Kokia dvasia vyrauja jūsų bute, jūsų namuose?
Raugintų kopūstų ar muskatų persismelkusių senovinių baldų dvasia?
Bučinys – tai jausmai. O jausmai – labai subtili materija. Jausmų savybė yra jų kaita, išnykimas. Vyras ir žmona gyvenimo procese pripranta vienas prie kito. Pripranta tiek, kad ima laikyti kitą kone savo dalimi. Tai ir gerai, ir blogai. Kalbate su kitu, tarsi jis būtų jūs pati. Ir taip į jį žiūrite. Leidžiate su juo kalbėtis suirzusiu tonu. Nelaikote reikalingu gražintis, kartais net susišukuoti. Gražinatės tik eidama į darbą. Tai ko gi stebėtis, jei jums gėda bučiuotis. Rutina – įsimylėjėlių priešas.
Silvija G. rašė: „Šią vasarą teko pabuvoti Italijoje. Stovėjome ant tilto per kanalą Venecijoje ir staiga pamačiau mūsų amžiaus porą. Jie bučiavosi, tarsi jiems būtų dvidešimt! O mes su vyru stovėjome kas sau, žiūrėjome į vandenį. Pajutau baisią vienatvę. Ir taip užsinorėjau, kad vyras prieitų, pabučiuotų mane. Bet jis to nepadarė. Ir, žinau, niekados to nepadarys. Nėra noro? O gal tiesiog įpročio? Gal paprasčiausiai gėda? Kaip tą suprasti? Labai liūdna.
Bet aš jo nekaltinu. Su mumis kažkas dedasi. Laikas mus keičia. Juk aš pati niekuo negeresnė. Vyras turbūt jaučia tą patį barjerą kaip ir aš. Kažkodėl negaliu prisiversti prieiti, jį apkabinti, pabučiuoti kaip seniau. Pati savęs nesuprantu, kažkoks barjeras.
Pastebėjau, kad pastaraisiais metais su vyru daugiausiai kalbamės apie reikalus. Apie pinigus, vaikus. Apie draudimus (po vos neįvykusio gaisro apdraudėme visą savo turtą). Pastaruoju metu valandomis aptarinėjame politinius įvykius! Perpasakojame, ką perskaitėme rytiniuose laikraščiuose. Kartais su siaubu galvoju: kuo virsta, kuo virto mūsų gyvenimas?“.
Silvijai darosi tas pats, kas darosi visoms moterims, kada jos liaunasi buvę įsimylėjimo objektu. Silvijos vyras nėra įsimylėjęs savo žmoną. Bet, sprendžiant iš Silvijos išpažinties, praeityje jis buvo ją įsimylėjęs. Praeityje buvo bučiniai ir „vidurdienį“. Tai kas gi įvyko? Kaip reaguoti į tą situaciją? Išsiskirti? Reikalauti iš vyro bučinių? Žinoma, kad ne. Viskas kur kas sudėtingiau.
Neįmanoma būti įsimylėjus tą, kuris yra pernelyg artimas jums. Kame nebematote kito. Žinoma, Silvijos vyras vertas smerkimo. Bet ar negalima jo suprasti? Juk “jausmams neįsakysi”. Ar viską padarė Silvija tam, kad išsaugotų vyro įsimylėjimą?
Štai tipiškas pavyzdys. Pasakoja Algis K.: “Savo žmoną, kai ji buvo mergina, labai mylėjau. Ilgai jai merginausi. Pirmaisiais metais vos ne kiekvieną sekmadienį parnešdavau gėlių. Važinėdavome kartu prie jūros, lankėmės restoranuose, kine. Gyvenimas buvo pakylėtas. Dabar, prabėgus penkiolikai metų, ta mergina virto stora, pikta, pavydžia, savimeilės kupina būtybe. Į kiekvieną mano žodį ji atsakys dešimčia. Ji pati užmušė manyje visus jausmus. Tokiai būtybei dovanoti gėles, “ją bučiuoti ant tiltelio” aš negaliu”.
Aišku, nežinome, kaip barnių metu elgiasi pats Algis. Galima įtarti, kad jis - ne angelas. Bet tai tiesa, kad mūsų gyvenimas senstant tampa vis komplikuotesnis. Jis iškelia vis didesnius uždavinius. O pasaulis aplinkui irgi darosi sudėtingesnis. Tai sukelia mūsų psichikos, nervų sistemos pervargimą. Netenkame orientyrų, prarandame ryšį su atmintimi, kur saugomas pakylėtas jūsų ir jūsų partnerio įvaizdis.
Ir ar galim ką nors išgelbėti? Žinoma, kad galim. Bet tam reikia didelių pastangų. Nemažiau, negu norint prasukti pelningą verslą! Tačiau problema tame, kad verslui mums užtenka ir laiko, ir pinigų, o tokiems “nematerialiems” dalykams – nelieka.
Kad mus mylėtų – reikia pačiam būti pakylėtam. Norite, kad jūsų vyras vėl būtų jus įsimylėjęs? Pavargote būti “tik šeimininke”, “tik motina”, “tik seksualine partnere”? Tai reiškia, kad išsiilgote pakylėtų jausmų! O ar gyvenate jais? Gal vakarais sėdate po toršeru ir imate į rankas eilių tomelį, kurį mėgote skaityti ankstyvoje jaunystėje? O gal užuot žiūrėję dar vieną televizijos serialą einate į filharmoniją klausytis kompozitoriaus, kuris kažkada jums patiko, simfonijos?
Bet, tarkim, nemėgstate klasikinės muzikos. Tai gal jūs piešiate? Arba tiesiog vaikščiojate po paveikslų galerijas? Arba nuolatos gėritės užmiesčio gamtos grožiu? Auginate balkone gėles?
“Man greitai keturiasdešimt, bet mes vis tebemylime vienas kitą, - sako Aistė V. – Aš vis dar pasigražinu rytą prieš pasirodydama vyrui. Ir prieš guldamasi į lovą neretai uždegu žvakes. Ypatingai savaitgaliais. Įjungiu tylią muziką. Kurį laiką taip gulime, vienas šalia kito, mums abiem gera. Ir staiga mus apima noras bučiuoti vienas kitą. Man regis, jei yra poreikis pakilti virš gyvenimo, visada galima virš jo pakilti”.
Kaip matome, Aistė deda pastangas, kad palaikytų pakylėtą atmosferą. Prie to dar reikia pridurti, kad ji su vyru kalba apie reikalus tik neatidėliotinais atvejais. Iš šeimos išgyventos apkalbos, pokalbiai apie politiką, perskaitytų laikraščių perpasakojimas. Būdama veiklia natūra, ji organizuoja “vakarus”. Dažniausiai tai bendravimas su maloniais, kultūringais žmonėmis, apsilankymai teatruose arba koncertuose, išvykos į gamtą. Būtinai kartą per metus jie dviese vyksta kur nors į užsienį. Taip palaikomas “santykių lygis”.
Aukštus jausmus mumyse nužudo mūsų įpročiai. Kas mėgo laužus ant kalno – dabar leidžia vakarus prie televizoriaus, žiūrėdamas idiotiškas laidas. Ar reikia stebėtis, kad po trijų valandų žiūrėjimo vyras su žmona gulasi į lovą susierzinę? Ir jau sunku įsivaizduoti, kad kuris jų uždegs prie lovos žvakę.
Kad jus mylėtų – patys turite būti pakylėti. Patys turite atlikti žygdarbį – pakilti virš mūsų kasdienio gyvenimo ir pažiūrėti į jį iš tolo. Be didelių pastangų – to padaryti nepavyks!
Kyla psichologinių problemų? Rašykite - [email protected]
