„Nuo tada, kai pasidariau abortą, iki šios dienos mano gyvenimas yra labai sužalotas. Manyje lyg būtų du žmonės – vienas, kuris džiaugėsi gyvenimu, svajojo, turėjo tikslų, jų siekė ir kitas, kuris liko po aborto, galintis valandų valandomis žiūrėti į vieną tašką, nesugebėti nieko padaryti ir nenustoti skaičiuoti, kokio amžiaus būtų žuvęs vaikelis, su kuriuo kartu žuvo didelė dalis manęs pačios“, – pasakojo Rasa.
Moteris sako iki šiol nesuprantanti, kaip visa tai įvyko, ir yra įsitikinusi – jei tuo metu ligoninėje būtų paprašyta dar pagalvoti ir, jei norės, grįžti kitą dieną, informuota apie galimą gauti pagalbą, sprendimas tikrai būtų buvęs kitoks.
Artimieji tik skatino abortą
Po kelių savaičių pasaulį išvys antra vilnietės atžala – moteris jau augina septynerių metų amžiaus dukrelę iš pirmos santuokos. Tačiau kalbantis iš moters lūpų vis išsprūsta žodžiai apie trečiąjį vaiką, mat po prieš pusantrų metų įvykusio aborto Rasa vis dar nepaliauja galvoti apie negimusį mažylį, skaičiuoti, kiek amžiaus galėtų sueiti.
„Vaikelis buvo planuotas, lauktas tiek mano, tiek vaiko tėčio. Tačiau sulaukus žinios apie nėštumą šis ėmė ir persigalvojo. Prasidėjo daug labai negražių dalykų, pačios artimiausios aplinkos spaudimų, kad pasidaryčiau abortą. Atsimenu, buvau sekmadienį grįžusi iš vienuolyno, kuriame praleidau savaitgalį, nusiteikusi, kad išsaugosiu nėštumą.
Matyt, labiausiai suklydau įsileidusi vaiko tėvą į namus. Jis pradėjo šantažuoti, grasino paliksiąs vieną su dukra, jei gimdysiu. Sakė pagalvoti, iš ko gyvensiu, kaip išsilaikysiu. Šeimos nariai irgi skambino, darė spaudimą sakydami, kad šito vaiko nereikia – tai tik problema, kurios reikia atsikratyti. Per tas keliolika valandų susidūriau tik su tais žmonėmis, kurie nepalaikė mano sprendimo išsaugoti vaiką. Ir pati tarsi įsileidau suvokimą, kad gal jie teisūs: jei žmogus, su kuriuo esu, atsisako šeimos, mano šeima atsisako padėti, galbūt išties geriausias spendimas bus abortas. Nors turėjau, kam paskambinti, kas būtų palaikęs, iš esmės sąmoningai taip nepasielgiau. Realiai apsisprendimas nutraukti nėštumą įvyko labai staiga, per 12–15 valandų“, – sunkiai rinkdama žodžius savo istoriją pradėjo pasakoti Rasa.
Po operacijos puolė į paniką
Vilnietė sako tik prisimenanti visiškai bemiegę naktį prieš operaciją ir po visko ištikusį šoką. Visgi dabar grįžtant ir ramiau analizuojant situaciją moteriai labiausiai kliūna gydytojų elgesys.
„Kai pasakiau, kad atvykau aborto, ligoninėje kaip tik pasitiko pažįstama medikė ir sako: „Kaip prastai atrodai, bet štai susitvarkysi ir gyvensi normaliai, procedūra nesudėtinga...“ Prieš pačią procedūrą, kai pasikvietė į apžiūros kabinetą ir tikrino echoskopu, ar tikrai laukiuosi, sakė tik nežiūrėti į ekraną, nes juk atėjau pasidaryti aborto.
O aš tą akimirką dar tikrai dvejojau ir tą buvo galima matyti. Turintis patirties gydytojas, manau, tikrai atskiria, kuri moteris yra pasiryžusi padaryti abortą, o kuri dar dvejoja. Nebuvo pasiūlymo palaukti iki rytojaus, galbūt dar su kažkuo pasikalbėti. Buvau tik paraginta lipti ant operacinio stalo, anesteziologas pradėjo šaukti, kiek eikvosiu jo laiko, kad jis nesiruošia dirbti iki vakaro. Atsibudusi po narkozės tik pradėjau rėkti prašydama grąžinti mano kūdikį...“, – skaudžia patirtimi dalijosi moteris.
Žingsnį paskatiną informacijos vakuumas
Po visam gyvenimui randą palikusios traumos moteris ko tik neišbandė – kreipėsi į Krizinio nėštumo centrą, kur gavo tiek psichologinę pagalbą, tiek buvo rami esant reikalui gausianti ir socialinę, materialinę paramą. Pagalbos Rasa ieškojo ir pas privačiai dirbančius psichologus, išbandė įvairias psichoterapijas, dalyvavo „Rachelės vynuogyno“ rekolekcijose.
„Sunku suprasti, kodėl vaikelio tėtis taip staiga persigalvojo. Mūsų santykiai po to labai pašlijo, kiek iki tol buvome artimi, tiek tapome svetimais. Iki šiol nepaleidžia kaltės ir tuštumos jausmas, suvokimas, kad šis poelgis bus našta visam likusiam gyvenimui. Pati procedūra užtrunka gal vos penkiolika minučių. Atsibudus po narkozės fiziškai sudėtinga nėra, net atrodo, kad nieko neįvyko, tačiau psichologinė būklė siaubinga ir prieš procedūrą niekas nepasako, kad su visa ta našta sieloje reiks gyventi toliau, neduoda nuskausminamos piliulės ar injekcijos, ištrinančios atmintį“, – kalbėjo Rasa.
Dėl to ji sakė ypač palaikanti Krizinio nėštumo centro iniciatyvą teisiškai įtvirtinti privalomų 72 valandų terminą, kuris būtų skirtas moterims iki aborto suteikti pagalbą ir apsispręsti: „Kartais kelių valandų pokalbis su tinkamu žmogumi gali iš esmės pakeisti situaciją. Apie šią organizacija toli gražu žino ne visos tokioje situacijoje atsidūrusios moterys.
Prieš duodant siuntimą atlikti abortą ji turėtų būtų informuota, kaip vystosi vaisius, kiek jam savaičių, parodyta per echoskopą, pasiūlyta psichologo konsultacija, tęstinė kompleksinė tęstinė pagalba nėštumo metu ir pagimdžius.
Gydytojai net dabar, dar nepakeitus įsakymo, galėtų pasinaudoti savo įtaka moterims ir pasiūlyti neskubėti priimti tokio svarbaus sprendimo, įteikti informacinę skrajutę su pagalbos organizacijų kontaktais ir paraginti sugrįžti vėliau – po kelių dienų ar savaitės.“
Naujas nėštumas – kaip gelbėjimosi ratas
Paklausta, kaip ryžosi pastoti vėl nuo to paties vyro, moteris sakė, jog, viena vertus, tai – poabortinės traumos pasekmė, tačiau kartu ir galimas būdas iš jos kapstytis.
„Vaiko tėvas mane paliko kaip jau buvo grasinęs pirmąkart. Bet taip ir turėjo nutikti. Turiu tarsi pakartoti istoriją ir šįkart išsaugoti kūdikį. Atrodo, kai atsiras kitas vaikas, daug kas pakeis, tačiau nejučia suvokiu sakanti, kad turėsiu tris vaikus“, – kalbėjo vilnietė.
Nors ir šįkart iš artimųjų patyrė spaudimą darytis abortą, Rasa buvo tvirtai apsisprendusi gimdyti, tad namiškiams teko susitaikyti. Nors santykiai su šeima komplikuoti ir iš jos palaikymo moteris sulaukia mažai, džiaugiasi turinti palaikančius kolegas, draugus, Krizinio nėštumo centre dirbančius specialistus.
Nors vaiko tėtis dabar sako norintis vaiko, tačiau ir čia santykiai išlieka konfliktiški. Pati Rasa sako nieko bendra su juo turėti nenorinti, tačiau neprieštarausianti, kad tėvas kiek galima visavertiškiau dalyvautų vaiko gyvenime.
Vilnietė ilgą laiką nuo aplinkinių slėpė pasidariusi abortą, tačiau išdrįsta vis atviriau apie tai prabilti. „Jei ne mano šeima, dukra, kuriems tai gali pakenkti, kalbėčiau ir viešai, galėčiau mielai savo patirtimi pasidalinti mokyklose, dienos centruose. Jei tai padės išgyventi bent vienam vaikeliui, bus jau bent kokia grąža. Gali bandyti išpirkti kaltę savanoriaudamas kūdikių namuose, galbūt įvaikindamas, bet šios žymės neištrinsi.
Deja, nemažai merginų ir moterų, kurios jau ne kartą pasidarė abortą, bandydamos sumenkinti poelgį, sako, kad tik pirmą kartą yra baisu, o vėliau – eini kaip pas odontologą. Tai – tik žodžiai, po kuriais dangstomasi, užgniaužtos emocijos“, – pasakojo vilnietė.
Kreipiasi ne iš socialinės rizikos šeimų
Krizinio nėštumo centro vadovė Zita Tomilinienė patvirtina, kad situacijos, kai vyrai spaudžia atlikti abortą, – itin dažnos. Kartu ji atkreipė dėmesį, kad paviešinami atvejai apie paprastai socialinės rizikos šeimų atsikratytus nereikalingus vaikus – tik ledkalnio viršūnė.
Pagrindinis dėl aborto į Krizinį nėštumo centrą besikreipiančiųjų kontingentas: 25–39 metų amžiaus, įsitvirtinusios, turinčios darbą ir namus moterys, gimdančios nebe pirmą kartą, tačiau stokojančios paramos iš artimiausios aplinkos, vyro, išsigandusios, kad nesugebės užauginti vaikelio. Kitą kartą moterys naudoja ir kelias kontraceptines priemones, bet vis tiek netikėtai pastoja.
Z. Tomilinienė pasakoja, jog esama daugiau kaip 230 istorijų, kai moteris, gavusi pagalbą Krizinio nėštumo centre, nusprendė gimdyti ir dabar džiaugiasi motinyste: „Viena pora laukėsi 4 vaiko, moteris jau buvo pavargusi nuo vaikų auginimo, o vyras ištisai dirba, viena prižiūri, galvojo, nepajėgs. O vyras sakė: „Gimdyk, išlaikysim“. O jai tai buvo signalas, kad vyro dar daugiau nebus namuose. Ir atėjo į konsultacijas, ir išgirdo vyras tą prašymą, kad daugiau su vaikais būtų, daugiau asmeninio gyvenimo leistų moteriai. Ir nusprendė gimdyti ir stebisi, kaip galėtų nebūti dukrelės.“
Anot pašnekovės, įstatymiškai numatyta prievolė gydytojams siųsti abortą svarstančias moteris psichologinei konsultacijai padėtų išgelbėti daugiau gyvybių. Moterys galės pačios nuspręsti, ar pasinaudoti siūloma pagalba ar ne, bet tikrai bus informuotos, o tai yra svarbu.
„Ministro įsakymas nurodo, kad prieš atliekant abortą moteris turi pasidaryti tam tikrus tyrimus. Tačiau, pavyzdžiui, Vokietijoje prieš gaudama siuntimą abortui pirmiausia moteris privalo gauti psichologinę konsultaciją Konfliktinio nėštumo centre. Tuomet nė viena moteris nelieka be pagalbos, suteikiama visa informacija apie galimą pagalbą, o po to jau renkasi – gimdys ji ar ne. Tuomet kalbama, kad tai yra laisvas moters pasirinkimas. O Lietuvoje abortas dažniausiai nėra laisvas pasirinkimas, tai – patirto spaudimo iš vyro ar šeimos, kurie siūlo „eiti susitvarkyti ir negadinti gyvenimo sau ir kitiems“, rezultatas“, – aiškino Z. Tomilinienė.
VšĮ „Krizinio nėštumo centras“ teikia pagalbą išgyvenančioms neplanuotą, krizinį nėštumą, kūdikio netektį dėl persileidimo, priešlaikinio gimdymo ar aborto. Pagalbos galite kreiptis: Tel. 8 603 57912, [email protected]
Dėkojame! Medžiaga sėkmingai išsiųsta redaktoriui.
Peržiūrėjus, ji bus patalpinta į straipsnį.
