Pagirdyti, pamaitinti, iškuopti voljerus – toks kasdienis darbas gyvūnų prieglaudoje. Ir nesvarbu, ar spaudžia šaltukas, sninga ar lyja.
O apkuopti čia tikrai yra ką – gyvūnų prieglaudoje Panevėžio pašonėje tokių amsinčių beveik pusšimtis. Ir visi jie čia atsidūrė ne iš gero gyvenimo.
Tačiau nuo rudens prieglaudoje savanoriaujančiai panevėžietei puikiai pavyko susidraugauti su visais likimo nuskriaustaisiais.
„Aš kiekvieną rytą ateinu, su kiekvienu pasisveikinu ir duodu skaniuką. Mes visi draugai. Jie kiekvienas turi savo istoriją. Vieną gyvūnėlį – Tina – su 5 vaikais ištelžė iš namų, nežinau, kokiu reikia būti, kad šitaip pasielgtum“, – sako savanorė Pajauta.
Šiuo metų Panevėžio gyvūnų prieglauda pilnutėlė, nelikę nė vieno tuščio guolio. Ypač masiškai augintiniais žmonės atsikratė prieš didžiąsias metų šventes.
„Ir prie vartų pririšti, ir atiduoti, ir skambučių begalybė. Aš visą laiką taip ir sakau, kas valosi namus nuo daiktų senų, nuo baldų, taip čia žmonės nuo gyvūnų“, – pasakoja Panevėžio gyvūnų globos draugijos vadovė Rūta Liberienė.
Kaip niekad trūksta darbuotojų
O darbščių rankų prieglaudoje kaip niekad trūksta.
„Dauguma savanorių dirba, kitos mūsų jaunos ištekėjo, pasigimdė ir tiesiog nebeturim žmonių“, – atvirauja Panevėžio gyvūnų globos draugijos vadovė Rūta Liberienė.
Prieglaudos vadovė sako, kad pasiskaičiavę nusprendė ieškoti žmogaus už atlygį, kuris galėtų bent porą valandų per dieną padirbėti prieglaudoje.
„Mes siūlome 400 eurų per mėnesį ir prašome, kad būtų su individualia veikla, nes mes negalėtume mokėti net minimumo, gi gyvenam iš tų 2 procentų, iš žmonių aukų, tai reikia pasiskaičiuoti, kad užtektų komunalinėms išlaidoms, elektrai, šunų gydymui, čipavimui, skiepams. Mes negalime sumokėti žmogui atlyginimą, paskui likti be nieko ir prašinėti pagalbos“, – tvirtina Panevėžio gyvūnų globos draugijos vadovė Rūta Liberienė.
Tačiau už siūlomus pinigus darbininkų sunku prisišaukti.
„Darbo tai yra ir gal žmonės išsigąsta, kad reikia va tuos šūdelius visus surinkti, nu bet tai šuniukai jie valgo, jie daro“, – sako savanorė Pajauta.
Pasikalbėti, anot prieglaudos vadovės, buvo keli atvykę, tačiau nė vienas negrįžo.
„Paskambino, kad ne, kita nekėlė ragelio, kita parašė žinutę, kad dukra susirgo, dar viena yra ant klaustuko“, – teigia Panevėžio gyvūnų globos draugijos vadovė Rūta Liberienė.
Ukrainietis suskubo į pagalbą
Ukrainietis Sergėjus skelbimą apie ieškomą darbuotoją prieglaudoje pamatė socialiniame tinkle. Vyras Panevėžyje su šeima gyvena metus. Anksčiau vilkiko vairuotoju dirbo Vokietijoje.
„Kai karas prasidėjo, man dukros paskambino, sako, tėti, karas prasidėjo, ir aš iš karto norėjau grįžti į Ukrainą“, – pasakoja Panevėžyje gyvenantis ukrainietis Sergėjus.
Tačiau žentams išėjus kariauti, dėl dukrų ir anūkų saugumo vyras nusprendė su šeima apsistoti Lietuvoje. Panevėžyje įsikūrusios žmona ir dukros įsidarbino, jis pats kiek galėdamas gelbėjo nuo karo pabėgusiems tautiečiams Panevėžyje, giminaičiams Ukrainoje ir kariams fronte.
„Jaučiuosi lyg aš pabėgęs iš ten, sąžiningai. Jei su manimi nebūtų anūkų, dukrų, aš išvykčiau ten, čia nebūčiau“, – atvirauja Panevėžyje gyvenantis ukrainietis Sergėjus.
„Vyro tai neturėjom nė karto, kadangi tas vyras paskambino, aš jį atkalbinėjau iš karto, sakiau, kad vyrai pas mus neišsilaiko, tai nėra taip lengva“, – pasakoja Panevėžio gyvūnų globos draugijos vadovė Rūta Liberienė.
Tačiau sunkus darbas už kelis šimtus eurų vyro neišgąsdino.
„Aš pripratęs prie to, sąžininingai, ne tai, kad aš giriuosi. Atvirkščiai, man čia labiau sielai“, – tvirtina Panevėžyje gyvenantis ukrainietis Sergėjus.
Gyvūnų prieglauda labai kviečia prisijungti ir savanorius. Kasdien išvalyti voljerus ir pamaitinti keturkojus čia reikalingi 4–5 darbštūs žmonės.
Daugiau apie tai – vaizdo įraše straipsnio pradžioje.
.jpg)
