SOS vaikų kaime Vilniuje nutikęs įvykis giliai sujaudino organizacijos darbuotojus. Ši situacija dar kartą parodė, kad vaikas – ne daiktas, todėl „kilnoti“ iš vienos vietos į kitą jį reikia labai atsargiai. Visi vaikai yra itin jautrios ir pažeidžiamos būtybės. O ypatingai sunkiai gyvenimo duotus išbandymus išgyvena vaikai, neturintys galimybės gyventi savoje šeimoje, nepatyrę tikrų tėvų meilės ir šilumos.
Sujaudino išlikę daiktai
Pasak SOS vaikų kaimo darbuotojų, berniukas buvo labai nustebęs ir sujaudintas, kai buvusiuose namuose po tiek metų rado ant sienos kabantį jo piešinį „Saulytė“, išsaugotą pliušinį žaisliuką ir pilną albumą jo nuotraukų.
13-metis savaitgaliui buvo priglaustas SOS vaikų kaime esančiame namelyje, skirtame laikinąjai globai. Šis namelis SOS vaikų kaime vadinamas „Inkilu“.
„Teisminė praktika yra tokia, kad nors pas mus yra SOS mamos ir globa vykdoma šeimyniniu principu – vaikai turi savo šeimą, savo mamą, žiūrint įstatimiškai, mes vistiek esame institucija ir prioritetas teikiamas globai šeimoje arba įvaikinimui. Tai reiškia, kad atsiradus galimybei vaikui būti įvaikintam arba turėti globėją-fizinį asmenį, pirmenybė teikiama būtent jiems – žmonėms, kurie ima vaiką į šeimą “, - sakė Vilniaus SOS vaikų kaimo direktorius Gedas Batulevičius.
Anot jo, taip nutiko ir prieš 7-erius metus, kai buvo įvaikintas prieš savaitę į SOS kaimą atklydęs 13-metis.
Slapstėsi nuo žmonių
Pasak G. Batulevčiaus, sunki berniuko kelionė į SOS vaikų kaimą nebuvo spontaniška. „Jis jau seniai kalbėjo su savo įtėviais apie tai, kad jis nori aplankyti savo mamą (SOS mamą – balsas.lt), kad jis eis pas ją. Įtėviai jam sakė, kad, jei jis eis, tai jį sugaus policija“, - pasakojo Vilniaus SOS vaikų kaimo vadovas.
Įbaugintas vaikas, eidamas į Kaimelį slapstėsi – ėjo pakelėmis, vengė žmonių, o priėjęs netoli Kaimelio esančią stovėjimo aikštelę ir pamatęs ten stovintį automobilį, ilgai slėpėsi krūmuose ir laukė, kol šis išvažiuos.
„Kaimelyje mes jį radome po medžiu. Visą kelią jis slėpėsi, buvo pasiklydęs miške, sakė, kad orientavosi pagal miško proskynoje pamatytą Gedimino pilies bokštą, vėliau pagal Televizijos bokštą“, - apie 13-mečio kelionę „namo“ pasakojo G. Batulevičius. Po medžiu besislepiantį berniuką pastebėjo ir parsivedė Kaimelio darbuotoja. Vaikas buvo su kuprine, apsirengęs tik marškinėliais trumpomis rankovėmis – čia ėjo tiesiai iš mokyklos. Nuvargęs berniukas su savimi turėjo pagalį, kuriuo it lazda ramstėsi eidamas.
„Darbuotojoms jis papasakojo, kas toks yra ir ko ieško. Davėme mes jam pavalgyti. Bevalgydamas jis papasakojo, kad namuose su jo nekaip elgiamasi, kad „jau tūkstantį metų norėjo aplankyti mamą Eleną (SOS mamą – balsas.lt)“. Berniukas buvo toks pavargęs, kad užmigo praktiškai dar prie stalo“, - sakė D. Batulevičius.
Jaudinantis susitikimas
Pranešus policijai, netrukus atsirado berniuko įtėviai. Jiems atvykus į Kaimelį, visi kartu sėdo prie stalo ir kalbėjosi, diskutavo, kaip reiktų elgtis, kad vaikas patirtų kuo mažiau neigiamų emocijų. Bendru sutarimu vaikas savaitgalį praleido SOS vaikų kaime, kur jį aplankė ir daug metų nematyta SOS mama Elena. Kadangi moteris jau nebedirba Kaimelyje, pas berniuką ji atvyko iš Panevėžio, kur šiuo metu gyvena. Kartu su mama Elena vaikas praleido sekmadienį.
„Tai buvo labai jautru. Vaikas čia gyveno, buvo prisirišęs prie žmonių. Radęs savo mėgtą žaislą, pakabintą kaip atminimą, jis labai apsidžiaugė. Radom jo įrėmintus piešinius, visą jam skirtą fotoalbumą, aplankėme darželį, kurį jis lankė. Buvo labai jautru“, - sakė G. Batulevičius.
Anot jo, tiek vaikui ateinant į SOS šeimą, tiek iš jos išeinant, su juo elgiamasi žmogiškai, pagarbiai. „Kai vaikas ateina pas mus, vykdoma sudėtinga procedūra. Kaip mes sakome, vaikas negali būti pagrobtas iš šeimos. Mes atsivežame tėvus, parodome, kur vaikas gyvens. Šio berniuko atveju buvo pasielgta „pagal įstatymo raidę“ ir vaikas buvo tiesiog išvežtas iš Kaimelio. Todėl čia liko visi jo asmeniniai daiktai“, - sakė 19 metų vaikų globos srityje dirbantis vyras.
Į naują šeimą – pamažu
G. Batulevičius sako, kad tokia situacija galimai susidarė dėl to, kad berniuko įtėviai tarsi neigė SOS mamos, šeimos svarbą jo gyvenime. Įsivaikinę berniuką, jo įtėviai susilaukė savo vaikų, o įsūnį bandė įtikinti, kad jie yra tikrieji ir vieninteliai jo tėvai – ne mama Elena ar kas kitas.
„Tais laikais nebuvo jokių mokymų įtėviams, todėl jų pasirinkta strategija nebuvo teisinga. Jie nesuvokė, kad yra prieraišumas, jausmai ir vaikui yra svarbios jo šaknys – negalima jų nukirsti. Jie manė, kad izoliuodami vaiką privers jį užsimiršti“, - sakė pašnekovas. Anot jo, neabejojama, kad įtėviai berniukui labai svarbūs ir buvo akivaizdu, kad jis jų labai pasiilgo per tą savaitgalį. SOS vaikų kaimo darbuotojai ir įtėviai sutarė, kad ateityje berniukas galės aplankyti tiek mamą Eleną, tiek Kaimelį. Pasak, G. Batulevičiaus, nors ir netikri, čia gyvenantys vaiko broliai ir seserys jam labai svarbūs, todėl negalima uždrausti su jais matytis.
Pasak pašnekovo, jeigu vaikas yra paimtas iš socialinės rizikos aplinkos, dažniausiai jis yra traumuotas, todėl reikalingas periodas traumų įveikimui. Jis pasakoja, kad, kai tik vaikas pasijunta saugus, jis visą savo sukauptą negatyvią patirtį „išpila“, nes jam reikia viską išgyventi.
„Šis procesas labai sudėtingas. Kai pas mus ateina vaikai, kol pradeda pasitikėti SOS mama, būna labai daug negatyvumo, pykčio, klausimų – kodėl tai nutiko jam, kodėl jis patyrė prievartą, smurtą, badavo, nebuvo mylimas“, - sako pašnekovas. Vaiko emocijos nurimsta tik tuomet, kai jis pamato, kad SOS mama su juo būna nepaisant jo pykčio protrūkių, ir kai gerai, ir kai blogai. Tuomet atsiranda pasitikėjimas, SOS mama tampa savu žmogumi. Sukūrus tokį „pamatą“, jau galima pradėti galvoti apie vaiko ugdymą. „Tam reikia daug specialistų investicijų ir pagalbos. Mes savo sistemoje visa tai turime ir taikome, tačiau lygiai tokį patį mokymų ir psichologinės pagalbos paketą turėtų gauti ir įtėviai“, - sako G. Batulevičius.
Anot jo, šiuo metu apie pagalbą įtėviams kalbama vis daugiau, yra suteikta galimybė jiems kreiptis pagalbos, tačiau sistema dar nėra pakankamai ištobulinta.
