Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos (KLDR) valdžia kreipėsi į užsieniečius, viešinčius Pietų Korėjoje, ir prašė evakuotis. Politikos mokslus Pietų Korėjos sostinėje Seule kremtanti lietuvaitė Kristina Medžiaušytė, paklausta, kokiomis nuotaikomis gyvena vietiniai ir užsienio šalių studentai, sakė: „Gyvenimas teka įprasta vaga, o nuotaikos pavasarinės – braškės ir vyšnių žiedų festivaliai.“
„Loja garsiai, bet ar įkąs?“
Paklausta, ar pranešimai apie gresiančius karinius veiksmus kaip nors sutrikdė įprastą korėjiečių gyvenimą, K. Medžiaušytė sakė: „Kadangi karas tarp Korėjų oficialiai nėra pasibaigęs, o 1953 m. buvo pasirašytas tik taikos susitarimas, nubrėžęs dabartinę demarkacinę liniją, bet ne paliaubos, žmonės prie Šiaurės Korėjos pranešimų ir Pietų Korėjos atsišaukimų yra pripratę. Net juokaujama, kad korėjiečiai yra labiau susirūpinę, kur ryte pastatyti automobilį, nei grėsme, kad gali būti atnaujintas karas. Žinoma, šį kartą visi sutinka, kad Šiaurės Korėjos „lojimas“ yra stipresnis nei ankstesniais atvejais, bet niekas netiki, kad gali imti ir „įkasti“, todėl vietiniai nelabai ir reaguoja.“
Anot merginos, vietos spauda taip pat neskuba be reikalo bauginti visuomenės. „Spauda nerašo daugiau straipsnių apie santykius su Šiaurės Korėja nei iki šiol. Žinoma, visuomet publikacijų šia tema yra, nes teoriškai siekiama Korėjos pusiasalio suvienijimo ir net yra įsteigta ministerija (Ministry of Unification), kuri dirba šia linkme“, sakė ji. Pašnekovė atviravo, kad neretai kur kas daugiau publikacijų apie padėtį Korėjoje pateikia tokie žiniasklaidos milžinai kaip CNN nei vietos spauda.
Užsienio spauda: „Jau kariauja“
Paklausta, kaip situaciją vertina studentai korėjiečiai, K. Medžiaušytė sakė: „Bendraudama su kolegomis studentais pajutau, kad jaunimas nėra linkęs kalbėtis politinėmis temomis. Net jei, perskaitę vietines žinias, persimeta keliais sakiniais apie dabartinę situaciją, išlieka ramūs. Veido išraiška pasikeičia, kai pradedame skaityti CNN, BBC ar dalytis savo šalių pateikta informacija. Sprendžian iš kai kurių straipsnių, mus jau atakuoja...“
Kalbėdama apie jaunų korėjiečių pilietiškumo jausmą, pašnekovė prisiminė gruodį vykusius prezidento rinkimus ir tikino, kad dauguma jos pažįstamų jaunų žmonių juose balsavo. „Jie laiko tai savo pareiga, vertina savo šalį ir viską, ką turi aplink. Nepamatysi kitokio nei Korėjoje pagaminto telefono, retas automobilis bus pagamintas už šalies ribų. Korėjiečiai ištikimi savo ekonomikai ir suinteresuoti jos augimui”, – kalbėjo ji ir pridūrė, kad Pietų Korėją galima apibūdinti kaip gana konservatyvią su labai giliomis tradicijomis šalį.
Vyresnieji nori suvienytos Korėjos, jaunimas – ne
Šalies skilimas į Šiaurės ir Pietų Korėją ir ilgametė įtampa yra skausminga daugelio šeimų patirtis. Ar korėjiečiai linkę su svetimtaučiais kalbėtis apie savo šalies istoriją? Pasak pašnekovės, užsieniečius jie labai mėgsta ir gerbia.
„Turbūt stengsis padėti ir būti naudingi, kiek tik leis jų galimybės ir kas neperžengs tam tikrų etiketo ribų. Korėjiečiai mielai pasakoja savo istoriją, pateikia savo nuomonę, bet neklausiami apie tai kalbėti patys nepradės, pasakojo K. Medžiaušytė. – Vyresnioji karta nori suvienytos Korėjos, tačiau jaunesnioji karta to nenori. Tam turbūt yra kelios priežastys: Pietų Korėja yra viena stipriausių ekonomijų pasaulyje, tad susijungimas lemtų staigų ekonomikos stabdymą. Be to, suformuotas įvaizdis apie šiaurės korėjiečius ir visą jų gyvenimą jaunimą baugina. Kaip mano draugė dar šiandien sakė: „Nežinau... Aš ir mano draugai tikrai nenorėtų gyventi šalia jų... Jie išauklėti kitaip, viskas ten kitaip.“
„Manau, dauguma jaučia užuojautą tiems žmonėms (Šiaurės Korėjos gyventojams – aut. past.) Ypač, kad dar yra daugybė šeimų, kurios per nubrėžtą demarkacinę liniją (38 paralelė) buvo tiesiog padalytos, išskirtos: vyras nuo žmonos, vaikas nuo mamos ir tėčio ir t. t. Bet nepaklausti šiuo klausimu jie nekalba“, – apie situaciją kalbėjo pašnekovė.
Š. Korėjos lyderis pernelyg myli savo žmoną, kad imtųsi karo
Į klausimą, kaip eiliniai Pietų Korėjos gyventojai, vertina aštrius Šiaurės Korėjos lyderio pasisakymus, K. Medžiaušytė atsakė: „Kadangi studijuoju politikos mokslus, Šiaurės Korėja visada yra neatsiejama paskaitos tema. Analizavome, sekėme situaciją. Bendrai prieita prie kelių išvadų, jog jaunas Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong-unas pasisako aštriau nei visada, kad įrodytų, jog net netarnavęs kariuomenėje gali valdyti didžiausią pasaulyje armiją ir būti stiprus lyderis, kurio bijo arba kurį girdi visas pasaulis bei siekia nukreipti Šiaurės korėjiečių dėmesį nuo ekonominių sunkumų – bado, skurdo, ligų ir t. t. ir įrodyti, kad vykdoma politika yra teisinga ir reikalinga. Trečias svarbus momentas, perfrazuojant Andrejų Lankovą (kilęs iš Rusijos, 80-aisiais buvo mainų studentas Šiaurės Korėjoje, laikomas geriausiu Šiaurės Korėjos analitiku), „jei Šiaurės Korėja atakuoja, ji atakuoja iškart ir be jokio įspėjimo. Kim Jong Unas per daug myli savo šalį, žmoną, ginklus ir žaislus, kad galėtų viską imti ir sunaikinti.“
Ambasados perspėjo užsienio studentus Pietų Korėjoje
Kalbėdama apie tai, kaip reagavo užsienio studentai pasirodžius pirmiems pranešimams apie galimus karinius veiksmus, K. Medžiaušytė sakė: „Žinau, kad du kolegos studentai kitą savaitę išvyksta namo į Vokietiją ir Prancūziją. Aš apie grįžimą negalvoju. Prieš išvažiuodama vasaros pabaigoje žinojau, į kokią šalį vykstu. Tai mano sprendimas, ir turbūt geriausias, kokį kada teko priimti. Tačiau turiu prisipažinti, prieš dvi savaites, šeštadienį, grįžusi iš vienos kelionės po Korėją, per 7 valandas gavau 18 žinučių ir 5 laiškus tuo pačiu klausimu – apie Šiaurės Korėją. Pamaniau, gal ką nors praleidau? Greitai permečiau akimis keletą naujienų portalų... Na, tikrai. Skaitant CNN darėsi nejauku, bet iškart aptarėme su draugais ir nusprendėme, kad pasaulis pavargo nuo karo Sirijoje, popiežius irgi išrinktas, tad reikėjo ko nors naujo. Kodėl ne Šiaurės ir Pietų Korėja?“ – retoriškai klausė pašnekovė.
Paklausta, ką būdama Pietų Korėjoje sužinojo apie Šiaurės Korėją naujo, pašnekovė sakė: „Neabejotina, kad apie Šiaurės Korėją sužinojau daug daugiau: nuo istorijos detalių iki dabartinės politikos ir jos vykdymo. Vykau ir į demilitarizuotą zoną, į visus tunelius, kuriuos Šiaurės Korėja iškasė atakai (visi veda Seulo kryptimi). Pro žiūronus galima matyti ir Šiaurės Korėjos miestelius. Kad teoriškai bandoma bėgti iš Šiaurės Korėjos į Pietų Korėją, žino visi, tačiau praktiškai tai daroma retai. Tai tikra savižudybė. Visa demilitarizuota zona – minų ruožai. Dažniau bėgama į Kiniją. Kad egzistuoja koncentracijos stovyklos, irgi žinoma, bet žinios yra minimalios. Tiesa, galbūt jų mažiau pateikiama anglų kalba.“
