Pirmoji meilė, pirmieji pasimatymai… Kuri moteris nenorėtų sugrįžti į tuos pasakiškus laikus? Bet gėdimės to, ko nereikia gėdytis, ir jausmai dėl to pamažu atmiršta...
Rimantė L. rašo: “Man regis, visa ta romantika – pasimatymai, gėlės, pasivaikščiojimai susikibus už rankų, saulės sutikimas ir palydėjimas – vaikiškas užsiėmimas. Įsivaizduokite, kad keturiasdešimtmečiai vaikšto po parką susikibę už rankų, dūsauja žiūrėdami į mėnulį. Juk tai tiesiog juokinga.
Kita vertus, mums, moterims, taip norisi dėmesio... Norisi gauti gėlių iš vyro, kaip kažkada, kai jis tave mergino ir prašė rankos... Mano vyras dovanodavo man gėlių dar keletą metų, švenčių proga ir tiesiog šiaip sau. O paskui liovėsi. Ir daugiau nebebučiuoja išeidamas į darbą. Nežinau kodėl. Seniai su tuo susitaikiau. Mano pažįstamų šeimoje – lygiai tas pats. Pasišnekėjome kartą šia tema su drauge. Ta nusistebėjo: “Bet mes juk suaugę žmonės, mums jau apie keturiasdešimt. Negi imsim troleibuse apsikabinę važinėti kaip paaugliai?.
Bet, man regis, tą ji pasakė susierzinus. Kodėl? Mes tarsi patys gėdijamės jausmų. Tai ko gi norime? Kai buvome jauni, jausmų nesigėdijome. Pati bučiuodavausi su vaikinu (savo būsimu vyru) gatvėje, ir man buvo į visus nusispjaut. O dabar? Dabar pagalvočiau, kad mane gali kažkas pamatyti. Kas nors iš bendradarbių arba mokinių (dėstau matematiką). Net savo vaikų akyse nerodome savo jausmų. Tai yra rodome, bet kokius! Susierzinimą, nusivylimą, neviltį... O štai kad vaikai pamatytų, kaip tėtis bučiuoja mamą... gėda".
Rimantė teisingai sako, kad pirmoji meilė – pusiau vaikiškas jausmas. Lengva mylėti, būti romantiškam, rašyti eiles, dainuoti dainas, kai nėra nei tikrų rūpesčių, nei tikros atsakomybės. Deja, mūsų psichika yra ribotų galimybių. Jei jums iš ryto reikia bėgti į darbą (dar reikia suspėti paruošti vaikams valgyti, nuvesti mažylį į darželį, pačiam susitvarkyti), tai ar reikia stebėtis, kad pamirštame pabučiuoti savo sutuoktinį? Kad jis jus pamiršta pabučiuoti?
Suaugę žmonės uždirba pinigų, jie atsakingi už savo vaikus, o kartais ir už savo pasenusius tėvus. Jiems ne iki aukštų jausmų.
Ar iš tiesų taip? Daugelio žmonių pavyzdys rodo, kad ne. Tam, kad mylėtum, reikia būtinai turėti valandas (arba bent minutes) kiekvieną dieną, kada galite pasėdėti vienumoje, atsitokėti. Prisiminti, kas esate. Prisiminti savo jaunystę, jos idealus... Be šito rizikuojate prarasti gyvenimo orientyrus.
Būtent tomis valandomis, minutėmis jumyse prabunda buvę jausmai. Jūs atitolstate nuo savo kasdienių rūpesčių, liaujatės jais gyventi.
Tą žmonės suprato nuo seniausių laikų. Dėl to visose senose religijose būdavo dienų, kada buvo draudžiama dirbti, gyventi rūpesčiais... Tą dieną žmonės atitoldavo nuo sumaišties, kuri pražudydavo jų sielas, jų jausmus, atsitokėdavo, atnaujindavo kontaktą su savo Atmintimi.
Jei turite tokių minučių, jūs daug ką galėsite apgalvoti. Kada paskutinį kartą guldama į lovą švelniai apsikabinote savo vyrą? Kada jam į ausį šnabždėjote švelnius žodžius? Ar nepasidarėte pernelyg burbeklė, praktiška, susirūpinusi? Norite meilės, tokios, kokia buvo jaunystėje? Bet nepastebite, kad pati pasikeitėte.
Lengva mylėti nerūpestingą romantišką merginą. O kaip mylėti nepatenkintą, kartais apsileidusią, sustorėjusią žmoną? Tokiomis minutėmis daug ką galima peržiūrėti, daug ką galima susigrąžinti.
Galiausiai galima surasti minutę (geriausiai intymaus artumo metu) ir atvirai pakalbėti su vyru. Daugelis vyrų tiek panirę į rūpesčius, kad jiems tiesiog į galvą neateina nupirkti gėlių, parodyti ypatingą dėmesį moteriai, kuri gyvena šalia ir kurią jie tarsi liaujasi pastebėję. Jie mano, kad ir taip “myli” ją. Paaiškinkite savo partneriui, ko jums reikia. Jei jūs jam iš tiesų kažką reiškiate, jis neįsižeis. Tai geriau, negu visą gyvenimą kankintis dėl dėmesio stokos.
Jausmai – tai ne visuomet tai, kas atsiranda pats savaime, be mūsų pastangų. Juos reikia nuolatos puoselėti. Ne tik savuosius, bet ir partnerio, nes labai dažnai galime tiesiogiai juos veikti.
Tai kaipgi išsaugoti įsimylėjimą? Neskubėkite keltis iš lovos laisvadieniais, pagulėkite apsikabinę drauge, patylėkite. Atneškite savo moteriai kavos į lovą (paruoškite savo vyrui vonią): tegul partneris pajus, kad juo rūpinamasi, kad jis globojamas. Susitikę bučiuokite vienas kitą į skruostą (net jei nėra ypatingų jausmų, tai geriau, negu paprastai išbėgti neatsisveikinus). Dieną prieikite prie savo draugo, prisiglauskite ar apsikabinkite. Pastovėkite taip, nekalbėdami, kokią minutėlę, o paskui vėl užsiimkite savo reikalais. Būkite kartu gamtoje, gėrėkitės jos grožiu - tas suartina. Peržiūrėkite drauge fotografijas (nebijokite atsidusti). Periodiškai išsiskirkite vienas su kitu, kad atsinaujintų žvilgsnis ir jausmas.
Kyla psichologinių problemų? Rašykite - [email protected]
