Garsiausiai skambantis motyvas prezidento Valdo Adamkaus metiniame pranešime – Lietuvai stinga strateginio mąstymo. Kas toliau? – klausia prezidentas. Kaip turime tvirtinti ilgalaikės piliečių gerovės pagrindus?
Naujos lengvatos turtingiesiems
Iškėlus tokius klausimus, geriausia vieta į juos atsakyti yra tas pats prezidento metinis pranešimas. Kitaip nesuprantu, kokia pranešimo, kuriame tik išvardytos kai kurios problemos, prasmė. Jei pranešime nepaminėtos pilietybės į užsienį išvykusiems lietuviams išsaugojimo, savivaldos reformos, alkoholizmo problemos, ar turime suprasti, kad jos mažiau svarbios nei žemės reforma ar vaikų skurdas – problemos, apie kurias prezidentas kalbėjo?
Galbūt norėdamas pademonstruoti, kad aktyviai dalyvauja Lietuvos politiniame gyvenime, metinio pranešimo išvakarėse prezidentas Seimui pateikė kelis įstatymų projektus. Vienas iš jų – įstatymo, kuriuo būtų įvestos vadinamosios SODROS mokesčio „lubos“, kurios reiškia, kad itin daug uždirbantiems žmonėms SODROS mokestis skaičiuojamas tik nuo dalies, o ne nuo viso atlyginimo. Prezidento patarėjai ir kiti laisvosios rinkos šaukliai skelbia, kad tokia įstatymo pataisa padarys Lietuvą konkurencingą pritraukiant aukščiausios kvalifikacijos darbuotojus bei užsienio investicijas. Sunku klausyti šio dūzgesio. Tos pačios ir tos pačios frazės kartojamos daug metų pagrindžiant mokesčių verslui mažinimą. Ir išties, dabar šie mokesčiai yra maži – tačiau ir tiesioginės Lietuvą pasiekiančios užsienio investicijos išlieka katastrofiškai mažos. Ar gali kas vis dar tikėti, kad investicijų sulauksime dar labiau mažindami mokesčius? Dabar jau užsienio investicijos į Lietuvą tikrai nebeateis, tačiau ne dėl to, kad aukšti mokesčiai, o dėl to, kad trūksta darbo jėgos, kuri buvo išvyta iš šalies mažų atlyginimų, nepakeliamų darbo sąlygų ir perspektyvos nebuvimo. Klausimas: ar SODROS „lubos“ daugiau nei 10 tūkst. litų per mėnesį uždirbantiems „top menedžeriams“, kurios taip parūpo prezidentui, išties yra svarbiausia Lietuvos problema? Ar tai tikrai įstatymas, padidinsiantis visuomenėje darną ir socialinį teisingumą, kurio siekį prezidentas deklaravo 2005 m. metiniame pranešime?
Taigi svarbiausias klausimas – kokia toji strategija, už kurią prezidentas pasisako, kaip prezidentas siūlo spręsti Lietuvos problemas, kaip sieks atkurti visuomenės pasitikėjimą valstybe, kokį valstybės raidos modelį jis palaikytų? Metiniame pranešime atsakymo į šį esminį klausimą nesurasime, o jame pateiktos užuominos, atskleidžiančios prezidento poziciją, yra prieštaringos. Prezidentas pasisako už išlaidų augimo ribojimą, tačiau jau kitoje pastraipoje ragina didinti mokytojų, bibliotekininkų, muziejininkų atlyginimus (beje, ar tai reiškia, kad pranešime nepaminėti socialiniai darbuotojai, aukštųjų mokyklų dėstytojai, policininkai, ugniagesiai didesnių atlyginimų turėtų palaukti iki kito metinio pranešimo?). Laužiamasi pro atviras duris – parodykit man politiką ar bet kurį Lietuvos žmogų, kuris prieštarautų, kad mokytojams reikia mokėti prideramą atlyginimą. Tačiau kaip tai padaryti nedidinant išlaidų?
Iš tuščio biudžeto – nepasemsi
Viena iš priežasčių, kodėl visuomenė nepasitiki politikais ir valstybės institucijomis, yra neatsakingas politikų elgesys. Galima sakyti, kad pastaraisiais metais politikai įprato ne tik neatsižvelgti į žmonių nuomonę priimdami sprendimus – jie tapo nejautrūs, arogantiški. Tačiau kita, ne mažiau svarbi priežastis yra mūsų valstybės finansų sandaros modelis – žemi pelno mokesčiai, gausios mokesčių išimtys ir dėl to nepaprastai menkas šalies biudžetas. Lietuvoje valstybė perskirsto vos 29 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) – tai mažiausia dalis visoje ES. Daugumoje valstybių šis rodiklis viršija 40 proc., o Švedijoje, Danijoje jis aukštesnis nei 50 proc. Tokio pobūdžio ekstremumas atskleidžia, kad pas mus kažkas negerai.
Šis Lietuvos kraštutinumas reiškia, kad Lietuvos biudžetas yra itin skurdus lyginant su valstybės ekonominio išsivystymo lygiu. Tai yra tikroji valstybinių nepriteklių priežastis, o ne perdėtos Seimo narių kanceliarinės išlaidos (nors čia iš tikrųjų tvarkos nėra). Tokia padėtis kelia didžiulį iš valstybės biudžeto išlaikomų darbuotojų pasipiktinimą ir nusivylimą, nes Lietuvos ūkiui augant ir daugelyje sričių esant akivaizdžių progreso ženklų, jų padėtis negerėja. Dvi svarbiausios sistemos, ant kurių lyg ant banginių turi laikytis kiekviena normali valstybė – švietimo ir sveikatos apsaugos – skaudžiai apvilia visuomenės lūkesčius: pro papudruotą fasadą čia vis dar šmėsčioja sovietiniai groblai. Mokytojai, gydytojai ir kiti intelektualių profesijų atstovai biudžetininkai, kurie turėtų sudaryti viduriniąją klasę ir valstybės stuburą, balansuoja ties skurdo riba. Turtinė visuomenės diferenciacija didžiulė ir vis dar didėja, nes visuomenės solidarumo idėja tapo tabu per beveik aštuonerius metus, kai valdžioje dominavo socialdemokratai.
Skaičiai, kuriais nuolat mojuojama – kad Lietuva mažesnę dalį BVP nei kitos valstybės skiria švietimui, mokslui, sveikatai – yra savaime suprantami, ir joks genijus nepasieks, kad būtų kitaip, jei nebus įvykdyta mokesčių reforma. Verslui savo laiku buvo duotas šansas atsitiesti. Akivaizdu, kad šiandien verslas turi galimybę prisidėti prie darnios visuomenės raidos daugiau, nei prieš dešimt metų.
Tačiau – prezidentas netgi diskusijas dėl mokesčių politikos (pelno mokesčio didinimo, progresinių mokesčių) savo metiniame pranešime vadina žingsniu atgal, smerkia jas net keliose pranešimo vietose. Kartu – nepaaiškina, kokie gi žingsniai, jo nuomone, turėtų vesti prie didesnės visuomenės darnos.
