Utenos rajone užaugęs M. Survila nuo pat mažumės jautė trauką gamtai ir fotokamerai. Vėliau šiuos du pomėgius jam puikiai pavyko sujungti.
Iš gamtininko tapo režisieriumi
„Pirmas gamtos nuotraukas padariau dar ketvirtoje klasėje su senoviniu tėčio fotoaparatu „Zenit“, – pasakoja režisierius. – Biologijos mokytoja, pamačiusi mano darbus, kuriose buvo įamžintas miškas, paukščiai, patarė užsirašyti kur ir ką fotografuoju. Pradėjus užsirašinėti gimė pirmieji moksliniai darbeliai, tokie kaip nendrinių lingių stebėjimas ir panašūs. Su darbais pradėjome važinėti po gamtininkų konkursus. Tuomet buvau penktokas, mano brolis septintokas, o konkursas skirtas mokiniams iki dvyliktos klasės. Nors buvome jauniausi iš dalyvių, konkursą laimėjome. Taip ir prasidėjo mano pusiau biologo, pusiau operatoriaus kelias.“
Paklaustas, ar baigus mokyklą nekilo dvejonių, ką pasirinkti – kino ar gamtos mokslus, pašnekovas tvirtina su tokia dilema nesusidūręs. „Abejonių nekilo. Buvau stiprus kaip biologas, todėl norėjau gilintis į šią sritį ir puoselėjau mintį, kad vėliau mokysiuosi ir filmuoti“, – teigia jis.
Stebuklų laukas
Tada M. Survila nė neįtarė, kad režisieriaus mokslų ragauti jam taip ir neteks – visas žinias jis gaus iš parktikos. Padirbėjus kelių filmavimo darbų asistentu, gavus patarimų iš profesionalų bei pamačius, kaip dirba vieni geriausių režisierių, Mindaugui kilo mintis kurti savo filmą.
„Pirmas profesionalus mano darbas buvo „Stebuklų laukas“. Jo idėja gimė apsilankius Kariotiškių sąvartyne. Pamatęs tarp šiukšlių kalnų gyvenančius žmones, supratau, kad nieko apie juos nežinau. Visuomenėje manoma, kad tokie asmenys yra valkatos, nusikaltėliai, narkomanai, bet ten pabuvęs supratau, kad dalis iš jų yra labai geri žmonės. Kilo mintis apie tai papasakoti kitiems“, – prisipažino režisierius.
Seniau Kariotiškių sąvartyne gyveno apie 500 žmonių. Ten galiojo savos taisyklės. Kai šiukšlės būdavo atvežamos į išvertimo vietą, žmonės kibdavo už maišų. Tą, kurį numesdavo ant žemės, kitam liesti buvo nevalia.
„Filmuoti „Stebuklų lauką“ nebuvo lengva, nes sąvartyno gyventojai iš pradžių į mus žiūrėjo kaip į priešus, net norėjo sumušti, – atvirauja M. Survila. – Tik vėliau, filmavimo darbams judant į priekį, ėmėme lankytis pas kiekvieną šiukšlyno gyventoją, o galiausiai tai tapo prestižo reikalu – vyko kone konkurencija, pas ką jau esame apsilankę, pas ką dar ne. Žmogui svarbu būti išklausytam, o mes tai ir darydavome – tiesiog būdavome su jais ir klausydavome jų istorijų.“
Sunkiausi momentai
Sąvartyne, kaip ir visur kitur pasaulyje, pasak režisieriaus, sunkiausias dalykas buvo mirtys. Pripratus prie tenykščių žmonių, kitą kartą jų neberasti būdavo skaudu.
„Atvažiuoju ir sužinau, kad žmogų, su kuriuo dar neseniai šnekėjau, pavyzdžiui, einantį autostrada mirtinai partrenkė mašina. Kitam žmogeliui, kurį mes vadinome Ciklopu, prasidėjo plaučių uždegimas ir jis buvo išvežtas į ligoninę. Kadangi ilgiau nei tris dienas benamiai tokiose įstaigose nelaikomi, Ciklopas buvo paleistas. Eidamas atgal į savartyną, jis numirės tiesiog kelyje“, – liūdnais prisiminimais dalijasi pašnekovas.
Gyvenimo sąlygos sąvartyne, kaip sako jis, nebuvo neįmanomos, nes žmogus yra stiprus – prie visko pripranta. Gyventojai buvo pasistatę namukus, juose net krosnys kūrendavosi.
Komercinis kinas – pavargusiam žmogui
M. Survila kuria kiek kitokius nei įprastus visuomenei filmus. Jis gilinasi į jautrias temas arba pasineria į gamtos turtų pasaulį. Apie šių dienų komercinį kiną, kuriame pilna reklamos, veiksmo, erotikos, režisierius turi savo nuomonę.
„Gyvenimo tempas šiomis dienomis yra didžiulis, žmogus susitikęs su kaimynu ne visada turi laiko pasisveikinti, juolab pasikalbėti, paklausti, kaip kuriam sekasi, – sako jis. – Todėl daugeliui kinas yra tiesiog pramoga. Žmonės ateina ir žiūri, kaip filme herojai šaudosi ir gaudosi, kaip svaiginasi narkotikais ir alkoholiu, stebi demonstruojamas nuogybes. Jam nereikia galvoti, jis ilsisi, tiesiog gerai leidžia laiką. Išėjus iš filmo, nieko nelieka. Mano manymu, stebint filmą svarbu atrasti sau naujų dalykų, o jį pasižiūrėjus turi likti apie ką pamąstyti.“
Naujas ketverių metų projektas
Naujas režisieriaus ir operatoriaus filmas „Sengirė“ jau skinasi kelią į dienos šviesą. Vyksta pirmieji pasiruošimo darbai. Žiemą, esant minusinei temperatūrai, operatoriui palapinėje tenka tūnoti beveik parą ar daugiau, kad nufilmuotų reikiamą kadrą. Vasarą M. Survilai yra tekę tris paras tupėti medyje, kad įamžintų, kaip pelėdos jauniklis mokosi skraidyti.
„Filmuojame visoje Lietuvoje. Pas mus sengirių beveik nebėra, likę tik nedideli lopinėliai tokio tipo miško, bet iš visų likusių stengsimės sukurti vieną sengirę ir pasaką apie ją“, – neslepia režisierius. Prie „Sengirės‘‘ dirba daug didesnė komanda nei prie „Stebuklų lauko“, bet patiems svarbiausiems darbams nufilmuoti reikia nedidelio skaičiaus žmonių, mat lipti į aukštus medžius didelei komandai nėra patogu.
Ateities planų režisierius turi nemažai. Kaip pats sako, reikia tik gerų kamerų, o idėjų ir patirties netrūksta.
„Kai kurie kadrai yra tokie reti, kad jų nenufilmavus tenka laukti kitų metų. Tarkime, kurtinių tuoktuvės, kurių pats įkarštis yra balandžio pradžioje. Jei pražiopsosi – prarasi metus. Nufilmuoti briedį vėlgi yra sėkmės reikalas. Vieną kartą briedžio laukiau penkias dienas, bet norint nufilmuoti jį tinkamai prireikia bent trijų pasirodymų, vadinasi, penkiolika dienų tiesiog lauki“, – savo darbo subtilybes atskleidžia M. Survila.
Nors filmą „Sengirė“ ketinama filmuoti dar ketverius metus, šį režisieriaus šedevrą jau dabar nekantraujama išvysti. Linkime kuo didžiausios sėkmės.
„Jeigu norėtumėte daugiau sužinoti ir prisidėti prie naujai kuriamo filmo, visus kviečiu užsukti į www.sengire.lt puslapį“ – pabaigai sako Mindaugas.
