Žiniasklaida pranešė apie prabangius daiktus, nupirktus policijai priklausančiam butui, kuriame nakvoja policijos generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius: lovą ir dvi geltonos odos sofas, kainuojančias 5-7,3 tūkst. litų, toršerą už 1,7 tūkst. litų, lovatiesę už 1,5 tūkst. litų, šiukšliadėžę už 250 litų. Tarp šių daiktų išsiskyrė vienas mįslingu ir vaizduotę žadinančiu pavadinimu - "relaksacinė poligrafo kėdė", kainavęs 5,7 tūkst. litų. Poligrafas tai yra, paprastai tariant, melo detektorius.
Taigi štai koks jaudinantis, visiškai netikėtai į viešumą iškilęs atradimas! Galiu įsivaizduoti, kaip vyriausiasis policininkas po įtemptų dienos darbų užsimaskavęs, kad nepastebėtų kaimynai ("esu patyręs konspiracininkas", aiškino praėjusią savaitę), nusigauna į įslaptintą butą, pasikuria židinį ir prieš spragančią ugnį įsitaiso melo detektoriaus kėdėje. Galime būti ramūs turėdami tokį policininkų vadą, kuris kiekvieną vakarą šitaip save išbando, suvesdamas sąskaitas su sąžine.
V. Grigaravičius nemelavo birželio pradžioje teigdamas, kad bute, kurio raktus vienintelis turi, jis negyvena ir vos kelis kartus nakvojo. Policijos generalinis komisaras aiškino, jog paprastai likęs Vilniuje nakvoja pas draugus ir kad jokio tarnybinio buto jam nereikia. Po mėnesio V. Grigaravičius vėl sako gryną teisybę aiškindamas, jog minėtas pagarsėjęs butas jau nuo gegužės mėnesio yra virtęs tarnybiniu butu, priskirtu generaliniam policijos komisarui. Ir poligrafas tyli? Ar ta poligrafo kėdė išties verta 5,7 tūkst. litų?
Per savo, kaip sakoma, palyginus neilgą nepriklausomos valstybės gyvenimą esame patyrę įvairių išbandymų: ir indėlių atsiėmimą iš banko dieną prieš jo bankrotą, ir šernų medžioklę Švedijoje, ir stirnų medžioklę naktį pasišviečiant prožektoriais, ir šuniuko pasivažinėjimus į mišką, ir Maskvos "Kempinski" viešbučio prabangą, ir veiksmų planą gražiu vardu "Strekoza" ir net prezidento rezidencijos įkeitimą bankui... Tokiais atvejais cypdavo poligrafas kaip pašėlęs, išgąsdintas siautėjančių magnetinių audrų pačiose valdžios viršūnėse. Tačiau kuo toliau, tuo poligrafo balsas silpo, o dabar jo galios nebeužtenka net paprastam viauktelėjimui.
Policijos generalinis komisaras nusidėjo? Ką jūs sakote, negali būti! Vadinasi, reikia taisyti įstatymą (jei arklys neina prie avižų, tai avižos turi bėgti prie arklio). Nuomonė: "Aš manau, kad nereikėtų skubėti to daryti (atsistatydinti). Manau, kad šiuo atveju esate per daug kategoriški. Jeigu grynai formaliai žiūrėti, galbūt taip ir išeina, užtat ir sakom, kad galbūt reikėtų pataisyti įstatymus".
Boteliai Neringoje! Nelegalūs boteliai? (Tai tie, prieš kuriuos prezidentas V. Adamkus žadėjo pasiųsti buldozerių diviziją net prieš praėjusios savaitės Konstitucinio Teismo išaiškinimą, jog tokių statybų laikyti teisėtomis niekaip neišeina.) Nuomonė: "Aš, pavyzdžiui, nemanyčiau, kad ten reikia griauti. Nors yra pažeidimų, yra ir rezultatas".
Žodžiu, tikslas pateisina priemones.
Pirmas žingsnis šiuo keliu buvo vyriausybės formavimas dalyvaujant A. Zuoko partijai. Tad galbūt čia ir iš karto kažko nebuvo galima tikėtis.
Toliau - savotiškai daug žadantis startas! Darbas pradėtas netgi nepaklausius tuometinio partijos pirmininko ir didžiausio Lietuvos politikos sunkiasvorio nuomonės, kad su A. Januškos paskyrimu į patarėjus verta neskubėti. Nuomonė: "Iš tikrųjų buvau susitikęs su A.Januška, ir mes aptarėme artimiausios ateities perspektyvas, taip pat pasitarėm kai kuriais labai svarbiais valstybei klausimais".
Neilgai trukus, 2006 m. lapkričio mėnesį, buvo užbėgta už akių Seimo laikinajai tyrimo komisijai, tyrusiai "Alitos" privatizavimo aplinkybes. Nuomonė: "Visos kalbos apie tariamą žalą yra tik hipotetinės". Komisija nustatė, kad valstybė dėl tuometinės Vyriausybės veiksmų privatizuojant "Alitą" patyrė 36 mln. litų nuostolį. Negana to, buvo pažeista Konstitucija ir įstatymas.
O kur dar šaltakraujiška, skeptiška, agnostiška laikysena dėl ministro Z. Balčyčio, ir V. Blinkevičiūtės, šiems įklimpus į didesnius ar mažesnius skandalus.
Galų gale, štai principinis aukšto pareigūno įvertinimas, kuris, būdamas atsakingas už šalies saugumą, ne vieną mėnesį politikavo, manipuliavo žiniasklaida, vedžiojo už nosies parlamentarus, nesibodėjo kurti juodinimo tinklo aplink žuvusio pareigūno atminimą, žemino ir šalino kai kuriuos savo departamento pareigūnus, galų gale, jau vykstant atleidimo procesui, griebė tarnybinį butą kelis kartus žemesne nei rinkos kaina, pažeisdamas ir įstatymus, ir etiką: „Aš noriu paprašyti žurnalistų prigesinti entuziazmą šitoj srity, nes mes jau šiek tiek daromės keistoki. Taip, žmogus suklydo, žmogus gali suklysti, visi galime suklysti ir aš, ir jūs. Bet dabar jau norima kad ir buvusį, bet svarbios institucijos vadovą, visiškai sumalti į dulkes. Čia aš kreipčiausi į krikščionišką visų mūsų moralę".
Beje, visos straipsnyje pateiktos nuomonės yra ministro pirmininko Gedimino Kirkilo.
Įpratom prie politikų, kurie arba žaidžia žaidimėlius, arba garsiai rėkia. G. Kirkilas nedaro nei viena, nei kita. Kažkodėl jis apsiėmė visų pateisintojo ir išteisintojo vaidmens. Ar tai tokiu būdu vykdoma ta kova su korupcija, kurią vyriausybė paskelbė esant vienu iš svarbiausių savo prioritetų? Nejaugi nuo šiol toks požiūris taps politikos pragmatizmo etalonu?
Didžiausia intriga, kokią sąskaitą šiam politikos asui, kurio plati širdis suranda tiek pateisinimų viskam ir visiems, išrašys rinkėjai.
