Tėvynės sąjungos suvažiavimas – sėkminga pradžia, siekiant Lietuvoje sukurti stiprią ir vertą pasitikėjimo centro-dešiniąją politinę jėgą. Tvirta parama, kurią tokiam planui išsakė mūsų partijos suvažiavimas, yra labai geras startinis impulsas. Tikiuosi, kad ir krikščionys demokratai artimiausiu metu padarys panašų sprendimą. Baigiame derinti jungtinės partijos programą.
Tokia programa yra paremta Europos liaudies partijos pagrindinėmis vertybėmis, nes ir krikščionys demokratai ir mes, Tėvynės sąjunga, esame visateisiai šio partinio aljanso nariai. Šio aljanso nariai yra ir Lenkijos Piliečių platforma, kurių lyderis, premjeras D.Tuskas, atsiuntė mūsų suvažiavimui sveikinimą ir penktadienį lankysis Lietuvoje. Nors Lietuvoje daugelis bando juos vadinti liberalais, bet jie yra tikri europietiški konservatoriai, kurių idėjos apima platų spektrą – nuo konservatyviai krikščioniškų iki liberaliai globalių. Kaip pavyzdį galiu pacituoti Vokietijos CDU partijos programą, kurioje sakoma, kad “CDU save kildina iš konservatyvios, liberalios ir krikščioniškos – socialinės politinės minties”. Tėvynės sąjunga taip pat siekė, siekia ir sieks atstovauti ir ginti plačią europietiškos centro dešinės politinę idėją Lietuvoje, kuri apimtų tiek konservatyvų požiūrį į stiprios valstybės ir tautinių vertybių svarbą, tiek krikščionišką požiūrį į visuomenės moralinių vertybių ir asmens dorybių reikšmę, tiek ir liberalų požiūrį į dinamiškos ekonomikos, galinčios konkuruoti globaliame pasaulyje, ambiciją. Tik tai ir gali sukurti laiminčios Lietuvos formulę, Lietuvos, kuri įvairiais aspektais būtų verta mūsų pasididžiavimo.
Kai kas skeptiškai sako, kad tautininkų prisijungimas ir apsijungimas su krikščionimis demokratais nesustiprins dešiniojo politinio flango, nes ir tautininkai, ir krikščionys demokratai neturi nei gausaus narių būrio, nei gausaus rinkėjų būrio. Kategoriškai nesutinku su tokiu aritmetiniu skaičiavimu, nes mūsų apsijungimas yra svarbus ne paprastąja rinkėjų ar narių aritmetine suma, o, pirmiausia, labai svarbios Lietuvos politinės istorijos, tarpukario Lietuvos politinės istorijos ir dabarties konsolidacija ir pagarba tai istorijai; antras dalykas, tai šiuolaikinės politinės minties konsolidacija, kurioje konservatizmas, krikščioniškoji demokratija ir tautiškumas-patriotizmas dera šalia vienas kito, vienas kitą papildo ir sukuria papildomą pridėtinę vertę. Politinės istorijos ir politinės minties konsolidacija yra žymiai daugiau nei paprastoji rinkėjų balsų aritmetika. Tai rodo ir "Vilmorus" tyrimai, kurių rezultatus mes pateikiame: viena TS gautų 15.6 proc. rinkėjų paramos, tuo tarpu dešiniųjų blokas – TS, LKD, Liberalų sąjūdis gautų 18.1 proc. Esu įsitikinęs, kad einame teisingu keliu.
Vyriausybė neišlaiko bandymų energetika
Ne vieną kartą jau yra tekę sakyti, kad energetikos reikaluose svarbu yra ne vien tik trigalvio slibino reikalai, bet ir kiti strategiškai svarbūs reikalai. Dar sykį tai pažymėjome ir Suvažiavimo rezoliucijoje. Šį kartą keletą didelio susirūpinimo žodžių noriu tarti apie veikiančio Ignalinos II bloko reikalus ir vadinamąją 2010 metų problemą.
Man tenka vadovauti ir Seimo Europos reikalų komitetui, ir Premjero sudarytai specialiajai darbo grupei, kuri svarsto įvairius strateginius energetikos reikalus, todėl po pastarojo ERK-o organizuoto bendro posėdžio, kur nagrinėjome Ignalinos II bloko reikalus, negaliu neišsakyti susirūpinimo ir po juo paslėpto kritinio valdžios veiksmų vertinimo.
Nors akivaizdu, kad per 2008 metus turime turėti absoliučiai aiškius atsakymus į visus klausimus, susijusius su Ignalinos II bloku, tačiau mūsų pusės veiksmų tempas yra kritiškai lėtas. Europos Komisija yra indikavusi, kad norėtų matyti nepriklausomą studiją, kuri įvertintų grėsmes regiono energetikai po 2010 m., jeigu Ignalinos II blokas būtų uždarytas. Gerai, kad Vyriausybė rengiasi šią studiją užsakyti, tačiau visų judesių tempai yra labai lėtai, o laikas labai trumpas. Studija pasirodys geriausiu atveju kitų metų viduryje ir, galima suprasti, kad iki to laiko Vyriausybė nesiruošia imtis jokių aktyvesnių diplomatinių ar lobistinių veiksmų nei Komisijoje, nei šalių sostinėse. Antrojoje kitų metų pusėje Europos Sąjungoje susiklosto mums naudinga situacija, nes ES pirmininkaus Prancūzija, aktyvi branduolinės energetikos šalininkė. Tačiau blogai yra tai, kad tuo pat metu pas mus vyks rinkimai ir Vyriausybė bus nepajėgi efektyviai dirbti. Faktiškai laiko aktyviam darbui ES frontuose turime iki metų vidurio, bet nematau nusiteikimo veikti.
Kita vertus, pasirengimas darbui be Ignalinos II bloko taip pat nevyksta sklandžiai, nes niekas nežino, ar tam reikia intensyviai ruoštis. Kaip suprantu, “Lietuvos dujos” iš Vyriausybės taip ir nėra gavusios aiškaus atsakymo, ar po 2010 m. reikės papildomų dujų vietoj branduolinio kuro. Skaičiavimai rodo, kad, uždarius Ignalinos II bloką, reikėtų tiek pat dujų, kiek dabar sunaudojam – 3-4 mlrd. kubinių metrų papildomai. Tokiam kiekiui importuoti reikėtų modernizuoti ir dujų vamzdynų infrastruktūrą, tam investuojant iki 1 mlrd litų. Kada ir kaip šie darbai bus padaryti, kol kas niekas nežino, nes nežino, kas laukia II bloko.
Taip pat reikia atsiminti, kad, uždarius II bloką, taršos išmetimai deginant dujas elektros gamybai ženkliai padidės, ir Lietuvai gali tekti iki pusės iš ES gautų taršos kvotų sunaudoti energetikai, kai dabar sunaudojama iki 15 proc. Akivaizdu, kad gali tekti didelius kiekius taršos kvotų papildomai pirkti, o tai kainuos milžiniškus pinigus. Skaičiavimai rodo, kad blogiausiu atveju elektros gamybos kaina išaugtų iki 2.5-3 kartų.
Taigi susirūpinimo ir argumentų, kuriuos galime nedelsiant pateikti europiečiams, turime pakankamai daug, tačiau sunku suprasti, kodėl yra elgiamasi taip pasyviai. Sutarėme, kad, nelaukdami užsakytos studijos ir suderinto argumentų paketo iš Vyriausybės, nors ne vieną kartą to prašėme, mes, trys Seimo komitetai, rengsime tokį neformalų suderintų argumentų paketą (non-paper), kad galėtume intensyviai išnaudoti savo kontaktus ir savo galimybes ieškant svarbios Lietuvai problemos sprendimo.
Reziumuodamas turiu pasakyti, kad pati Atominės elektrinės idėja yra gera, reikalinga ir strategiškai svarbi. Dėl to nėra jokių abejonių. TS buvo viena iš pirmųjų partijų, kuri prieš porą metų pasakė, kad Lietuvai reikia naujos atominės elektrinės. Bet klausimas, kaip ta idėja įgyvendinama. Seime iš tikrųjų pakankamai vieningai patvirtintas įstatymas, kuris sudarė galimybę Vyriausybei labai efektyviai dirbti ir pasiekti tinkamų rezultatų, bet visiškai akivaizdu buvo jau priėmus įstatymą, kad Vyriausybei teks nemažas išbandymas. O to išbandymo Vyriausybė nesugeba atlaikyti.
Ir problema yra ne privataus kapitalo dalyvavimas Atominės elektrinės projekte. Problema yra, kiek Vyriausybė yra pasirengusi dalyvauti tokiame projekte. Mūsų partijos suvažiavime taip ir buvo pasakyta: "Aiškėja, kad visus parengiamuosius namų darbus turinčios atlikti steigiamos nacionalinio investuotojo bendrovės akcininkai labiau rūpinasi ne strateginių energetikos uždavinių sprendimais, o turto dalybomis. Pritariame, kad nacionalinio investuotojo sudėtyje gali būti ir privatus kapitalas, bet vis labiau matome pavojų, kad, esant silpnai Vyriausybei ir agresyviam verslui, valstybės interesai gali likti neapginti".
Interpeliacija yra vienas iš efektyvesnių būdų gauti aiškius atsakymus
Aplinkosauga – dar vienas klausimas, kurio problematika visu aštrumu iškilo po praėjusią savaitę ERK-o iniciatyva surengto bendro posėdžio su Aplinkos komitetu, kuriame paaiškėjo skandalinga situacija, susiklosčiusi įgyvendinant aplinkosauginius europinius projektus.
Vis aštriau ir aštriau kyla klausimas, kaip bus įgyvendinami ir iki 2010 metų užbaigti aplinkosauginiai projektai, kuriems buvo gauta Europos Sąjungos parama. Įgyvendinant nuo 2004 metų projektai pabrango 40 proc., ir, pasirodo, jau šiandien reikia rasti 880 mln. iš nacionalinio biudžeto tų projektų pabrangimui padengti. Vyriausybė rado labai paprastą būdą – ji protokoliniu sprendimu pavedė 40 proc. šio pabrangimo padengti savivaldybėms, kas, mano įsitikinimu, yra visiškai neapgalvota ir nežinau, kur toks sprendimas nuves.
Dar vienas dalykas, dėl kurio mes taip ir neišgirdome aiškių atsakymų, tai kiek pabrangs tų projektų įgyvendinimas iki 2010 metų, kai tie projektai turi būti užbaigti, – jeigu per ketverius metus pabrango 40 proc., galiu prognozuoti, kad per kitus trejus metus pabrangs dar 40 proc. Vadinasi, jei šiandien jau turime 880 mln. litų problemą, tai 2010 metais turėsime ne mažesnę kaip 2 mlrd. litų problemą ir tą problemą turėsime spręsti nacionalinio biudžeto sąskaita. Nežinau, ar mes galime balsuoti už kitų metų biudžetą, jeigu iki balsavimo gruodžio pradžioje Vyriausybė nepateiks aiškių skaičiavimų, kokius resursus teks sutelkti iki pat 2010 metų šiai problemai spręsti, ir nepaaiškins, kaip ši problema bus sprendžiama.
Jeigu sprendimas bus tik toks, kokį dabar Vyriausybė priėmė savo protokoliniu sprendimu, kad 40 proc. šios "problemos" turi padengti savivaldybės, kas reiškia, kad savivaldybės jau dabar turi surasti apie 300 mln. litų, o iki 2010 metų ši suma gali išaugti iki 500 ar 600 mln. litų, – tai mes iš tikrųjų stovime didelės problemos akivaizdoje. Ir jeigu Vyriausybė neranda šiuo metu tos problemos sprendimo, o tik galvoja, kaip ją nustumti toliau, galbūt kitai vyriausybei, tai mums toks kelias tikrai nėra tinkamas. Apie ministro Arūno Kundroto atsakomybę aš jau kalbėjau TS suvažiavime, tačiau net ir ne tai yra svarbiausia. Svarbiausia yra išsiaiškinti problemos mastą, išsiaiškinti, kaip ši problema bus sprendžiama. Todėl dar sykį pabrėžiu, jeigu iki balsavimo dėl biudžeto negausime aiškių atsakymų iš Vyriausybės ir apie problemos mastą, ir apie sprendimo būdus, gali tekti siūlyti atidėti balsavimą dėl biudžeto priėmimo.
Situacija tikrai sudėtinga. Kitokių problemų sprendimų, kaip tik per nacionalinį biudžetą, ir ypač per valstybės biudžetą, ko gera, ir nerasime, bet Vyriausybė turi aiškiai parodyti, kokio masto tai yra problema ir kaip ji bus sprendžiama. Nes dabar siūlomas sprendimas, patyliukais priimtas protokoliniu sprendimu, – 40 proc. naštos permesti savivaldybėms – yra ėjimas į aklavietę. Dar galima būtų suprasti, jeigu toks naštos padalijimas savivaldybėms būtų sutartas nuo pat pradžių. Bet tai buvo padaryta tada, kai paaiškėjo, jog ministerija visą reikalą paskandino į tokią gilią duobę, kad išlipti nebegali.
Aš kitokių būdų, kaip papildomi pinigai iš nacionalinio biudžeto ir ne savivaldybių sąskaita, o valstybės sąskaita, tiesą sakant, ir nematau. Galbūt galima tartis su Europos Komisija, kad iš dalies bus padengiama iš naujos europinių pinigų perspektyvos, bet visa tai iki šiol yra migloje.
Interpeliacija yra vienas iš efektyvesnių būdų gauti aiškius atsakymus. Kitokio mechanizmo Seime, esant štai tokiam kritiniam reikalui, kaip interpeliacijai užduodami aiškūs klausimai, ir nėra, o ar patenkins atsakymai, pamatysim.
Viena išeitis yra techninė vyriausybė
Vis labiau aiškėja, kad Vyriausybei sunku suvaldyti situaciją įvairiais aspektais, tiek ekonominiais-finansiniais, tiek energetikos reikalais. Esant tokiam Seimui, koks yra dabar, mes tikrai nesiveržiame į koalicijas, nes nelabai matome galimybių tokiame Seime suformuoti centro dešinės koaliciją. Premjeras galvoja, kad tai yra jo išlikimo galimybė, nes niekas nesiveržia į valdžią, tačiau ar Seimas gali leisti, kad Lietuva dar metus būtų faktiškai be valdžios? Manau, kad socialdemokratams tenka atsakomybė spręsti ir apsispręsti. Sprendimas sunkus, pasirenkant tarp dviejų alternatyvų: ar likti tokioje valdžioje bet kokia kaina, aukojant savo partiją; ar partijai apsispręsti, kas toliau vadovaus Vyriausybei: ar partija, – ar vienas patarėjas, vienas dienraštis ir keli valstybininkai?
Mums šiame Seime formuoti centro-dešinės koaliciją yra neįmanoma, kurti kokią nors plačią koaliciją mums nepavyko ir nežinau, ar verta bandyti tokią daryti likus metams. Todėl atsakymai gali būti tokie – mes nebėgame nuo atsakomybės. Jeigu subyrėtų šita Vyriausybė, tikrai svarstytume pačius įvairiausius galimus variantus. Bet realiausi variantai yra tik keli – 1) patys socialdemokratai turi spręsti problemą; 2) vadinamoji techninė vyriausybė iki Seimo rinkimų, ir tokių pavyzdžių yra buvę – pasitraukus A. Šleževičiui panašiai dirbo M. Stankevičiaus vyriausybė. Trečias variantas – neeiliniai Seimo rinkimai.
Ir būdami opozicijoje padedame valstybei
Na, ir paskutinis dalykas – tai problemos, paaiškėjusios po Europos reikalų komiteto, kuriam man tenka vadovauti, specialiai surengtų diskusijų. Nepaisant to, kad esame opozicijoje, iš tikrųjų stengiamės valstybei padėti spręsti pačias svarbiausias problemas, – kartais kritikuodami, kad valdžia tas problemas aktyviau imtųsi spręsti, ir nebėgdami nuo tos atsakomybės, kuri mums, esant opozicijoje, šioje situacijoje priklauso. Mus kartais kaltina, kad rugsėjo mėn. mes nutraukėme paramą socialdemokratams ir neatsisakėme vadovavimo Seimo komitetams. Aš dar ir dar kartą noriu priminti, kad, dirbant valdančiajai mažumai, o ne valdančiajai daugumai, mes vadovaujame trims komitetams; pagal proporcingą atstovavimą, kas yra statutinė norma, tiek postų ir turime turėti. Mane stebina darbiečiai ir libdemai, kurie bėga nuo atsakomybės imtis vadovavimo komitetams, nors jiems tokia atsakomybė privalomai priklauso. Noriu priminti, kad Darbo partijai turėtų priklausyti 3 komitetų pirmininkų postai, o liberaldemokratams – du.
Noriu pastebėti, kad ir kiti mūsų vadovaujami komitetai ar komisijos sugeba pasiekti svarbių rezultatų. Štai, pvz., A. Matulo vadovaujamas Sveikatos reikalų komitetas, svarstant kitų metų biudžetą, sugebėjo pasiekti, kad iš 300 mln. papildomų litų, Seimo skirstomų ir išsireikalautų, 128 mln. litų tektų sveikatos apsaugai. Praėjusias kelias savaites matėme Rimanto J. Dagio vadovaujamos Antikorupcijos komisijos įstatymines iniciatyvas, bandant įtikinti Seimą priimti labai svarbius antikorupcinius įstatymus, kurie priverstų valdininkus pagrįsti savo įsigytą turtą pajamomis. Jeigu nesugebėtų pagrįsti, toks turtas būtų nusavintas.
Donato Jankausko vadovaujamas Audito komitetas labai aktyviai dirba ir svariai diskutuoja dėl "trigalvio slibino" reikalų. Emanuelis Zingeris vadovauja jau Vyriausybės sudarytai darbo grupei, kuri siekia, kad Europoje stalinizmo nusikaltimai būtų vertinami taip pat, kaip Europoje vertinami fašizmo nusikaltimai. Pasiekimai tokie, kad E. Zingeris yra įtrauktas į EK viceprezidento Frattini sudarytą spec. europinę darbo grupę, vadinamą išminčių darbo grupe, kuri nagrinės, kaip Europos lygiu vertinti stalinizmo ir fašizmo nusikaltimus.
Parengta pagal spaudos konferenciją 2007-11-26
Andrius Kubilius yra Seimo vicepirmininkas, Tėvynės sąjungos pirmininkas
