Sąmoningai ar ne, tačiau komunikacinė išrinktosios Prezidentės strategija Lietuvos politiniame lauke leidžia kurti įvairiausias prielaidas apie būsimą jos prezidentavimą, taip ir neišgirstant realių jos būsimo darbo strategijų. Pirmoji D.Grybauskaitės spaudos konferencija po išrinkimo nužymėjo galimą įtampos kryptį: D. Grybauskaitė pabrėžė savo aktyvų dėmesį vyriausybės veikloje ir tuo suformavo klausimą – kas bus realus LR Premjeras, t.y. vykdys Konstitucijos numatytas funkcijas: ji ar Vyriausybės vadovas?
Konstitucija pakankamai aiškiai nužymi skirties ribą tarp Premjero ir Prezidento. Taigi būsimiems premjerams bus sudėtinga išlaikyti savo kompetencijas nesukėlus įtampos prezidentūroje.
Tačiau vėliau išrinktoji prezidentė išvyko į Briuselį ir jos balsas nutilo, tai kad D. Grybauskaitė minimalizavo savo komentarus apie problemas Lietuvoje leido savarankiškiau veikti Vyriausybei ir realizuoti antikrizinius planus, kuriuos ji yra numačiusi. Tačiau išrinktosios Prezidentės tylėjimas tampa savotišku nervų žaidimu. Jau visai nesvarbu ar sąmoningai vykdomu ar ne, tačiau leidžiančiu D. Grybauskaitei tarsi iš už ribos stebėti, analizuoti ir fiksuoti politinio, ekonominio bei kultūrinio elito judesius bei persiorientavimus jos atžvilgiu – vyksta naujų pozicijų už ar prieš Prezidentę paieška. Šios pozicijos derinamos prie jos pasisakymų, nuomonių ar replikų.
Tačiau kada išrinktoji Prezidentė tyli, elitas pasimeta ir nežino kas yra tikra, kuri jos išsakyta tezė yra realus veiksmas, o kuri tik retorinė frazė? Sudėtinga atrasti savo vietą, sudėtinga pajusti ir patiems nutransliuoti išrinktajai Prezidentei savo nuolaidų bei pretenzijų ribas, sudėtinga pajusti santykių charakterį. Vienu žodžiu – išrinktoji Prezidentė savo tylėjimu sukelia galvos skausmą visiems.
Tačiau jeigu tai vertini kaip tam tikrą politinės elgsenos formą, tada ji puikiai tinka laikyti įtampoje mūsų suokalbių ir intrigų kultūroje išugdytai politinio bei ekonominio elito sąmonei. Tokiu būdu laimima politinio sprendimo erdvė, priverčianti partnerius (politines partijas, Vyriausybės narius, spaudimo grupes bei visuomenės atstovus) atsiverti ir deklaruoti savo požiūrius į problemą, situaciją ar principą.
Manau, kad D. Grybauskaitė tokiu būdu sujaukdama nusistovėjusius ir lūkesčiais bei žurnalistinėmis prielaidomis paremtus jos veikimo ateityje modelius paprasčiausiai paverčia tik elito kalbėjimu sau, laiko ir eterio užpildymu be jokių realių rezultatų.
Jeigu tokia tylėjimo ar lakoniško ir nedažno nuomonės išsakymo taktika tęsis iki pat inauguracijos mes stebėsime vis didėjančią įtampą politinėse partijose, Vyriausybėje bei viešąjame lauke. Tačiau ši įtampa turės didelį pozityvumo užtaisą, nes neleis formuotis prielaidomis pagrįstiems lūkesčiams ir neleis sukurti Prezidentės sprendimų amortizavimo mechanizmų.
Tačiau po inauguracijos ateis lakas realiems sprendimams - savo pozicijos bei veikimo ribų nustatymams. Čia mes galime sukurti dar vieną prielaidomis bei fantazija paremtą valdžios šakų santykių modelį, kurio kūrimą paliekame kūrybingiems suokalbių mėgėjams. Tačiau laikotarpis tarp inauguracijos ir rudens sesijos bus naujų įtampos ratilų atpažinimo metas, kada reaguodami į Vyriausybės performavimą vieni atras Prezidentėje šalininkę, o kiti nusivis.
Taigi reali Prezidentės, Seimo ir Vyriausybės bendradarbiavimo tendencija atsiskleis tik rudens sesijoje, o dabar turime progą stebėti kintančių nuomonių, atrandamų pavojų, įtampų, lūkesčių, džiaugsmo ar nusivylimo ratilus aplink išrinktąją Prezidentę.
