Nors Konstitucinis Teismas (KT) išeivius lyg kaip Lietuvai nebereikalingą menkniekį ir nupilietino, tačiau Lietuvoje valstybės pilietis vis dar dėmesio viršūnėje. Jį ugdo, brandina, tausoja, auklėja, moko šimtais kartų kasdien linksniuodamos valdžios, keli visuomeniniai veiksniai ir net privatūs valstybininkai.
Veikia trys oficialios grupuotės: prezidento Valdo Adamkaus buvusio patarėjo Dariaus Kuolio ; vadovaujamas Pilietinės visuomenės institutas, prieš kelerius metus įsikūręs Piliečių judėjimą “Kitas pasirinkimas” ir neseniai susibūrusi Piliečių santalka. Jų visų atrama, Pilietinės visuomenės instituto vienas iš kūrėjų ir globėjas, pilietinį auklėjimą net į Lietuvos vidurines mokyklas įvedęs, prezidentas Valdas Adamkus. Taigi Lietuvos pilietis tokia pagarba galėtų tik džiaugtis ir, liaudiškai tariant, vartytis kaip inkstas taukuose. Tačiau, deja,dėl to jis - nė krust. Tai, neskaičiuojant daugelio ankstesnių atvejų, dar kartą akivaizdžiai išryškėjo prieš porą mėnesių įvykusiuose, kažkodėl šiemet išskirtinai garsintuose, savivaldybių rinkimuose.
Piliečiai nebalsuoja, kaip dori politikai nori, o paskui savo išrinktas valdžias keikia, ir ką jiems padarysi, po kiekvienų rinkimų verkšlendavo šie visi pilietininkai, tačiau, šalia banalių paraginimų spaudoje prieš rinkimus ir padejavimų po rinkimų daugiau nieko nedarydavo. Bet atrodo, kad šiemet jie buvo nutarę veikti kitaip. Pirmąją vedlio vėliavą griebė “Kitas pasirinkimas”. Jo vadovas, politologas docentas Vytautas Radžvilas, keliais rašiniais gana tiksliai aptaręs Lietuvos blogą politinę padėtį ir nė šiais rinkimais, vykdomais pagal jau nusistovėjusias netinkamas partines taisykles, kurių pakeitimo jis jau daug kartų anksčiau buvo, deja, nesėkmingai reikalavęs, nesitikėdamas tokios padėties pakeisti, nutarė, tiesmukai tariant, nušluoti pačius rinkimus.
Jo vadovaujama “Kito pasirinkimo” taryba, nurodžiusi penkias, reikia sutikti – gerai pagrįstas, priežastis, kodėl šie rinkimai ne tik nieko gero neduos, bet esamą blogą politinę padėtį tik dar labiau pablogins, kvietė piliečius rinkimuose dalyvauti, bet balsuoti ne už, kaip paprastai rinkėjai įtaigaujami daryti, bet tik prieš. Ir prieš visus.
“Dalyvaukite 2007 vasario 25 d. rinkimuose ir pareikškite savo protestą prieš valstybės ir tautos žlugdymą: perbraukite rinkimų biuletenyje kandidatų sąrašus ir užrašykite ant biuletenio „prieš visus““ – skelbė šių pilietininkų viešas atsišaukimas.
Nežinia, ką toks žingsnis būtų padaręs, jeigu šio piliečių judėjimo auklėtiniai būtų jo paklausę. Jie gal ir būtų taip padarę, jeigu kitas, irgi pilietiškai juos auklėjantis, sambūris - Piliečių santalka nebūtų “Kito pasirinkimo” užmojo sugadinęs priešingu įtaigavimu. Santalkininkai liepė balsuoti tik už. Ir jie tai darė ryžtingai. Važinėjo po Lietuvą, šaukė piliečių susirinkimus, įkalbinėjo juos dalyvauti rinkimuose, pasirinkti jų norus atitinkančių partijų sąrašus ir už juos balsuoti.
Ne prieš, bet už, garsiai skandavo jie. Ir būdinga, kad dėl tų pačių ar į jas panašių priežasčių: netikusių iki šiol buvusiose tokiuose pačiuose rinkimuose ir tokiu pačiu būdu išrenkamų valdžių. Dargi piršdami Konstitucinio Teismo nekonstituciniais pripažintus rinkimus ir ragindami balsuoti už ne pačių rinkėjų pasiūlytus kandidatus, kurių iš viso nebuvo, bet už partijų vadovų iš anksto, be piliečių atsiklausimo, sudarytus sąrašus, patardami tik kandidatus rinktis atsakingai. Bet ar tai nėra pasityčiojimas? Ne tik iš balsuotojų, bet ir iš pačios demokratijos, kai raginamam “rinktis atsakingai” balsuotojui leidžiama balsuoti tik už vieną kurios nors partijos sąrašą ir tik pernumeruojant kandidatų eilės tvarką. Tad kurių auklėtojų piliečiai turėjo klausyti? Ir kodėl?
Todėl ir nereikia stebėtis, kad iš šių pilietininkų veiklos mažai kas išėjo. Skurdūs rinkimų duomenys, pasižymėję menkiausiu iki šiol piliečių dalyvavimu, rodo, kad balsuotojai neklausė nei vienų, nei kitų. Rinkimai įvyko, nes visgi dauguma dalyvių balsavo ne prieš, bet už, ir savivaldybių tarybos visur buvo išrinktos. Ir tik tokios, kokių kandidatų sąrašus sudarę partijų vadovai norėjo. Nors Vytautas Radžvilas ir giriasi, kad jo organizuota ši, pagal jį, “pilietinio pasipriešinimo” sistemai veikla buvo sėkminga, tačiau kažin ar daug jo auklėtinių šiuo teiginiu tiki? Taip pat, kaip ir Piliečių santalkos pasivažinėjimų po Lietuvą nauda.
Tačiau šis sambūris, nors ir mažai ką laimėjęs veikla savivaldybių rinkimuose, prieš porą savaičių tėškė dar vieną iššūkį visuomenei, savo vertę “pastatydamas” jau ant didesnės kortos. Atsišaukimu “Neišduok” – jį čia aptariau praėjusią savaitę - dėl svetimų jėgų įtakos Valstybės saugumo departamentui sukeltos, Lietuvą šiurpiai drebinančios, politinės maišaties Piliečių santalka net 77 garbingų lietuvių parašais kvietė piliečius siųsti laiškus už šią maišatį atsakingiems valstybei vadovaujantiems politikams. Užmojis didelis, rimtas, atsakingas. Kaip į jį kviečiamieji atsiliepė?
Per pirmąsias kelias dienas daugiau negu 2500 lietuvių paragino politikus neišduoti demokratinės valstybės, pranešė užmojo organizatoriai. Iki balandžio 11 - raginimas išsiųstas balandžio 4 – specialiai šiam tikslui atidarytą “Neišduok” tinklapio svetainę aplankė 14000 žmonių, tačiau tik penktadalis jų siuntė politikams laiškus. Straipsnį rašant, daugiau žinių nebuvo. Atvirukus gavo Seimas (77 %), Prezidentūra (7%), Vyriausybė (3%), Konstitucinis Teismas (2%). Asmeniškų laiškų sulaukė prezidento patarėjas Lauras Bielinis (2.5%), premjeras Gediminas Kirkilas (2.3%), Seimo pirm. Viktoras Muntianas (1.8%). Kaip šiuos duomenis vertinti?
Žinoma, vertinimų bus visokių, priklausomai nuo vertintojų politinio nusiteikimo bei požiūrio į dabartinius valstybės vadovus. Tačiau šiuo atveju, į tokį svarbų valstybinį, tarčiau, net gyvybinį, reikalą ir tokių žymių žmonių be abejo pagrįstai keliamą, atsiliepimą laikyčiau žymiai per menku.
Laiškai turėjo ateiti ne tūkstančiais, bet bent dešimtimis tūkstančių, nors jų taikiniai, Seimas ir Prezidentūra, siuntėjų buvo tiksliai parinkti. Tačiau dar menkiau atsiliepia, o gal ir visiškai nekreipia dėmesio, ir tie taikiniai. Juk atsišaukime „Neišduok“ aiškiai pasakyta, ko Piliečių santalka nori. Sambūris reikalauja skubiai atsikratyti VSD vadovo KGB atsarginio Arvydo Pociaus ir pertvarkyti šią Lietuvai gyvybiškai svarbią Valstybės saugumo įstaigą. Šis atsakingas uždavinys - Prezidento ir Seimo rankose, o jų atsiliepimas - apie šį vyksmą jie lyg nieko nebūtų girdėję.
Uždavinys bandomas spręsti partinių poreikių užtvaromis nužymėtu biurokratiniu keliu. O pilietininkai, turbūt manydami savo atlikę, besivystančią padėtį tik stebi ir daugiau irgi nieko nedaro, nepaisant, kad visapusiškai geras jų užmojis virsta nieku. Todėl ir kyla klausimas, kuriem galam tas Pilietines visuomenės institutas ir tos pilietinės sąjungos bei sąjūdžiai reikalingi?
Vienintelis sėkmingas jų veiklos atvejis buvo prezidento Valdo Adamkaus sulaikymas nuo kelionės į Maskvą švęsti sovietinės Lietuvos okupacijos, pavadintos pergale prieš nacizmą, sukakties. Tačiau tada labai stipriai suveikė visa lietuvių tauta, ypač tremtiniai, politiniai kaliniai, partizanai, pogrindininkai bei kiti taurūs lietuviai. Daugiau tautiečiai negu piliečiai. Visais kitais atvejais pilietininkų veikla - tik žodžių jūra: pilietinė visuomenė, pilietinė tauta, pilietinė valstybė, pilietinis auklėjimas, pilietinis judėjimas, pilietiškumas, o naudos ne daugiau, negu iš lietaus ant akmens.
Turbūt dar ir dėl to, kad tie taip labai save garsinantys pilietininkai nesusigroja nė tarp savęs. „Kito pasirinkimo“ vadovas Vytautas Radžvilas stipriai kritikavo Piliečių santalką už visiškai priešingą žygį savivaldybių rinkimuose, o santalkininkai taip pat negali būti laimingi jo vadovaujamo piliečių judėjimo tyla, šiems vystant labai reikalingą užmojį „Neišduok“. Šių dviejų visuomeninių telkinių sutarimas Lietuvai būtų žymiai naudingesnis.
Rašinį baigiant, balandžio 17-tos rytą tinklapyje švystelėjo žinutė: Seimas nutarė KGB atsarginius prilyginti KGB kadriniams. Reikštų, kad Arvydo Pociaus atsikratymas pagaliau pakeliui. Jeigu tai dėl čia aptariamų pilietininkų poveikio, juos reikia pasveikinti.
