Koks žmogus yra Andersas Behringas Breivikas? Kiek mes jau žinime apie jį ir kiek turime klausimų? Radikalus nacionalistas, ultradešinysis ekstremistas, griežtas daugiakultūrės visuomenės priešininkas, islamofobas. Masonas, tamplierių pasekėjas, Švedų nacių organizacijos „Nordisk“ narys. Šaltakraujis žudikas, savo veiksmus pateisinantis giliai apgalvotais politiniais ir vidiniais įsitikinimais ar, visgi, psichikos ligonis?
Versijos – nuo kompleksuoto neurotiko iki revoliucionieriaus
Egocentriškumas, nevisavertiškumo kompleksai, didybės manija, kraštutiniai fanatiški įsitikinimai, o gal dvasinis sadomazochizmas – netyla kalbos apie šiuos ir dr gausybę kitų kompleksų, nes Oslo žudikas ne tik žiauriai baudė kitus, bet ir pats žinojo, kas jo laukia ir nesipriešindamas pasidavė: susidaro įspūdis, kad taip tikėjosi būti išgirstas. Be to, A. B. Breivikas reikalauja viešo teismo, yra paruošęs kalbą dabar vykstančiame teisme.
O gal jis nieko nebijo, nes kažkas, manipuliuojantis jo asmenybe pažadėjo jam apsaugą, šlovę, pomirtinį gyvenimą, didvyrio vardą? Nes jau dabar galima girdėti tokiam poelgiui pritariančių balsų: „Europa be kitataučių, vieninga kultūra, švari nacija“ ir pan.
A. B. Breivikas ilgai ruošėsi, rašė manifestą „Kankinystės operacija“apie savo pažiūras, jį atvirai publikavo. Nesulaukęs pokyčių Norvegijos Vyriausybėje, ėmėsi kraštutinių priemonių. Kaip pats sako: „Užpuolė visuomenę, kad ją pakeistų“. A. B. Breivikas savo žiaurumą ir vaikų žudymą pateisina: „Mano veiksmai žiaurūs, bet būtini. Geriau nužudyti per daug, nei nepakankamai, antraip rizikuoji sumažinti trokštamą ideologinį smūgį“. Taip tikėjosi atbaidyti jaunimą, verbuojamą valdančiosios kairiosios Darbo partijos, kurios politika jam nepriimtina, nes liberali kitataučiams, kitos religijos asmenims, sudarė palankias sąlygas jiems integruotis į neseniai dar tokią uždarą, socialinėmis garantijomis aprūpintą Norvegijos visuomenę.
Andersas Behringas Breivikas (nuotr. Elta)
Kaip formavosi žudiko asmenybė?
Būsimasis žudikas augo be tėvo, buvusio diplomato, ir su juo beveik nebendravo. Iš jo jis galėjo paveldėti aukštesnį nei vidutinis jo intelektą, ambicingumą ir siekį būti pastebimu, dominuojančiu. Tėvas apie sūnų kalbėjo, kad jis vaikystėje niekuo neišsiskyrė iš kitų bendraamžių, bet buvo nelabai bendraujantis, o paauglystėje pasikeitė, imdavosi netinkamų veiklų, todėl jų santykiai nutrūko.
Motina, medicinos sesuo, darė jam nemažą įtaką, kuri jį savaip slėgė ir nepatiko. Nes pats, kalbėdamas apie moteris, kritikavo matriarchatinį požiūrį šeimoje ir disciplinos stoką. Kyla abejonių jo pasitikėjimu savo vyriškumu ir seksualinio gyvenimo sėkme, nes A. J. Breivikas rimtų santykių su moterimis vengė, į seksą žiūrėjo tik kaip į įrankį savo fizinei ir dvasinei sveikatai palaikyti.
Stebėdamas griežtą, disciplinuotą ir karinės drausmės besilaikantį patėvį – Norvegjios karininką – galėjo susidaryti įspūdį, kad jėga galima (ir, ko gero, net reikia) spęsti problemas, jei kiti būdai neveikia.
Andersas Behringas Breivikas (nuotr. SCANPIX)
Neapykanta kitataučiams ir žiaurumas
Kyla klausimas, kodėl A. B. Breivikas taip nekenčia kitataučių – ar tai asmeninė neapykanta, ar kokiu nors būdu įžeista savimeilė? Ar tokį nusikaltimą galėtų atlikti žmogus, neturėdamas jokio asmeninio aspekto?
Nors A. B. Breivikas didžiausią neapykantą jautė kitataučiams, žudyti ryžosi saviškius, ir dar vaikus, kuriuos laikė nacijos priešais, siekdamas kuo labiau išgąsdinti ir sukrėsti visuomenę.
Taigi, kokie vidiniai ar išoriniai veiksniai galėjo pastūmėti Oslo žudiką įvykdyti visą paualį sukrėtusius išpuolius?
Komentuoja „Ąžuolyno klinikos“ gydytojas psichiatras, psichoterapeutas Raimundas ALEKNA:
– Paanalizavus A. B. Breiviko asmenybę, pastebimi keli asmenybės sutrikimo tipai. Tai šizoidinė asmenybė, kuriai būdingi bruožai pasireiškia jau vaikystėje. Dar būdami vaikai, mažai bendrauja su bendraamžiais, koks ir buvo, pasak jo tėvo, Breivikas. Šizoidinė asmenybė įsigilinusi į save, savo vidinius išgyvenimus, bendraudama su kitais žmonėmis jaučiasi nejaukiai, kontaktai gali apsiriboti siauru ratu. Tai rodo ir tai, kad A. B. Breivikas, sulaukęs 32 metų, vis dar neturėjo šeimos, jo kontaktai nutrūkdavo.
Norvegijos žudiko asmenybėje ryškiai pastebimi ir asocialios asmenybės tipo bruožai. Akivaizdu, kad A. B Breivikas buvo egoistas, impulsyvus, nekritiškas sau, visada laikantis save teisiu, mėgstantis riziką ir visai neturintis atsakomybės ir kaltės jausmo. Akivaizdūs ir jo blogai kontroliuojami impulsai, greitai atsirandantys pykčio, agresijos protrūkiai. Tokia asmenybė labai įtaigi, lengvai pasiduodanti aplinkinių įtakai. Žiaurumas kyla iš visiško abejingumo kitų skausmui. Toks žmogus net negali emociškai įsivaizduoti psichologinių pasekmių, kurias sukelia aukoms ir jų artimiesiems. Jo žiaurumas ir tarsi, atpildo nebijojimas, – ne sadomazochizmas, tai apibrėžia kitas psichologinis terminas – nekrofilinis polinkis. Be to, ko jam bijoti? 21 metų Norvegijos kalėjimo?
Kas gali suformuoti tokią asmenybę? Kaip minėjau tokių sutrikimų pradžia slypi jau vaikystėje. Griežtas tėvų auklėjimas, vaiko asmeninių interesų nuvertinimas išplėtojo giliai jaučiamus nevisavertiškumo kompleksus, kuriuos A. B. Breivikas neigė bandydamas kaip nors save identifikuoti.
Ir dar pabaigai, noriu pastebėti, kad tai, kad atsiranda tokie breivikai yra chrestomatinis visuomenės nesugebėjimo matyti ir spęsti problemas pavyzdys. Juk kaip vyksta, kai žmogus nemato sprendimo? Yra keturi keliai: 1. Išprotėja. 2. Nusižudo. 3. Nužudo. 4. Suserga mirtina liga. Tas pats vyksta ir su visuomene. Todėl Lietuvai reiktų nenuvertinti galimybės, kad tokios problemos palies ir mus.
