Paskutiniu metu Vytenis Andriukaitis ėmė ypač aktyviai veikti Seime. Šiandien galime teigti, kad jo teikiamų pataisų ar paklausimų skaičius yra ne tik gausus, bet ir pakankamai preciziškas. Gali susidaryti vaizdas, kad jis daug dirbdamas Seime užmiršta visuomenę ir jos palaikymą. Tačiau taip nėra, šiandien jam pagrindinio veiksmo kryptis yra Seimo nariai bei partiečiai, o ne visuomenės nuomonė.
Kodėl yra nužymėta tokia jo veiklos trajektorija? Tai galima paaiškinti argumentais, kurie gal ir turi hipotetiškumo atspalvį, tačiau tikrai nužymi galimą jo interesų realizavimo kryptį: jis suaktyvino Naujosios sąjungos kritiką. Pirmuoju pretekstu tapo Seimo kanceliarijos reorganizacijos projektas, kurį yra pateikęs Artūras Skardžius, bei aptarinėjama galimybė keisti Seimo kanclerį kitu.
Didindamas savo partijos sąjungininkų kritiką V. Andriukaitis gali siekti išskirti Naująją sąjungą ir socialdemokratus, nes jei jam tai pasisektų, socialdemokratai neplanuotų ir net nebandytų projektuoti galimybės paremti A. Paulauską per prezidento rinkimus. Akivaizdu ir tai, kad Socialdemokratų partijoje yra pernelyg daug žmonių, nenorinčių matyti A. Paulausko prezidento vaidmenyje. Tuo naudodamasis V. Andriukaitis siekia savo veiksmais įrodyti, kad jis yra artimesnis ir tikrai savas.
Kita vertus, įsileisti A. Paulauską į socialdemokratijos tarpą reikštų užleisti vietą ir didžiulei jo šalininkų grupei būsimoje Prezidentūroje bei priimti visą partiją su visomis jos vidaus problemomis kaip sąjungininkus ir naujus konkurentus galimose valdžios struktūrose.
V. Andriukaitis turėtų taip parengti dirvą, kad Socialdemokratų partijoje nekiltų siekių siūlyti kitą kandidatą iš savų ar sąjungininkų - tarkim, palaikyti K. Prunskienės kandidatūrą arba iškelti partijos kandidatu jau aptarinėtą kuluaruose J. V. Paleckį. Taigi jis privalo taip užkariauti erdvę partijoje, kad niekam nekiltų abejonės dėl kitų galimų kandidatų.
Kalbama, kad A. Paulauskas pasiryžęs už socialdemokratų palaikymą rinkimuose į prezidento postą integruoti Naująją sąjungą į Socialdemokratų partijos gretas. Gal tai ir būtų geras žingsnis, jei ši partija nebūtų taip susilpninta vidinių prieštaravimų, nežinios dėl būsimų rinkimų į savivaldybių tarybas bei Seimą. Dabar daugelis ima laukti savaiminio šios partijos narių perbėgimo į kitas partijas ir tokiu būdu, jei ne jos visiško išnykimo, tai sumažėjimo iki nepavojingų įtakos visuomenei dydžių. Šiandien partijos įvaizdis rajonuose ima sparčiai silpnėti dėl menkos jos narių veiklos, atitinkančios priešrinkiminius pažadus.
Kita vertus, A. Paulauskas jau pademonstravo savo nepastovumą savaip išduodamas A. Brazauską bei LDDP po rinkimų į Seimą 2000-aisiais. Konkurencija su V. Andriukaičiu, ir su senąja Socialdemokratų partija dėl rinkėjų tikrai nepadidino šalininkų skaičiaus kairiajame sparne.
Be abejonės, neigiamą reikšmę turėjo ir staigus Naujosios sąjungos išėjimas, inicijuotas A. Paulausko, iš Seimo koalicijos su Liberalų partija. Šis žingsnis stiprina nekontroliuojamo bei neprognozuojamo politiko įvaizdį. V. Andriukaitis netruks pabrėžti visuomenei ir socialdemokratams, kad A. Paulauskas ne jų žmogus ir su juo turėti reikalų neapsimoka.
