Pasibaigę savivaldybių rinkimai paskatino svarstymus apie Lietuvoje veikiančios politinės sistemos kokybę. Jau rinkimų kampanijos metu nuskambėję Konstitucinio bei Administracinio teismų sprendimai, įpareigojantys keisti dabar veikiančią rinkimų sistemą, kritiški įdėmesnių apžvalgininkų politinio susigrupavimo, politinės veiksenos, nusistovėjusios rinkimų tvarkos vertinimai signalizuoja apie sistemines Lietuvos politinės sąrangos ydas, kurias būtina neatidėliotinai šalinti.
Daugelis reiškinių liudija, kad dauguma Lietuvos žmonių yra didžiai nusivylę politika ir neturi vilties rinkimų būdu čia kažką pakeisti. Kiekvienuose rinkimuose vis mažesnis dalyvaujančiųjų skaičius tai netiesiogiai patvirtina. Ankstesniais metais bent jau nebuvo priimta didžiuotis, kai raštingi žmonės vengdavo savo pilietinės pareigos ir neidavo balsuoti, tuo tarpu šiandien – tuo jau beveik puikuojamasi, kadangi priešingai galvojantieji – jau tik mažuma.
Puikuotis tuo, žinoma, gal ir nedera, kadangi tai vis dėlto nekonstruktyvi socialinė laikysena, kelias į savotišką pilietinę aklavietę. Tačiau manymas, kad panašiai galvojantieji ir besielgiantieji yra kažkokie politiniai neišmanėliai ar pilietiniai nesusipratėliai – ne ką konstruktyvesnio mintijimo pavyzdys.
Politinę Lietuvos raidą įdėmiau stebiu štai jau du dešimtmečius, daugelio įtakingų politikų biografijos susiklostė būtent šiuo periodu, nemaža jų pažįstu asmeniškai, didesnę dalį – netiesiogiai. Tad prieš akis – pakankama laiko perspektyva, kurioje visuomet stengiuosi gretinti politikų žodžių ir jų darbų atitikimo laipsnį. Man tai – kriterijus politikų ir politinių jėgų patikimumui vertinti. Tačiau pasakysiu atvirai: dar niekada man nebuvo taip sunku pasirinkti už ką balsuoti, kaip per šiuos rinkimus.
Nemačiau nei vieno rinkimų sąrašo, kuriam nebūčiau turėjęs rimtesnių priekaištų tiek politinės jėgos reputacijos, tiek kandidatų personalinės pasiūlos bei jų surikiavimo atžvilgiais. Jei svarstant savo pasirinkimą imdavau linkti, tegu ir su tam tikromis išlygomis, prie kurios nors politinės jėgos, tai peržiūrėjus asmenybių sąrašą būtinai rasdavau tokių, kurios, mano akyse, nebuvo vertos pasitikėjimo. Ir priešingai: radau nemaža pasitikėjimo vertų žmonių, kurie buvo išsibarstę skirtingų partijų sąrašuose.
Tačiau labiausiai mane nuvylė tai, kad apie didesniąją dalį kandidatų aš negalėjau susidaryti jokios nuomonės – nei geros, nei blogos. Paprasčiausiai nebuvo nei laiko, nei galimybių pačiam, nelyginant kokiam sekliui, ieškotis apie visus informacijos, kadangi ta, kurią skelbė Vyriausiosios rinkimų komisijos tinklalapis, buvo aiškiai nepakankama.
Man tikrai būtų buvę kur kas įdomiau ir naudingiau sužinoti ne kandidatų sutuoktinių bei jų vaikų vardus, laisvalaikio pomėgius, neįpareigojantį rašinėjimą apie tikrą ar tarimą užsienio kalbų mokėjimą, bet kur kas svarbesnius biografinius duomenis: profesinius pasiekimus, karjeros raidą nuo mokslų baigimo iki paskutinės darbovietės, žinias apie atliktą arba neatliktą karinę tarnybą, priklausymą visoms be išimties politinėms partijoms – nuo TSKP iki vėliausiai išsilukštenusiųjų, sakysim, Darbo bei Pilietinės demokratijos.
Mano apsisprendimui panašaus pobūdžio informacija, pavyzdžiui, apie kandidato „politinės tapatybės“ paieškas nepriklausomoje Lietuvoje, kai prie pavardės būtų priklijuotos penkios ar šešios spalvotos „vėliavėlės“, žyminčios partijas, kurias politikos profesionalas jau spėjo apibėgti iki einamųjų rinkimų, ir vis dar toliau tebeplūduriuoja kurio nors sąrašo viršuje, būtų pakankamai instruktyvi gairė vertinimui.
To nebuvo. Kaip ir nebuvo sąrašų, kuriais pats būčiau visiškai pasitikėjęs ir galėjęs ramia sąžine rekomenduoti kitiems. Todėl pasirinkimas, kurį vis dėlto padariau, buvo ne įsitikinimo nulemtas sprendimas, o tik abejotinas kompromisas iš tų pasiūlymų, kuriuos turėjau prieš akis, tačiau kuris toli gražu neatspindėjo nei mano norų, nei aiškiai išreikšto požiūrio į tai, kas dabar vyksta Lietuvos politikos lauke.
Kur kas mieliau būčiau balsavęs už konkrečius asmenis, kuriuos pažįstu ir kuriais pasitikiu, ir man visai nesvarbu, kad jie priklauso skirtingoms partijoms. Todėl, kad neabejoju, jog racionalūs, padorūs, reputaciją branginantys, atsakomybę suprantantys ir kraštui įsipareigoję žmonės, net ir būdami skirtingų įsitikinimų, visada lengviau ras bendrą kalbą, negu neužsikertantys, tačiau dažniausiai vien liežuviu malti įjunkę partinių chorų dirigentai.
Tai čia situacija žmogaus, daugiau ar mažiau stebinčio politinę areną ir bent paviršutiniškai nuvokiančio kas ten vyksta. O ką daryti žmogui, stovinčiam atokiau nuo politikos, kaip jam pasirinkti ir atskirti pelus nuo grūdų? Savo aplinkoje sutikau gana daug, sakyčiau, apsišvietusių žmonių, kurie visai nuoširdžiai klausinėdavo: tai už ką gi balsuoti, taip viskas ten neaišku?.. Tačiau kaip gi patarinėti kitiems, kada supranti, kad ir pats faktiškai neturi galimybių išreikšti savo tikrosios valios?
Todėl mažiausiai įtikinantys ir labiausiai spekuliatyvūs aiškinimai, kodėl tiek mažai rinkėjų atvyko balsuoti, man regis, yra tie, kurie bando išvedžioti, esą nedidelis rinkėjų aktyvumas liudija visuomenės „pasitenkinimo“ esama padėtimi nuotaikas, „vakarietiškus standartus“, nes ir ten, girdi, paprastai balsuoja tik apie du penktadalius rinkėjų.
Nėra labai sąžininga gretinti padėtį žmonių, dešimtmečius gyvenančių išvystyto ūkio ir socialiai apsaugotose visuomenėse, nuo socialinių kontrastų, neskaidrių politinio bei ūkinio elito santykių, valdininkų pasipūtimo ir biurokratų savivalės kamuojamos šalies situacijos. Priešingai, užsitęsusi „politinės miglos“ būsena, veikiančios sistemos neefektyvumas ir nepajėgumas iškelti naujų, gyvenimo viltį ir žmonių tikėjimą šalies ateitimi žadinančių idėjų bei politinių asmenybių, suteikti realias, neiškreiptą rinkėjų valią atspindinčias pasirinkimo galimybes – tikrasis mūsų politinės sistemos tapatybės ženklas.
Kam yra naudinga, kad savo sąrašus šiuose rinkimuose išstatė net 25 pavadinimų politiniai junginiai? Rinkėjui, Lietuvos visuomenei tai tikrai nenaudinga. Kadangi bent paviršutiniškai politika besidominčiam žmogui visiškai akivaizdu: keturi penktadaliai šių politinių grupių neturi nei intelektualinių, nei materialinių, nei organizacinių resursų, taigi ir bet kokių praktinių galimybių, įsiterpti į politinio gyvenimo lauką ir paveikti šalies raidą. Tai vien dezorientuoja nepatyrusius rinkėjus, išsklaido jų balsus, o kai kuriais atvejais – peradresuoja juos netgi politiniams oponentams.
Nustatyta tokia mandatų apskaičiavimo tvarka, kad balsai, atiduoti už partijas, nepatekusias į savivaldybių tarybas, atitinkamos aritmetinės ekvilibristikos dėka, išdalijami tiems, kurie įstengia perkopti minimalų rinkimų barjerą. Tačiau kiek tokia tvarka teisinga ir atspindi rinkėjų valią – spręskite patys.
Šiuose savivaldybių tarybų rinkimuose daugiausiai balsų gavo konservatoriai – daugiau kaip 183,5 tūkstančio. Jie beveik 10 tūkst. balsų aplenkė socialdemokratus. Tačiau socialdemokratai už konservatorius gavo net 46 mandatais daugiau. Didesnį rinkėjų pasitikėjimą gavusieji konservatoriai laimėjo 256 mandatus, kiek mažesnį socialdemokratai – 302. Skaičiavimo metodika, geriausiu atveju, – savotiška. Kitaip tariant, konservatorių mandatui laimėti reikėjo gauti 717 rinkėjų balsų, tuo tarpu socialdemokratų – pakako ir 577.
Bet dar „brangesnis“ yra liberaldemokratų mandatas. Jų kandidatams pravesti į savivaldybių tarybas reikėjo net 758 balsų, tuo pat metu kai valstiečiai liaudininkai jau su 520 balsų laidavo sau vietą savivaldybėse. Vadinasi, maždaug 1,5 tūkst. rinkėjų balsų valstiečius leido jiems gauti 3 mandatus, o liberaldemokratams – tik du. Skirtumas – juntamas.
Suprantama, kad tai lėmė ne vien porinkiminė aritmetika, bet ir rinkimų apygardų dydis, rinkėjų aktyvumas jose ir t.t., tačiau medžiagos bent jau apmąstymams, kiek tokia tvarka realiai atspindi rinkėjų valią, esama.
Kaip pertvarkyti rinkimų, o podraug – ir politinio susigrupavimo sistemą, kad ji veiktų plačiosios visuomenės labui, ne vien „svetimiems dievams“ tarnauti pavojingai pasvirusiam politiniam bei ūkiniam elitui, jau kito komentaro tema.
