Štai ir praūžė šventės... Vieniems liko smagūs atsiminimai, galvoje tebeskamba gražūs palinkėjimai ir šventinė muzika. Kitiems... bloga. Ne, ne vien nuo padauginto alkoholio ir maisto. Nemalonu prisiminti, kokie jie buvo, ką pasakė, o gal net padarė. Graužia gėda ir kyla noras pasislėpti nuo viso pasaulio, o visų pirma, nuo paties savęs. Bet nuo savęs nepasislėpsi, vidinis cenzorius, dideliu kumščiu negailestingai grūmoja ir neleidžia nusiraminti. Ką daryti?
Tokia būsena pažįstama ne vienam, atsikvošėjusiam po audringo vakarėlio. „Laukiu rytojaus su šiokia tokia baime. Nes rytoj teks sutikt kelis žmones, prieš kuriuos man gėda už penktadienį“ – savo blog“e rašo tokia nelaimėlė. – „Aišku aš pati ir kiti geri žmonės bando įtikint, kad galėjo būt ir blogiau/girčiau/labiau gėda, bet vis dėl to... Aš turiu kažkokį keistą įprotį išgert po nedaug kiekvieno baro siūlomo gėrimo būtent tada, kada mažiausiai turiu nuotaikos tūsint. Vidinis balsas (tas, kuris atstovauja velniuką, sėdintį ant kairio peties) sako, kad žinant kaip man buvo tą vakarą liūdna, tas mano užbaliavojimas yra pateisinamas būdas užsimiršt. Dar tas balsas sako, kad gyvenam ir jauni būnam tik vieną kartą. Ir geriau naudotis galimybėm ir gailėtis, negu gailėtis, kad nepadarei kažko.Vakar prisiekinėjau sau, kad daugiau nebegersiu gyvenime. Šiandien manau, kad mažiau irgi...“
Ne, tai ne liga, nors psichiatras Dainius Stasiūnas, paprašytas įvertinti tokią būseną, visiškai sutinka su liaudyje žinomu „terminu“ – moralinės pagirios ir pritaria, kad ši būklė verta mediko komentaro.
Kas per velnias, tos moralinės pagirios?
Pasak „Ąžuolyno“ klinikos psichiatro gyd. Dainiaus Stasiūno, moralinės pagirios paprastai yra susiję su nekontroliuojamu alkoholio, narkotinių medžiagų vartojimu ir šių cheminių medžiagų poveikiu žmogaus sąmonei.
Jos gali pasireikšti po dienos, savaitgalio, atostogų ar net ilgesnio laiko.
Ir nereikia manyti, kad tokia būklė būdinga tik savotiškiems „išrinktiesiems“, o visi likusieji gali moralizuoti ir džiūgauti, kad jiems tai niekada negresia. Gydytojas tvirtina, kad moralinės pagirios gali nutikti bet kuriam žmogui. Tiesa, jos labiau „kabinasi“ prie uždaresnio būdo, paprastai sunkiau bendraujančio žmogaus, kuriam alkoholio poveikis tarsi atvėrė visus vartus: dingo veiksmų ir emocijų kontrolė. Žmogus padaugino alkoholio ir prisidirbo... Gal iškalbėjo tostą, kuris įžeidė šeimininkus, gal rimtai pagrabinėjo savo geriausio draugo žmoną, o jis juos užklupo, gal nusprendė kumščiais išsiaiškinti, kas čia viršesnis ar visiems pademonstravo savo nuogo kūno grožybes, nukniaukė vakarėlio svečio mašinos raktelius, tik norėdamas pajuokauti, ir nebežino, kur padėjo, sėdo kauštelėjęs už vairo ir dabar turės problemų.... Variantų begalės, galite įrašyti savo... O dabar, prašviesėjus galvai, užpuolė nemalonūs jausmai. Visų pirma tai apmaudus kaltės jausmas prieš aplinkinius ir siaubinga gėda prieš patį save.
Šiandien man gėda, gėda, gėda...
Psichiatrai moralines pagirias savo praktikoje vadina tiesiog kalte, kuri atsirado po psichiką veikiančių medžiagų vartojimo. Tačiau pasigilinus, ko šiuo atveju daugiau – kaltės ar gėdos ir kuris jausmas labiau kankinantis, pašnekovas mano, kad gėda pakeliama sunkiau. Jei kaltę prieš kitą dar gali kaip nors išpirkti, tik tam pasiryžimui reikia rasti jėgų, tai vėl imti gerbti save gali būti labai problematiška. Pasak jo, greičiausiai todėl žmogui ir yra taip sunku, nes gėda – asmeninis jausmas, o tokie jausmai patys stipriausi ir skausmingiausi.
Ir dar, netiesa, kai po vakarėlio „prisidirbės“ herojus, sako, jog nieko neprisimena. „Jei nekalbėsime apie alkoholio sukeltas psichozes, o tik apie šiaip padauginusį alkoholio žmogų, tai jis turi prisiminti, gal ne viską tiksliai, bet tikrai prisimena, tačiau nenori to prisipažinti, nes juk gėda“. – sako specialistas. – „Neprisimenant gyventi gal būtų ir lengviau, deja, bėgant laikui ir praeinant alkoholio poveikiui atmintis sugrįžta ir paskatina moralines pagirias“.
Ir dėl ko gi iš tiesų gėda?
„Jei žmogus tik „padaugino“ alkoholio ir kaip reikiant pasismagino, savo elgesiu nemaloniai „nustebindamas“ savo bendradarbius ar aplinkinių, draugų ratą“. – komentavo pašnekovas. – „Paprastai jis vengia pokalbio jam nemalonia tema, net kartais vengia tų žmonių, kurie tą vakarą buvo žmogaus nevaldomo poelgio liudytojais“. Medikas pataria, kad tokiu atveju, kai iš tiesų nieko baisaus neįvyko, susiklosčius palankioms aplinkybėms, galima viską nuleisti juokais, tik tam reikia ir aplinkinių pritarimo. Tokiu atveju moralinės pagirios praeis lengviau ir truks trumpiau.
Tačiau jei dėl nuogo kūno pademonstravimo, jei jis išties geros formos, dar kaip nors galima išgyventi, tai dėl pvz., atsitiktinio sekso, nutikusio „nuvažiavus stogui“, vidinių ir išorinių problemų gali kilti gerokai daugiau. „Dažniausia moralinių pagirių priežastis – tai atsitiktiniai lytiniai santykiai, sąlygoję nusistovėjusių santykių pasikeitimą.“ – savo patirtimi dalinasi psichiatras. – „Ir didžiulė gėda prieš save, baimė (lytiniu keliu plintančių ligų, pastojimo), kaltės jausmas prieš partnerį(ę), savo šeimos narius“.
O kuo čia dėti psichiatrai?
„Tai gali tapti rimta psichologine problema, ir ne vienam žmogui yra nutikę, kad po kažkokios gyvenime padarytos klaidos ne vienerius metus reikia vaikščioti pas psichologą ar psichiatrą“ – sako gyd. Dainius Stasiūnas. – „Dažniausiai prasideda buvusios situacijos vengimas, žmogus desocializuojasi, pasidaro vienišas, sutrinka jo socialinės funkcijos“.
Jo praktikoje yra buvęs ne vienas toks atvejis. Pvz., pacientė, kurią vis traukė nuotykiai. Ji sugebėdavo su kompanija dingti ištisoms savaitėms, neidavo į darbą, palikdavo nežinioje šeimą, išgėrinėjo, lošė. Grįžusi, grauždavosi, nerasdavo ramybės, ieškodavo išeities, kol... vėl nepakviesdavo nuotykių troškimas. Kiek daug priklauso nuo asmeninių žmogaus savybių, rodo kitas pavyzdys. Jaunas vaikinas, kurio normaliam gyvenimui vis pakišdavo koją alkoholis, išklausęs „kraupią“ paskaitą apie alkoholio žalą, sugriautus gyvenimus ir sveikatą, pasirinko blaivų kelią. Pasak mediko, kartais moralinės pagirios gali tapti savotiška pagalba, neleidžiančia įklimpti į priklausomybę, tarsi koks nemalonus moralinis stabdis, kurio pasekmes pajusti dar kartą labai nesinorėtų.
Ką daryti? Kaip išgyti?
Mes lietuviai, tokia apskritai linkusi graužtis ir graužti kitus tauta. Pvz., slavai moka pasijuokti iš savęs, o mes net anekdotų apie tokią būklę neturime. O kalbant rimtai, tai kiekvienas gali rasti savo sprendimą. Vienam užsimiršti padės laikas, kitas ryžtingai žengs pirmą žingsnį kaltės išpirkimo pusėn.
„Idealiausia esant moralinėms pagirioms, numoti į tai ranka, tačiau ne visuomet tai pasiseka padaryti“. – pataria psichiatras Dainius Stasiūnas. – „Tai, žinoma, priklauso nuo to, kiek žmogus yra „pridaręs“ pasekmių ir dar – kaip jis pats į tai reaguoja. Įvykus atsitiktiniams lytiniams santykiams paprastai buvę partneriai vengia vienas kito, lyg gėdytųsi. Esant netikėtiems susitikimams tokie žmonės stengiasi apsimesti nepažįstamais, nebendrauti. Atsitiktinių lytinių santykių partneriui reikėtų susitikti su savo partnere, paklausti, ar neįskaudino jos aistros apimtas, o gal ji pati nenorės susitikti ir problema savaime išsispręs“.
Aplinkinių žmonių vaidmuo taip pat priklauso nuo situacijos pasekmių. Gydytojas pataria, kad galima nuleisti viską juokais, tačiau labai artimam žmogui būtina padaryti pastabą. Tą gali padaryti žmona vyrui ar labai geras draugas draugui.
