Žmonės, kaip teigia psichologai, savo nelaimių ar nesėkmių priežasčių dažnai ieško juos supančiose aplinkybėse. Dažnai mėgstama pasiaiškinti: „Aplinka kalta, aš čia nieko dėtas".
Dievas – tai valstybė
Vokiečių sociologas Maxas Weberis pastebėjo: „Krizių platesne žodžio prasme, chroniško nedarbo, badmečių, politinių įvykių ardančių ūkio gyvenimą buvo visur ir visada. Bet tais laikais kai žmogus beveik viską, ko jam reikėdavo, pasigamindavo pats. Valstietis badaudamas žinojo, jog jam dievai ar dvasios buvę nepalankūs ir nedavė laiku lietaus ar giedros. Todėl dievus reikėjo pamaloninti. Tuo tarpu atėjus specializacijos metui, kai žmonės gėrybes gauna iš kitų, galima kaltinti pačią visuomenės santvarką".
Kai tik Europoje sustiprėjo nacionalinės valstybės, jos, kai kurių žmonių įsivaizdavimu, tapo tiek priemone, per kurią ieškoma išsigelbėjimo, tiek garbinimo objektu. XIX a. išpopuliarėjo socialistui Ferdinandui Lassale'ui priskiriamas pareiškimas „Dievas – tai valstybė". Kitais žodžiais sakant, tai valstybė turėtų pasirūpinti dievo ganytiniais – jų kasdienine duona, sielų išganymu ir net, ko gero, laimingu pomirtiniu gyvenimu.
Suprantama, gerai būtų laimingai pagyventi ir šiame pasaulyje.
Todėl, kai kurie teoretikai teigia, jog tai irgi valstybės rūpestis. Tiesa, dėl to iškyla šiokių tokių keblumų.
Vienas dėl to paties gali džiaugtis, kitas liūdėti. Kaip vyriausybei žinoti, ko kam reikia? Kiekvieno pasiklausti?
Neseniai teko susipažinti su sociologiniais tyrimais (ne mūsų, o pasauliniais), teigiančiais, jog žmonių laimė tiesiogiai proporcinga jų gaunamoms pajamoms ir atvirkščiai proporcinga kaimynų turtui. Kaimynų turi kiekvienas. Kaip tada ta laime aprūpinti visus?
Kaip sakė rusų šmaikštuolis Kozma Prutkovas: „negalima aprėpti neaprėpiamo".
Bandymas sudievinti valstybę, pernelyg išplėsti jos funkcijas, pridarė daug bėdų – tai yra bene svarbiausia dabartinės turtingųjų valstybių skolų krizės priežastis.
Mes dažnai girdime apie Graikijos problemas, apie tai, jog graikai gyvena ne pagal išgales, suvartoja daugiau negu sukuria, yra prasiskolinę. Panašių dalykų, bet rečiau pasigirsta apie Portugaliją, Ispaniją, Italiją ir kai kurias mažesnes šalis. Kai kada išlaidaujančios Europos pietų valstybės priešpastatomos tvarkingoms šiaurinėms.
Deja,tarp turtingų, labiausiai išsivysčiusių pasaulio valstybių, ir dar tvarkingų liko ne tiek daug. Iš tikrųjų šiauriniuose kraštuose padėtis geresnė, bet kitų šalių skolos didėja žaibiškai.
Neaprėpiamos skolos
Bendra visų pasaulio valstybių skola 2007 metais prilygo 23 trilijonams (tūkstančiams milijardų) dolerių. Iki 2010 metų ji išaugo iki 34 trilijonų.
Prognozuojama, jog 2015 metais ji gali siekti jau 48 trilijonus.
Visų valstybių skolos santykis su bendruoju vidaus produktu (BVP) šoktelėjo nuo 44 procentų 2007 m. iki 59 procentų 2010 m.
Dar sparčiau didėja turtingųjų valstybių skolos ir santykis su sukuriamu BVP.
Jei taip bus ir toliau, tai už kelių metų 34 turtingiausių pasaulio valstybių, priklausančių Ekonominio Bendradarbiavimo ir Plėtros organizacijai, skolų vidurkis palyginti su BVP bus toks koks dabar Italijos.
Tai reiškia jog šios valstybės taip įsiskolino, jog net jei pradės taupyti ir skolas grąžinti, vis tiek keletą dešimtmečių joms reikės persiskolinti senoms skoloms aptarnauti.
Valstybės tapo priklausomos nuo investuotojų valios. Jei jie nebenorės skolinti kokiai nors valstybei, arba dėl kokios nors priežasties padidės palūkanos, valstybės turės staigiai mažinti savo išlaidas arba bankrutuoti.
Kai tokių valstybių daug, pesimistinio scenarijaus tikimybė labai padidėja. Tarptautinio Valiutos Fondo (TVF) atsargos šiuo metu yra 400 milijardų (0,4 trilijono) dolerių. Nors jas norima padidinti, tai vis tiek bus lašelis palyginti su esama skolų mase. Fondas išgelbėti visų tikrai negali.
Be to, šis fondas skirtas padėti besivystančioms valstybėms, o ne turtingosioms.
Nemoralu ir egoistiška turtingesniam siekti pagalbos iš skurdesnio kaip tai darė, sakysim, Nicolas Sarkozy ar jo tėvynainė Christine Lagarde, TVF vadovė, prašydami Kinijos, Indijos padėti europiečiams.
Investuotojams reikia išsaugoti savo pinigus. Jie stengiasi numatyti ateities problemas ir aplenkti įvykius. Jų lūkesčiai dėl galimo Graikijos bankroto ne patys geriausi. Todėl, jau dabar kai kurie didžiausi pasaulio bankai rekomenduoja savo klientams nebeskolinti Europos valstybėms bei po truputį susigrąžinti lėšas atgal.
Neseniai nesugebėjo pasiskolinti Vokietija. Iš norimų išplatinti 8 milijardų eurų vertės obligacijų, vokiečiams pavyko parduoti mažiau kaip pusę. Tikėkimės, jog tai laikinas nesusipratimas. Bet tai kartu ir signalas jog valstybės jau pasiekė skolinimosi ribą.
Gelbėjimosi ratai
Yra tik keli teoriškai įmanomi būdai panaikinti skolas:
1.Grąžinti iš uždirbtų ir sutaupytų pinigų. Ūkiui augant valstybė tai gali padaryti lengviau, nemažindama įprastų išlaidų. Jei surenkamų mokesčių dydis ir kitos valstybės pajamos didėja sparčiau negu skolos, tai be didelių problemų jas galima grąžinti. Deja, kol kas šiose lenktynėse į priekį veržiasi skolos.
2. Nuvertinti pinigus per infliaciją, devalvaciją ar kaip kitaip apgaunant
investuotojus ir taupančius. Europoje turint bendrą valiutą – eurą tai padaryti sunkiau.
3.Bankrutuoti ir nebemokėti skolų. Bet valstybių obligacijas paprastai perka pensijų fondai, taupantys piliečiai, o ne turtuoliai, kurie dažniausiai ieško pelningesnių turto kaupimo formų. Todėl valstybei tapus nemokia, labiausiai nukentėtų taupantieji.
Turtingiausios pasaulio valstybės JAV padėtis ne ką geresnė nei kitų prasiskolinusių valstybių. Amerikos skola 1980 m. buvo 0,8 trilijono. Barackas Obama, tapdamas prezidentu, paveldėjo jau 10 trilijonų skolą, o per savo valdymo metus ją išaugino iki 15 trilijonų (tai tolygu 100 procentų BVP) ir toliau sėkmingai didina.
Be to, daug šalies miestų, apygardų bei valstijų taip pat prasiskolinę, nors JAV įstatymai skolintis valstijoms iš esmės draudžia. Skolintis jos gali tik investiciniams projektams.
Pavyzdžiui, Kalifornija – didžiausia ir bene turtingiausia valstija, yra prie nemokumo ribos.
Ir tai dar ne viskas. Prie jau apskaitytų skolų pridėjus įsipareigojimus būsimiems pensininkams bei sergantiesiems, kartu atėmus būsimas įmokas į atitinkamus fondus, kaip tai apskaičiavo Bostono universiteto profesorius Laurence'as Kotlikoff'as, aiškėja, jog padėtis ateityje bus dar keblesnė, nes būsimos įmokos daug mažesnės už išmokas.
Ne be reikalo JAV atsirado gan radikalus visuomeninis judėjimas pavadintas Arbatėlės vardu, teigiantis jog valstybė taip išsiplėtė, kad tapo „drambliu virtuvėje„. Judėjimo tikslas – tą „dramblį“ kaip nors iš ten išvesti.
Mes daugiau girdim apie kito judėjimo „okupuokime Volstritą" triukšmingas akcijas. Kai kurie landūs JAV žurnalistai teigia, jog šio judėjimo įkvėpėjas yra dabartinė prezidento administracija, veikianti per tokius tarpininkus kaip finansininkas George'as Sorosas.
Net jeigu tai ir netiesa, jo veikla padeda atkreipti dėmesį į B. Obamos akcentuojamas problemas: bedarbystę bei pajamų nelygybę ir apginti atitinkamus išlaidų projektus.
Apklausų duomenys rodo, jog daugiau amerikiečių remia Arbatėlę, bet ne „okupuokime Volstritą", o B.Obamos reitingai smarkiai nusmuko.
JAV įstatymų leidėjai jau kuria visokias taisykles, kaip ateityje mažinti biudžeto išlaidas ir jo deficitą.
Viešpatauja doleris
JAV pranašumas tik tas, jog doleris yra ir dar kelis dešimtmečius tikrai bus pagrindinė rezervinė valiuta mūsų planetoje. Net apie 80 procentų pasaulio finansinių operacijų dabar vyksta doleriais, virš 60 procentų savo atsargų kitų valstybių centriniai bankai turi doleriais, pagaliau amerikiečiai daug patys skolina kitiems ir, beje, už didesnes palūkanas, negu mokama už jų šalies iždo vertybinius popierius.
Kitų valstybių eksportuotojai kovoja dėl didelės JAV rinkos. Jų bankai bei vyriausybės perka JAV vertybinius popierius. JAV kompanijų fabrikai, esantys užsienyje, gamina daugiau produkcijos negu visas šalies eksportas.
Suinteresuotų gera dolerio padėtimi dar labai daug. Todėl JAV vyriausybė gali lengviau ir pigiau pasiskolinti negu kitos.
Tiesa, viskam yra ribos. Po Antrojo pasaulinio karo iki 1971 metų, vadovaujantis vadinamuoju Bretton Woods susitarimu, doleris buvo keičiamas į auksą fiksuota 35 JAV dol. už unciją kaina.
Šiuo metu auksas jau kainuoja apie 1600- 1700 dolerių už unciją. Tai reiškia, jog dalis investuotojų nebepasitiki įvairiais „kiekybiniais lengvinimais" ir „protinga centrinių bankų pinigų politika“.
Bet kuriuo atveju turtingos valstybės ateityje neišvengs sunkumų. Dabartinė karta gali nukentėti – jai teks sumokėti už tėvų išlaidavimą.
Tai ne vienos ar keleto šalių, o bendra išsivysčiusiomis laikomų valstybių problema.
Neatsakingu atskirų vyriausybių, pavyzdžiui, Graikijos, elgesiu visuotinio reiškinio paaiškinti negalima. Reikia ieškoti kitų, gilesnių priežasčių
Ieškok giliau
Vertėtų išnagrinėti kaip valstybės nusirito iki tokios būklės? Ką jos darė negerai?
Problemų turinčios šalyse veikia atstovaujamos demokratijos sistema, kurioje valdžią renka visi piliečiai tam tikram pakankamai trumpam laikotarpiui –
vidutiniškai 4-6 metams.
Valdantieji nori būti geri savo rinkėjams ir negalvodami apie ilgalaikę perspektyvą, mielai paišlaidauja. Nūdienos rūpesčiai jiems beveik visada svarbesni už ūkanotas ateities bėdas.
Su šiuo reiškiniu jau bandoma kovoti. Paprastai tai daroma į valstybių konstitucijas įtraukiant įvairius apribojimus.
Šveicarijoje, jei neklystu, nuo 2001 m., konstitucija riboja maksimalų mokesčių dydį ir valstybės išlaidas.
Vokietija į savo konstituciją įsirašė reikalavimą, jog biudžeto pajamos ir išlaidos būtų subalansuotos. Ja pasekė kai kurios kitos Europos valstybės. Atrodo, tokį apribojimą ES ruošiasi padaryti privalomu savo narėms.
Ko gero, įdomiausia ir tinkanti mums norma yra Čilės konstitucijoje. Ji draudžia šalies parlamentui iniciatyvas, kuriomis didinamos biudžeto išlaidos. Biudžetą sudaro vyriausybė, parlamentas jį tvirtina, bet išlaidas gali tik mažinti.
Šie apribojimai gali pasirodyti keisti ar primityvūs. Negi tautos išrinktuosius reikia reguliuoti lyg mažus vaikus? Deja, gyvenimas parodė jog kitaip bėdų neišvengsi.
Tarpukario Lietuvoje valstybės biudžetai būdavo subalansuoti ir net pertekliniai. Tada, kai kurie iš užsienio grįžę specialistai rašė jog tai valstietiška, nemodernu. Pasirodė, jog net ir XXI a. moderniau nebūna.
Tačiau atsakingos valdžios problemos tik viena ir ne pati svarbiausia šio reikalo pusė. Jei valstybių išlaidos būtų ne ypač didelės, tai ir prasti vadovai ar silpstanti ekonomika daug bėdų nepridarytų.
Ilgą laiką iki pat XX a. vidurio valstybių išlaidos tokios ir buvo. XIX a. taikos metu jos sukosi apie 10 procentų BVP. XX a. pirmoje pusėje svyravo tarp 10-20 nuošimčių. Daugiau būdavo išleidžiama tik karų ar pasiruošimo jiems metu ar kovojant su didžiąja praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio depresija.
Todėl, galima sakyti, jog tarpukario prieaugis palyginti su XIX a. buvo laikinas.
Valstybių apetitai augo
Padėtis pradėjo keistis XX a. šeštame dešimtmetyje. Laikotarpį nuo 1960 iki 1995 metų galima pavadinti valstybinių funkcijų pūtimosi epocha. Tuomet vyriausybių išlaidos padidėjo beveik dvigubai iki bemaž 50 procentų BVP.
Kaip kito atskirų išsivysčiusių valstybių išlaidos parodyta lentelėje paimtoje iš knygos: Vito Tanzi. „Government versus markets. The Changing Economic Role of the State", Cambridge University press, 2011, 9 psl.)
Bendrosios kai kurių vyriausybių išlaidos (proc. nuo BVP)
Australija
1870 - 18,3
1913 - 16,5
1937 - 14,8
1960 - 21,2
1996 - 35,9
2007 - 34,9
Austrija
1870 - 10,5
1913 - 17
1937 - 20,6
1960 - 35,7
1996 - 51,6
2007 - 48
Kanada
1870 - nėra duomenų (n. d.)
1913 - n. d.
1937 - 25
1960 - 28,6
1996 - 44,7
2007 - 39,3
Prancūzija
1870 - 12,6
1913 - 17
1937 - 29
1960 - 34,6
1996 - 55
2007 - 52,6
Vokietija
1870 - 10
1913 - 14,8
1937 - 34,1
1960 - 32,4
1996 - 49,1
2007 - 43,9
Italija
1870 - 13,7
1913 - 17,1
1937 - 31,1
1960 - 30,1
1996 - 52,7
2007 - 48,5
Airija
1870 - n. d.
1913 - n. d.
1937 - 25,5
1960 - 28
1996 - 42
2007 - 36,4
Japonija
1870 - 8,8
1913 - 8,3
1937 - 25,4
1960 - 17,5
1996 - 35,9
2007 - 36,0
Naujoji Zelandija
1870 - n. d.
1913 - n. d.
1937 - 25,3
1960 - 26,9
1996 - 34,7
2007 - 39,9
Norvegija
1870 - 5,9
1913 - 9,3
1937 - 11,8
1960 - 29,9
1996 - 49,2
2007 - 40,9
Švedija
1870 - 5,7
1913 - 10,4
1937 - 16,5
1960 - 31,0
1996 - 64,2
2007 - 52,6
Šveicarija
1870 - 16,5
1913 - 14,0
1937 - 24,1
1960 - 17,2
1996 - 39,4
2007 - 35,4
D.Britanija
1870 - 9,4
1913 - 12,7
1937 - 30,0
1960 - 32,2
1996 - 43,0
2007 - 44,6
JAV
1870 - 7,3
1913 - 7,5
1937 - 19,7
1960 - 27,0
1996 - 32,4
2007 - 36,6
Belgija
1870 - n. d.
1913 - 13,8
1937 - 21,8
1960 - 30,3
1996 - 52,9
2007 - 48,8
Olandija
1870 - 9,1
1913 - 9,0
1937 - 19,0
1960 - 33,7
1996 - 49,3
2007 - 45,9
Ispanija
1870 - n. d.
1913 - 11,0
1937 - 13,2
1960 - 18,8
1996 - 43,7
2007 - 38,7
Visos Vidutiniškai
1870 - 10,7
1913 - 12,7
1937 - 22,8
1960 - 27,9
1996 - 45,6
2007 - 42,4
Iš duomenų matyti, jog valstybių išlaidos pasiekė viršūnę dešimtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ir nuo to laiko iki 2008 metų krizės buvo mažinamos.
Skandinavų vargai
XX a. pabaigoje kai kurios valstybės, pirmiausia mūsų kaimynai skandinavai, suprato, jog toliau taip gyventi nebegalima, lazda perlenkta, pasirinktas socialinės gerovės modelis nepasiteisino ir pradėjo reformuotis bei mažinti valstybės išlaidas.
Posūkį nuo didelės valstybės link mažesnės XX a. pabaigoje įprasta sieti su Ronaldo Reigano ir Margaret Thatcher politika, tačiau nepaisant siekių ir deklaracijų, jiems nepavyko sumažinti jų valdomų kraštų biudžetų.
Tai pasisekė padaryti švedams ir jų pavyzdžiu pasekusiems kaimynams bei dar keletui valstybių.
Jei iki II pasaulinio karo skandinavai buvo santykinai nedidelių mokesčių šalys, tai nuo 1960 metų švedai pradėjo mokėti didžiausius mokesčius ir kartu socialines išmokas pasaulyje. Tuo laiku Švedija buvo trečia turtingiausių pasaulio valstybių gretose.
Tačiau per trisdešimt metų ji nuvažiavo žemyn iki 18 vietos ir toliau vis labiau atsiliko. Ūkis stagnavo, BVP vidutiniškai per metus padidėdavo tik po 1-2 procentus (1970-1997 m. vidurkis 1,2 proc., kai pirmoje amžiaus pusėje jų ekonomika augo bene sparčiausiai planetoje.
Švedai pastebėjo, kad, nepaisant puikios iš praeities paveldėtos darbo kultūros ir tradicijų, smuko dirbamų valandų skaičius, daugėjo nedirbančių ir nenorinčių dirbti.
Skaudžiausia buvo norinčių rizikuoti, verslauti skaičiaus susitraukimas ir sėkmingų verslininkų bandymai iškelti užsienin pinigų srautus.
Nuo 1991 metų jie ėmėsi reformų. Bendra pertvarkos kryptis – didinti tiek verslininkų, tiek darbuotojų motyvaciją, mažinti valstybės reguliavimo apimtis.
Pirmu žingsniu sumažino pajamų mokesčius turtingiesiems. Jei iki reformos visos žmonių gaunamos pajamos buvo sudedamos ir apmokestinamos kartu progresyviai , tai jos metu buvo atskirtos pajamos iš kapitalo ir darbo. Pajamos iš kapitalo dabar apmokestinamos nekintamu tarifu tokiu pačiu kaip ir įmonių pelno mokestis – 28 proc. (Danijoje – 25 proc., Suomijoje – 26 proc.) Atlyginimai ir kitos pajamos iš darbo ir toliau apmokestinamos progresyviai, tik sumažinti viršutiniai tarifai.
Priversti ieškoti pajamų šaltinių, švedai padidino PVM iki rekordinių 25 procentų.
Jiems reikėjo galvoti kaip sumažinti valstybės skolas, todėl vien mažinti mokesčius švedai negalėjo.
Beje, ir kitose valstybėse mokesčiai pertvarkomi panašia kryptimi kaip Švedijoje: mažinamas gyventojų pajamų ir kapitalo apmokestinimas ir didinami akcizai ar PVM bei naikinamos įvairios lengvatos ir išlygos.
Antras žingsnis po kelis metus užtrukusių diskusijų buvo nuo 1998 m. reformuota pensijų sistemą. Reformos esmė: sukurtas automatiškai veikiantis išmokų ir įmokų balansavimo mechanizmas, padaryta taip, jog pensijų fondas bet kokiomis aplinkybėmis nebūtų deficitinis, susiejant pensijų dydį su vidutinėmis visų švedų pajamomis bei tikėtina gyvenimo trukme, taip pat piliečių įmokomis.
Trečias dalykas. Švedai sumažino ne tik mokesčius bet ir išlaidas, subalansavo valstybės biudžetą ir pradėjo grąžinti valstybės skolas.
Ketvirta švedų inovacija – kitoks elgesys krizių metu.
Anksčiau valstybės arba pergyvendavo krizes tiesiog iškentėdamos tą laikotarpį, arba, kaip tapo įprasta XX a. antroje pusėje, skolindavosi ir skatindavo ekonomiką investuodamos arba didindamos vartojimą.
Švedai bei kanadiečiai per praėjusi šimtmečio 10-jo dešimtmečio krizę pasielgė kitaip. Krizės metu nesiskolino, bet taupė ir skatino ūkį vienu metu. Skatinimui lėšų surado atsisakydami neproduktyvių valstybės išlaidų.
Po šių pertvarkymų Švedijos ekonomika pradėjo augti sparčiau, švedai sumažino savo skolas, per keliolika metų sumažino biudžeto išlaidas BVP atžvilgiu daugiau kaip 10 procentinių punktų.
Jau 2008 metais daugiausiai pasaulyje išlaidaujančios valstybės vardą perleido Prancūzijai.
Tai padaryti nebuvo paprasta, nes gėrybes teko „atiminėti". Pabandykite nebeduoti išmokų ar lengvatų prie kurių žmonės įpratę. Įdomu, kokia bus reakcija?
Švedijos istorija aprašyta plačiau, nes šalis sugebėjo pasikeisti. Švedija – buvęs įvairių krypčių socialistų idealas, jų įsivaizduojamos gerovės valstybės ir egalitarinės visuomenės simbolis.
Nauji švyturiai
Tokios pat krypties reformos buvo daromos ir kitose valstybėse. Ne tik švedai suprato, jog „didelė" valstybė blogai, išpūstas viešasis sektorius – tai akmuo po kaklu.
Tie, kurie sugebėjo padaryti posūkį, pastarąją valstybių skolų krizę pergyvena lengviau ir ateitis jų šviesesnė. Kitoms teks persitvarkyti artimiausioje ateityje arba bankrutuoti. Jei taip nutiks, nukentėsim visi.
Belieka tikėtis, jog protingiems ir atsakingiems šių valstybių vadovams ir sudėtingomis aplinkybėmis pavyks kaip nors išlaviruoti.
XXI a. atsirado naujas švyturys, teigiamas pavyzdys kaip organizuoti valstybę - vadinamasis „azijinis plėtros modelis". Jis studijuojamas, iš jo pradininkių- Singapūro, Honkongo mokomasi.
Mokytis yra ko. Šešis milijonus gyventojų turintis Singapūras per kelis dešimtmečius iš skurdaus krašto virto turtinga, klestinčia valstybe su galinga ekonomika, viena geriausių pasaulyje švietimo sistema, kokybiška sveikatos apsauga, naujoviška, bei gerai veikiančia socialine rūpyba.
Visa tai pasiekta neišpūtus valstybės išlaidų. Tiek Honkongo, tiek Singapūro biudžetų apimtis palyginti su BVP sudaro apie 20 nuošimčių ir yra maždaug du kartus mažesnė negu turtingų Vakarų šalių.
Sąnaudos palyginti nedidelės, o rezultatas įspūdingai geras. Tai tas atvejis kai su mažiau pavyko padaryti daugiau.
Bene labiausiai azijietiškas modelis nuo įprasto europietiško skiriasi požiūriu į pajamų nelygybę, socialinį teisingumą ir atitinkamai į tai, kokiu būdu įvairios viešosios gėrybės turi pasiekti žmones.
Azijiečių nuomone pajamų nelygybę galima nagrinėti dviem pjūviais:
1) fiksuotu, momentiniu;
2) kintančiu laike, besikeičiančiu.
Pirmuoju atveju nustatoma jog pilietis X. šiuo metu yra sukaupęs daugiau turtų už pilietį Y. ir bandoma per mokesčius ar kaip kitaip turtus perskirstyti Y. naudai.
Socialiai teisinga laikoma vienalytė bendruomenė.
Antruoju atveju siekiama jog tiek X. tiek Y. ekonominė padėtis gerėtų bėgant laikui, nekreipiant dėmesio į jų būklės skirtumus. Kuo didesnio skaičiaus žmonių ir kuo greičiau padėtis gerėja, tuo visuomenė teisingesnė.
Būtent Antruoju principu vadovaujamasi „azijietiškame plėtros modelyje", kada konstruojamos socialinio aprūpinimo sistemos.
Valstybė šelpia tik absoliučius skurdžius. Esantieji virš skurdo ribos turi apsirūpinti patys. Galioja šūkis – nieko nemokamo. Todėl visi piliečiai moka įnašus į gerovės fondus iš kurių finansuojamas vaikų mokslas, gydymo ir kitokios paslaugos, kaupiamos lėšos senatvei. Savitarpio pagalbos bei draudimo principais veikia fondai, kurių lėšos naudojamos būsto statybai.
Galėtume sakyti jog „azijietiškas modelis" atitinka liberalias arba, kaip sako amerikiečiai, libertarias nuostatas. Tačiau ne taip paprasta taip teigti apie valstybę, kurią kelis dešimtmečius valdė vienas ir tas pats žmogus, jaunystėje buvęs radikaliu socialistu , o senatvėje savo postą perleidęs sūnui (toks buvo ilgametis Singapūro vadovas Lee Kuan Yew).
Tačiau kitose Singapūro ir Honkongo ūkio srityse yra daugiau valstybinio reguliavimo, aktyvaus protekcionizmo ir ten jau reikėtų klijuoti priešingą etiketę.
Pats Singapūro stebuklo kūrėjas savo ideologiją apibūdina posakiu „Nesvarbu kokia katė – juoda ar balta, svarbu jog ji gaudytų peles“.
Būtent šią patarlę mėgo kartoti Kinijos reformų pradininkas Den Siao Pinas taip parodydamas pagarbą ir pripažindamas Singapūro prioritetą.
Iš esmės taip deklaruojama jog svarbiausia ne teorinės idėjinės nuostatos, bet praktinės veiklos rezultatai. Tiksliau ir teisingiau apibūdinant, azijiečių nuomone, ideologija, principai yra svarbi, būtina, bet ne pakankama sėkmės sąlyga. Matyt, todėl jie ypač aktyviai stengiasi perimti sėkmingesnę patirtį iš kitų, jei tik pastebi jog kam nors geriau sekasi, iš karto siekia tai panaudoti sau.
Skirtumai galiausiai mažėja
Beje, ir vakariečių požiūris į pajamų nelygybę, bent jau teorijoje, nėra toks „momentinis“ kaip dažniausiai galvojama. Vienas žinomiausių XX a, pirmos pusės ekonomistų Simonas Kuznetsas tyrinėjo, kaip augant ekonomikai keičiasi pajamų pasiskirstymas. (Be kitų dalykų jis sukūrė nacionalinių pajamų apskaitos metodiką. Būtent jam turėtų dėkoti statistikai, jog turi darbo ir gali skaičiuoti BVP, BNP ir panašius rodiklius.)
S.Kuznetsas nustatė, jog tik prasidėjus plėtrai, pradiniame augimo etape, pajamų nelygybė didėja. Vėliau, tam tikrame ūkio augimo taške procesai pasikeičia priešinga kryptimi ir pajamos pradeda lygintis. Nėra taip, kaip teigia socialistai, jog turtas ir pajamos visą laiką koncentruojasi nedaugelio rankose. Tik išsilyginimo procesai yra ilgalaikiai, užtrunkantys šimtmečius ir juos sudėtingiau pastebėti.
Jei brėžti ūkio augimo ir pajamų nelygybės priklausomybės kreivę, tai būtų parabolė, angliškuose tekstuose vadinama „apversta U“ („U turn"). Jai suteiktas S. Kuznetso vardas.
Praėjusių metų pavasarį žurnalo „The Economist" straipsnių cikle nagrinėta, kaip kito pajamų nelygybė atskirose valstybėse ir tarp valstybių per paskutinius dvidešimt metų.
Iki XX a. pabaigos turtingose valstybėse Gini koeficientas, kuriuo matuojama pajamų nelygybė, mažėjo, tačiau didėjo skirtumai ir atotrūkis tarp išsivysčiusių valstybių ir likusių. Per paskutinį dvidešimtmetį procesai apsivertė. Šalių viduje pajamų nelygybė didėjo, tačiau ji pradėjo mažėti tarp valstybių.
Ką tai reiškia? Pvz.: JAV, geriausių specialistų: vadovų, inžinierių, sportininkų, artistų ir kt. elito atstovų pajamos per dvidešimt metų padidėjo kelis ar net keliolika kartų, vidutinės kvalifikacijos specialistų 20-30 procentų, o žemos kvalifikacijos darbuotojų atlyginimai beveik neišaugo, o įvertinus infliaciją, ko gero, sumažėjo. Visuomenės išsisluoksniavimas padidėjo. Panašūs dalykai dėjosi ir kitose turtingose valstybėse.
Savo ruožtu Kinijoje sparčiai didėjo turtingesnių žmonių skaičius. Dabar ten jau maždaug 400 milijonų gyvena taip kaip Europos vidutiniokai ir kasmet tas skaičius padidėja 15-20 milijonų. Jei taip tęsis toliau, iki šio amžiaus vidurio absoliutaus skurdo Kinijoje nebeliks.
Bet šiuo metu Kinijos visuomenėje socialinė atskirtis didesnė negu anksčiau. Iš kitos pusės, skirtumai tarp JAV ir Kinijos gyvenimo būdo sumažėjo. Jie nyksta. Tokios yra globalizacijos pasekmės.
Analogiški procesai kaip Kinijoje vyksta Indijoje, kitose Azijos valstybėse. Afrika, kuri ilgai stagnavo ar degradavo, jau atsibudo. Iš 10 valstybių, kurių ekonomika nuo 2000 metų augo sparčiausiai pasaulyje, 6 yra iš Afrikos.
Jungtinių Tautų organizacija šio dešimtmečio pradžioje priėmė taip vadinamuosius „Tūkstantmečio tikslus". Jais siekiama likviduoti absoliutų (kai žmogus gyvena už 1-2 JAV dolerius per dieną) skurdą visose žemės vietose.
Jei pasaulio ūkio raidos tendencijos bus tokios kaip pastaruosius dvidešimt metų, iki šio amžiaus pabaigos šie tikslai bus įgyvendinti.
Dar niekada istorijoje skurdas nemažėjo taip sparčiai, žmonės mūsų planetoje negyveno taip turtingai ir gerai kaip dabar.
Jei išsivysčiusių valstybių piliečiai laimės būtų ieškoję žiūrėdami, kaip keičiasi jų pačių gyvenimas, bet nelygindami savo padėties su kitais, tai, gal būt, dabar ir neturėtų tokių didelių problemų.
Mes irgi ne iš kelmo spirti
Mūsų valdžios vyrai sako jog galimai antrajai krizės bangai kraštas pasiruošęs geriau negu 2008 m.
Deja, tenka jiem paprieštarauti. Privačios įmonės, gyventojai tikrai rimtai persitvarkė, susiveržė diržus ir dabar yra atsparesnės įvairiems netikėtumams.
Tuo tarpu Lietuvos valstybės skola nuo 2008 m. išaugo daugiau kaip du kartus –
nuo 18 milijardų litų iki 40 milijardų. Šiais 2012 metais vien palūkanoms ir senesnėms skoloms grąžinti reikės kokių 6 milijardų, kitoms skylėms užkimšti dar 2-3 milijardų, o gal ir daugiau.
Jei nutiks taip, jog kokia nors didesnė valstybė taps nemoki, vargu ar kas nors skolins ir mums. Belieka tik melstis jog kiti nesugriūtų.
Šioje situacijoje galimi trys veiksmų variantai arba tų variantų kombinacijos.
1) Gyventi taip, kaip gyvenome iki šiol ir tikėtis jog nieko blogo pasaulyje nenutiks.
2) Bandyti rimtai karpyti valstybės išlaidas sparčiai bei drastiškai mažinant viešąjį sektorių ir kitą valstybės išlaidų reikalaujantį ūkį, kartu, pasinaudojant ES parama, per investicijas skatinti ekonomiką.
3) Skyles kamšyti praskiedžiant savo pinigus ir turimas atsargas, didinant (norint to ar nenorint) valstybės funkcijas ir mokesčius.
Daug turtingų valstybių XX a. antroje pusėje ėjo trečiame variante aprašytu keliu ir dabar priėjo aklavietę. Mums Lietuvoje nereikėtų kartoti jų klaidų.