Kai susitinkame aktoriaus namuose, jis rūšiuoja nuotraukas ir dienoraščius, sako, norėjęs padaryti archyvą, tačiau supratęs, kad savo gyvenimo į lentynėles sudėlioti nepavyks – visko būta tiek daug.
„Antanas Šurna, va, pasimirė. Jis buvo mano bendrakursis, kartu baigėm konservatoriją. Visi pradeda kristi – jis jau antras, įdomu, kas bus trečias – gal aš? O gal aš ketvirtas numirsiu. Tai nesvarbu, aišku tik, kad yra prieita atsisveikinimo zona. Sveikindami dažnai linkime laimės, sėkmės, sveikatos, tačiau, ką reikėtų palinkėti atsisveikinant – nežinau“, - sako aktorius. Anot jo, gyvenimas šioje žemėje tėra trumpas akimirksnis, o tikroji būtis yra kažkur kitur. „Tik niekas nežino, kaip tas kitas pasaulis atrodo. Kas ten pabuvojo ir grįžo – reiškia, dar neišėjo. Kas iš tikrųjų išėjo, papasakoti negali“, - sako R. Adomaitis, kuris pripažįsta, kad su amžiumi darosi tikru filosofu.
„Tapau Sokratu ir žinau, kad nieko nežinau“, - sako aktorius, daugeliui sudarantis romaus ir mąslaus žmogaus įspūdį. Visgi, nepaisant to, kad sveikata ėmė diktuoti gyvenimo ritmą, R. Adomaitis – žvalus, pozityvus ir nestokoja subtilaus humoro jausmo.
Kas jūsų manymu yra tikras gyvenimas? Kaip reikia jį nugyventi, kad galėtum pasakyti – šį etapą praėjau tinkamai?
Turit omenyje šį „negyvenimą“, kur esame tik akimirkai išmesti iš tikrosios būties? Kaip jūs jį bepragyventumėt, visvien sugrįšite į nebūtį. Indai tiki karma, tiki, kad čia, šiame gyvenime reikia ją ugdyti, puoselėti, maitinti. Aš į viską žiūriu paprasčiau. Reikia surasti kontaktą su savim, o tai nėra lengva. Atrodo, kad kažkiek save pažįsti, kažkiek ne. Bet vieną dieną kažkas šauna į galvą ir supranti, kad nieko nepažįsti. Tuomet, kad paaiškintum sau kažką, pasitelki Dievo idėją. Pasaulis yra labai įvairus ir iki galo nepažinus, bet mes vis stengiamės jį pažinti. Tarybinis žmogus netgi sugalvojo nugalėti ir užkariauti šį pasaulį, gamtą, upes pasukti į priešingą pusę, gal net saulę pakreipti...
Deja, tarybinis žmogus atsisakė, buvo priverstas atsisakyti Dievo idėjos, dėl to mes šiandien esame pasimetę, nebežinom, kur einam. Atleiskit už palyginimą, bet Dievas žmogui yra kaip karvei basliukas, kad ji neištryptų visos žolės, o po truputi ją ėstų. Mums reikia būti prie kažko pririštiems, todėl žmonės skuba įstoti į visokias partijas... Tačiau viskas yra iliuzija.
Iš pradžių baigėte fizikos studijas ir tik vėliau tapote aktoriumi. Ar gyvenime jūs visda turėjote aiškų tikslą ar leidote viskam klostytis savaime?
Visada teatras buvo mano gyvenimas – labai mylėjau teatrą. Pasvalyje, kur gyvenau, nebuvo teatro, bet dažnai atvykdavo kitų miestų gastroliuojantys teatrai. Vakar išsitraukiau savo dienoraščius ir kažkodėl net ten radau parašyta: man labai patinka teatras, bet vis dėlto aš studijuosiu fiziką.
Kodėl? Kas tai – proto balsas?
Greičiau – proto aptemimas! Fiziką baigiau, bet paskutiniame kurse, kai rašiau diplominį, jau buvau pirmame konservatorijos kurse. Supratau, kad, nors fizika man ir patinka, bet turiu per mažai smegenų, kad ten ko nors pasiekčiau, o teatras man patinka – tai gal reikia eiti ten, kur patinka, o ne ten, kur susigalvojai? Buvau tikras kvailys – toks rimtuolis! Vasaromis spręsdavau fizikos uždavinius, per atostogas kartojau prancūzų kalbos vadovėlį. Reikėjo daugiau mėgautis gyvenimu. Dienoraščiuose radau tokių savo planų – kada ir ką darysiu, kur eisiu po pamokų, choras, namų darbai... Dainavau chore, nors klausos visai neturėjau.
Kaip įstojote į aktorinį neturėdamas klausos?
Labai gudriai visus apgavau. Pasirinkau atlikti liaudies dainą ir pasisiūliau sau akomponuoti pianinu. Žinoma, komisija sutiko – juk kaip puiku, jis ne tik dainuoja, bet dar ir groja! Atsisėdau prie pianino ir taip garsiai pradėjau groti, o dainavau visai po nosimi, tyliai, kad nesigirdėtų nieko. Pats negirdėjau, ką dainuoju. Komisija buvo sužavėta ir patikėjo, kad, jei groja, vadinasi, klausą tikrai turi. Žinau daug gerų artistų, kurie neturi klausos, bet turi kažkokią vidinę nuojautą, intuiciją. O klausos neišlavinsi. Aš išmokau groti akordeonu, pianinu, gitara, bet tik iš gaidų, o klausos iki šiol neturiu.
Tačiau muziką mėgstate? Kokia jums artimiausia?
Labai mėgstu. Turiu naują meilę – Paula Fernandes. Pastaruoju metu nuolat jos klausau, žiūriu jos įrašus. Ji kaip lakštingala. Kaip ji dainuoja! Ją reikia matyti – laisvai, be įtampos, be surauktų antakių. Tiesiog spinduliuoja gėriu. Man ją parodė vieno iš sūnų marti – atsivežė į sodybą DVD ir nuo to laiko esu jos gerbėjas.
Matau turite nemažai kulinarinių knygų – mėgstate gaminti?
Šiandien ieškojau, ką gaminti ir nusprendžiau pabandyti jautienos kukulius su pomidorais ir alyvuogėmis. Niekada nieko nemokėjau gaminti – tik arbatą ir kiaušinienę. Buvau absoliutus analfabetas kulinarijoje.
Tačiau gyvenimas privertė – jau trys metai kaip žmona mirusi. Ji buvo vokalistė, bet vaidino ir filmuose – „Jausmai“ ir kituose.
Būtent šiame filme, kuriame abu kartu vaidinote, ir užsimezgė jūsų jausmai?
Taip, būtent ten ir užsimezgė. Tai buvo labai seniai. Taigi, ji mirė, o aš taip ir nepasimokiau iš jos gaminti. Ji labai skaniai ir gerai gamindavo. Buvome pripratę, kad yra, kas pasirūpina viskuo ir nesukome galvos. Buvau tikras, kad aš išeisiu pirmas į tą tikrąjį pasaulį, o išėjo atvirkščiai. Taigi, dabar „graužiu“ kulinarines knygas. Retkarčiais pavyksta. Žinote, gali tuos pačius komponentus dėti, bet reikia žinoti kaip dėti. Nėra taip, kad paprastai viską sudedi, išverdi ir jau viskas. Nieko panašaus!
Visai kaip ir kūryboje, tiesa?
Taip, tiesa. Aš visai negabus, visiškai – nei teatrui, nei kulinarijai, bet ką padarysi, gyvenimas kartais priverčia.
Kodėl taip sakote, juk esate vienas labiausiai vertinamų aktorių Lieuvos istorijoje? Tai sukuria žiniasklaida, žmonės...
Varto ant stalo sukrautas nuotraukas, ištraukia vieną.
Štai, Vokietijoje filmavausi net trijuose filmuose.
Sakėte, kad teatrą labai mylėjote, o kaip kinas atsirado jūsų gyvenime?
Kinas atėjo savaime, netyčia. Žinoma, visi aktoriai svajoja apie kiną, nes tai daug palatesnė auditorija, pinigai kiti, o teatre – grašius juk moka.
Ar mėgstate žiūrėti filmus ar tik juose vaidinti?
Dabar nebežiūriu, gal aptingau? Bet, kad nėra, ką žiūrėti – įsijungi televizorių, o ten visur šaudo, prievarta, žudynės. Tie aštrūs elementai buvo ir anksčiau kine, bet ne tokiais kiekiais. Proporcijos visiškai pasikeitė – dabar rodomas vien tik kraujas, negatyvumas.
Ar sekate naujojo lietuviško kino naujienas?
Neseku. Buvau gerokai nustebintas, žiūrėdamas lietuviškų Oskarų - „Sidarbinių gervių“ teikimo ceremoniją, kad filmų sukuriama ir nemažai. Nežinau, kokia jų kokybė, gal vienas kitas ir yra neblogas. Kinas niekada nebuvo aukšto meninio lygio, bet anksčiau pasirodydavo ir vienas kitas neblogas filmas, kuris kalba apie žmogų, apie jo dvasinį pasaulį.
Kaip manote, kokia yra meno misija – kino, teatro, dailės? Ar menininkas turi atsakingai žiūrėti į savo darbą ar tai tėra jo saviraiška? Juk yra žmonių, manančių, kad menininkai gyvena ir dirba tik savo malonumui.
Ir taip, ir ne. Menininką žaidimas, kvailiojimas ir neatsakingumas atpalaiduoja nuo stereotipinių sprendimų, duoda laisvę kūrybiniam polėkiui. Menininkas negali dirbti pagal užsakymą. Anksčiau būdavo reikalaujama aukšto ideologinio lygio, kartais menininkams tai pavykdavo suderinti su aukštu meniniu lygiu, bet tai būdavo labai retai. Visgi pasitaikydavo gerų filmų, taip pat ir lietuviškų.
Dažnai sakoma, kad tas senasis kinas buvo tikresnis.
Į kino seansus kadangi nevaikštau, tai nežinau, gal ir šiuolaikiniuose lietuviškuose filmuose yra kažkas įdomaus. Bet man atrodo, kad daugelis mūsų jaunų, pradedančių kino ir ne tik kino kūrėjų bando iš naujo išrasti dvirtį. Jie labai susirūpinę to dviračio išradimu, kai tuo tarpu tas dviratis jau seniai atrastas – galima jį tobulinti, vieną kitą detalę pakeisti...
Mes, lietuviai, o gal ir ne tik lietuviai, turime labai negerą savybę – iš vyresnių, nueinančių neperimti patirties. Mes atvirkščiai, linkę niekinti tai, ką daro vyresnieji: mes jauni, mes kitokie, mes padarysime tikrą meną. Nesimokome iš savo vyresniųjų. O pasimokę suprastume, kad daugelis dalykų jau atrasti, dabar belieka gilintis į vidinį žmogaus pasaulį, dvasią.
O jūs pats iš ko mokėtės? Galbūt vadovavotės tik savo nuojauta?
Aš irgi kai jaunas buvau vyresnius kritikavau, pavyzdžiui, Juozo Rudzinsko vaidinamą Skirgailą. Man nepatiko kaip jis kalba, ta teatrinė kalba, savotiškas patosas rėžė ausį. Sakiau, kad aš tai jau taip nekalbėsiu, būsiu kitoks, kalbėsiu paprastai, kaip realus žmogus. Kažkiek man tai pavyko.
Kaip jūs manote, ar teatras yra pramoga ar jis turi ir kitokią užduotį? Kiti sako – kokia čia pramoga, jei nuėjus į teatrą keturias valandas turi „kankintis“, mąstyti žiūrėdamas F. Dostojevskio pjesės pastatymą... Tai kas tas teatras yra iš tiesų?
Tai savotiška kankinimo vieta. Būna spektaklių, kai galvoji – Dieve mano, kada baigsis?! Bet būna spektaklių, kurie tave pagauna, užburia, pakylėja, neša, kaip aš sakau, kultivuoja tavo sielą. Kaip žemę reikia arti ir akėti, kad pasėtas grūdas užaugtų, taip reikia lavinti žmogaus sielą. Meną aš laikau sielų kultivatoriumi. Tai nėra vien tik atrakcija. Žinoma, gerai, kai tie dalykai sutampa. Štai, žiūrėjau Mūzos Rubackytės koncertą ir negalėjau atsitraukti, nes ta muzika užburia. Taip teatras turi užburti, įtraukti, apkerėti.
Kokios žmogaus savybės jus žavi, koks žmogus jums yra vertas pagarbos?
Visi žmonės verti pagarbos, net kai jie meluoja ir blogai elgiasi. Visvien jie yra žmonės. Bet ypatingai verti pagarbos tie, kurie nemeluoja ir elgiasi pagal sąžinę. Kaip kažkas pasakė neseniai – mes nebeturime sąžinės. Iškovojome nepriklausomybę, laisvę, bet praradom sąžinę. Kiek dabar nesąžiningų žmonių ir jie ne tik kitiems, bet ir sau daro bloga. Visi žmonės iš esmės yra egoistai. Ypatingai menininkai, artistai. Aš į tai žiūriu atvirom akim, nebandau to slėpti po deklaracijom, kad menas yra dėl žmonių. Mes esam garbėtroškos – mums reikia aplodismentų, gėlių, mums glosto savimeilę pagyros ir žeidžia kritiko žodis. Tai natūralu. Tačiau negalima paneigti, kad menas turi pozityvios įtakos žmonėms.
O ar jums buvo kada garbė, toji vadinama žvaigždžių liga, apsukusi galvą?
Tai ne liga! Tai visų menininkų ir artistų bruožas, savybė.
Tai, sakote, nepagydoma?
Nepagydoma – niekas nuo to išgydyti negali. Kodėl mes einame į teatrą, norime to viešo buvimo, kalbėjimo visų akivaizdoje? Todėl, kad esame garbėtroškos. Tai man kaip du kart du – keturi, nė nebadau to slėpti. Menininkas, artistas privalo būti garbėtroška, kitaip jam nebūtų poreikio eiti į sceną, į tą išgalvotą fantazijų pasaulį. Mes ten einame, nes tas pasaulis mums leidžia pasiversti karaliais. Gyvenime to padaryti negalėtume. Bet taip mes ir kitiems žmonėms įliejame į sielas, į širdis tam tikrus gėrio elementus – nemeluoti, būti doram, garbingam, teisingam.
Kokie vaidmenys jums buvo arčiausiai širdies – karaliaus ar tarno, geriečio ar blogiečio? Sako, kad gerų personažų vaidmenys ne tokie įdomūs?
Tai tiesa. Man patinka įvairūs vaidmenys. Teigiami daugiau vienodi, o neigiami personažai leidžia daugiau atskleisti žmogaus vidinį pasaulį, pasąmoningus siekius. Nebūtinai tai turi būti neigiami vaidmenys, pavyzdžiui, su Nikolajumi Karačencovu filme „Trestas, kuris žlugo“ vaidinome du „žulikus“ - bet jie geri, jie faini, juos vaidinti buvo įdomu, smagu. Komedijose neteko daug vaidmenų sukurti, bet man jie visada labai patikdavo. Daug labiau nei tie teigiami personažai, kad ir Mindaugas. Man jis buvo brangus todėl, kad, kai Justinas Marcinkevičius parašė šią poemą, ji labai atitiko tuometines visuomenės nuotaikas – mūsų siekiamybę, pasąmoningą norą laisvos Lietuvos.
Mindaugas poemoje vaizduojamas kaip niekšiškais būdais bandantis prijungti žemes, tačiau poetas į jo lūpas įdeda ir apgailestavimą, sąžinės graužatį, bandymą pateisinti save. Ieškojome Mindaugo ne kaip valdovo, o kaip žmogaus. Mane visuomet traukė tie „lyriniai nukrypimai“, buvau truputi kitoks.
Kaip manote, ar bus rašomos poemos, proza apie šių laikų mūsų valstybės vadovus?
Į politiką lįsti nenoriu. Taip, aš labai gerbiu mūsų prezidentę Dalią Grybauskaitę, ji man davė ordiną – ji labai gera. Na, aš pajuokauju, bet ir rimtai sakau – man patinka mūsų prezidentė, žodžio kišenėje neieško ir minties minties užanty, turi savo supratimą, požiūrį į viską. Gal kiek kategoriška kartais, bet valstybės vadovas toks ir turi būti.
Bet, kaip ir sakiau, į politiką visai nenoriu lįsti. Kažkada buvo Sąjūdis įtraukęs, buvau už akių išrinktas į iniciatyvinę grupę. Gal todėl, kad niekada nebuvau partinis? Tai nebuvo atsitikinumas, tai buvo sąmoningas nusistatymas. Žinoma, kažkiek tarnavau tuometinei vadžiai, dirbau teatre, skleidžiau tą ideologiją. Tačiau prisimenu, karą, pokarį, trėmimus, miško brolius... nors buvau dar vaikas. Galima sakyti, kad kažkiek prisidėjau prie tos imperijos žlugimo, nors jau niekas nebetikėjo, kad ji kada nors subyrės. Ir užteko Michailui Gorbačiovui truputį kažką pajudinti, atsirado mūsų Sąjūdis, atgavome nepriklausomybę – tai praktiškai stebuklas. Stebuklas, kurio mes visi troškom ir siekėm. Dauguma buvom praradę viltį, bet, pasirodo, imperijos griūna. Gal pasitaikė tinkamas laikas, galbūt padėjo kryptinga veikla. Nepriklausomybę atgavome, tačiau kitas dalykas yra tas, kad mes nemokame su ja tvarkytis.
Sakėte, kad mokykloje vietoje žaidimų labai daug mokėtės. Dabar tai jums atrodo tikra kvailystė. Kaip, jūsų manymu, reikėjo jaunystėje gyventi?
Kaip poetė Salomėja Nėris rašė – mūsų dienos kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnios, tad skubėkim gyventi, nes prabėgs, nebegrįš... Reikėjo mėgautis. Susigriebiau tik dabar, kai jau žiūriu, kad vėlu, pasenau. O kada reikėjo, nesimėgavau. Jaunystėje buvau tylenis, kiti net prisibijodavo manęs, nes atrodydavau niūrus. Vėliau, atėjęs į teatrą, neišvengiamai tapau labiau bendraujantis. Ir dabar mažai kalbu, bet nesu aš jau toks baisus, kaip gali pasirodyti...
Įsivaizduokite, jei galėtumėte keliauti laiku – pirmyn ir atgal – su kuo norėtumėte susitikti ir apie ką pakalbėti?
Oi, labai daug su kuo... Labai žavėjausi prancūzų šansonjė - Edith Piaf, Mireille Mathieu, prancūziško kino legenda Gerardu Philipe'u. Net nežinau su kuo susitikčiau, labai daug kuo...
O jeigu galėtumėt save jauną dabar sutikti, gal pasakytumėt, kad labiau džiaugtis gyvenimu reikia?
Oi, aš jam ne tik pasakyčiau, bet ir kelnes numovęs gerai įkrėsčiau! Dieve, koks kvailas buvau... Nors, dėl to gerai mokiausi, buvau pirmūnas, mokyklą baigiau sidabro medaliu, į universitetą pakvietė be stojamųjų egzaminų. Kažkuria prasme, man sekėsi.
