Imigrantai, sutinkantys dirbti už mažesnį atlyginimą, gali sukelti katastrofą Šiaurės valstybių darbo rinkoje.
Imigrantai iš Lietuvos tapo svarbiausia tema diskutuojant apie Norvegijos darbo jėgos politiką. Kai kas, dažniausiai įtakingiausi verslo lyderiai, kuriems rūpi sumažinti atlyginimų kaštus, Norvegijos profsąjungas vaizduoja kaip rasistines organizacijas, nusistačiusias prieš darbininkus užsieniečius. Tai tiesiog juokinga.
Svarbu pabrėžti, kad Šiaurės valstybių profsąjungos iš esmės palankiai vertina darbininkus užsieniečius, ypač iš Baltijos regiono, nes Šiaurės valstybėse trūksta darbo jėgos. Dailidės, santechnikai ir statybininkai iš Lietuvos pastaraisiais metais Norvegijai davė didžiulės naudos. Tačiau lietuviai turėtų žinoti, kad darbo jėgos migracija gali sukelti konfliktus.
Norvegai negali su lietuviais konkuruoti atlyginimo dydžiu! Tai tikras socialinis dempingas, kuris kelia grėsmę bendram atlyginimų lygiui, nacionalinei ekonomikai ir kiekvienam darbuotojui. Įvairios Skandinavijos profesinės sąjungos atkakliai priešinasi šiai praktikai. Jos sutinka, kad ir lietuviai, ir kitų šalių darbuotojai konkuruotų su norvegais darbo kokybe, sparta ir panašiai, tačiau ne atlyginimais. Jei Norvegijos dailidė ims konkuruoti su lietuviu atlyginimų dydžiu, tai bus tikras krachas. Toks yra svarbiausias Skandinavijos šalių profesinių sąjungų principas: darbuotojai nekonkuruoja dėl atlyginimų.
Atlyginimų lygis Lietuvoje yra labai žemas, gerokai per žemas. Jūs neturite politikų ar profsąjungų, kurios atstovautų žmonių, gyvenančių šalyje, interesams. Ateityje būtų labai naudinga skandinavams ir lietuviams bendradarbiauti įkuriant tvirtas profesines sąjungas Lietuvoje, kurios užtikrintų darbo sąlygas ir atlyginimų lygį jūsų šalyje. Padidėję atlyginimai ir kvalifikuoti darbuotojai, konkuruojantys darbo kokybe, o ne atlyginimų lygiu, prisidėtų mažinant emigraciją iš Lietuvos.
Lietuvos žmonių, dirbančių parduotuvėse, bendrovėse ir gamyklose interesams niekas neatstovauja, todėl jie teturi menkas teises ir garantijas. Tai lėmė, kad minimalus valandinis atlyginimas Lietuvoje tesiekia 5 litus. Tai tikri juokai: iš to neįmanoma pragyventi. Norvegijoje nėra minimalios algos, bet dėl visų atlyginimų deramasi ir jie fiksuojami susitarimuose. Labai mažai yra žmonių, kurie uždirba mažiau nei 45 litus per valandą: daugiau, nei minimalią algą gaunantis lietuvis per visą dieną. Tiesa, pragyvenimo išlaidos Norvegijoje kur kas didesnės, nei Lietuvoje, tačiau vidutinis norvegas maistui išleidžia tik 15 proc. savo pajamų, o lietuvis – 45 proc. Skirtingi kainų lygiai ir didėjantis lietuvių migrantų srautas kelia vis didesnį nerimą Norvegijos profesinėms sąjungoms. Jos nori, kad ir lietuviai migrantai įsijungtų į jų gretas.
Jau buvo ne vienas atvejis, kai su migrantais iš Lietuvos Norvegijos darbdaviai elgėsi labai blogai. Lietuviams buvo mažai mokama, jiems nesudaromos tinkamos darbo sąlygos arba net nesumokama už atliktą darbą. Lietuviai ir daugelis kitų imigrantų nežino darbo sąlygas reglamentuojančių Norvegijos įstatymų, kuriuose kalbama, pavyzdžiui, apie viršvalandžius arba papildomą užmokestį dirbant savaitgaliais bei švenčių dienomis. Jie dažnai sutinka su darbo sąlygomis ir atlyginimais, kurie toli gražu neatitinka norvegiškų standartų. Atlyginimas už valandą gali būti labai žemas pagal norvegiškus standartus, tačiau aukštas, jei lyginsim su Lietuvos lygiu. Dėl to yra kilusių konfliktų, ypač Skandinavijos valstybėse, kuriose profesinės sąjungos aktyviai dalyvauja priimant sprendimus dėl darbo sąlygų ir atlyginimo lygio. Problemą apsunkina tai, kad Rytų europiečiai apskritai, o ypač lietuviai, laikosi skeptiško požiūrio profsąjungų atžvilgiu.
Profsąjungų reikšmė dar didesnė turint omeny, kad ES yra labai angažuota laisvosios rinkos atžvilgiu. ES yra įtakinga ir labai pasikliauja laisvąja rinka. O jeigu laisvoji rinka yra nepalanki darbuotojams? ES neturi jokio veiksmų plano tokiems atvejams: ji bet kokiu atveju pasisako už dar didesnį laisvosios rinkos išplėtimą. Laisvosios rinkos principas ES tapo ir priemone, ir tikslu: svarbiausiu tikslu. Tačiau kyla rimtų problemų tais atvejais, kai rinkos mechanizmai sukelia neigiamus padarinius, pavyzdžiui, atlyginimų lygiui.
2004 m. Vaksholme, mažame Vidurio Švedijos kaime, Latvijos statybų bendrovė „Laval un Partneri“ laimėjo atvirą konkursą mokyklos renovacijai. Bendrovėje dirbo Latvijos darbininkai, kuriems buvo mokami 29 litai per valandą, nors Švedijos statybininkams mokama mažiausiai 52 litai per valandą. Švedijos statybininkų profsąjunga pareikalavo, kad jų Latvijos kolegoms, dirbantiems Švedijoje, būtų mokama pagal švediškus tarifus. Profsąjungos argumentavo, kad jei Švedijos statybininkai pradės konkuruoti su latviais kainų lygiu, tai jiems turės didelių neigiamų pasekmių. Latvijos bendrovė atmetė šį reikalavimą. Vaksholmo apylinkių švediškos profesinės sąjungos ėmėsi vienintelių joms prieinamų veiksmų ir surengė solidarumo streikus, paremdamos Latvijos kolegas kovoje už didesnius atlyginimus. Šis ginčas pasiekė ES Teisingumo teismą. Švedijos valstybė rėmė Švedijos profesines sąjungas, o Latvijos valdžia - „Laval un Partneri“.
ES Teisingumo teismas bylą išsprendė Latvijos ir „Laval un Partneri“ naudai. Tai tikrai radikalus sprendimas. Jis teigia, kad Švedijos profsąjungų solidarumo akcijos buvo neteisėtos, be to, konstatuojama, kad nėra teisėtas ir profsąjungų reikalavimas Švedijoje mokėti švediškus atlyginimus, nes jis trukdo laisvai verslo plėtrai ES erdvėje. Pagal teismo sprendimą Švedijos profesinių sąjungų veiksmai, kuriais buvo siekiama užtikrinti, kad Vaksholme būtų laikomasi sutartų darbo sąlygų ir sutarto atlyginimo, yra už įstatymo ribų. Latviams buvo leista mokėti mažiau savo bendrovės darbuotojams ir taip nukonkuruoti Švedijos darbuotojus.
