islamo valstybė“ yra kilusi iš Irako „Al Qaedos“, kurią Amerika su sunitų šeichų pagalba 2007–2008 m. numalšino. „Islamo valstybė“ iš dalies sustiprėjo dėl pilietinio karo Sirijoje, be to, pati Irako valdžia, premjero N.al-Maliki vadovaujama, labai diskriminavo sunitus. Jie jautė, kad yra atstumti, suprato, kad neturi jokios ateities ir, nors tuos fundamentalistus ne itin mėgsta, vis dėlto manė, kad verta kartu su jais kovoti, užuot toliau kentus šiitų priespaudą. Įvykius Sirijoje, Irake, Libijoje lemia tai, kad visos šios šalys buvo dirbtinai sukurtos Vakarų. Tai, kas dabar yra Irakas, Osmanų imperijoje buvo trys skirtingos provincijos – Mosulo, Bagdado ir Basros. Britai nutarė jas sulydyti į vieną valstybę. Panašiai po italų okupacijos dvi skirtingos genčių grupės buvo sujungtos į vieną valstybę Libijoje. Ta trapi vienybė buvo išlaikyta, kol šias šalis valdė pusiau diktatoriai. O juos nuvertus viskas suiro, prasidėjo nepaprastai žiaurūs pilietiniai karai. Manyčiau, turės praeiti 25 ar 30 metų, kol gyvenimas jose susitvarkys, o visą šį laiką čia bus neramumų ir galimo terorizmo židinių.
Kalbant apie terorizmo pavojų, reikia pastebėti, kad šiuo metu kiekvienam teroristiniam išpuoliui žiniasklaidoje skiriama labai daug dėmesio, o būtent to ir siekia teroristai. Yra žmonių, sakančių, kad į terorizmą reikėtų žiūrėti panašiai, kaip į kitus kriminalinius nusikaltimus. Žinoma, yra labai nemalonu, kai žmogus nužudomas gatvėje arba savo namuose. Tokių žmogžudysčių Amerikoje pernai buvo apie 16 000. Tikrai nemažai. Bet žmonės su tuo susitaiko, priima tai kaip natūralų reiškinį, kaip neišvengiamą blogį. Galbūt dėl mažesnio žiniasklaidos dėmesio teroro aktams žmonės irgi galėtų priprasti prie šios problemos, kaip prie neišvengiamos šiuolaikinio gyvenimo blogybės.
Kokios, jūsų manymu, galėtų būti Rugsėjo 11-osios tragedijos pamokos Lietuvai? Ko šia prasme mums reikėtų išmokti?
Aš manau, kad kokios nors didelės pamokos Lietuvai nėra. Lietuvoje nėra didelės musulmonų imigracijos, nejaučiama, kad jie čia būtų skriaudžiami. Lietuvos vaidmuo pasaulyje kuklus, užsienio politikoje – labai mažas. Lietuva tikrai nebus teroristų taikinys, tad, manau, šia prasme nėra dėl ko rūpintis.
