Muziejų Lietuvoje knibždėte knibžda: vietinių, respublikinių, žinybinių. Negana to, jie dar ir interaktyvūs, rengia šimtus edukacinių programų, lankytojus vadina dalyviais ir kaip amaro purtosi vadindami „daiktų saugyklomis“ ar „dulkių kaupyklomis“.
Apie interaktyvius užsienio muziejus ir nepanaudojamą perkūniškai atominį lietuvių potencialą šioje srityje rašiau ankstesnėje publikacijoje. Muziejai brūkšnelis dulkės – giliai įsišaknijusi kultūrinė asociacija. Š. m. gegužį Lietuvos įžymybės švariausiame Lietuvos muziejuje, Vilniaus paveikslų galerijoje, surengė „muziejinių dulkių siurbimo“ paramos akciją, o vasario mėnesį žinomas bankas vartojimo paskoloms populiarinti reklamai pasitelkė žiauraus turinio reklamą – nuotraukos, kurioje matyti prie ekspozicijos užtvaros snaudžianti prižiūrėtoja ir ženklas „Eksponatų neliesti“, užrašas klausia „Jaučiatės kaip muziejuje“?
XIX a. pabaigoje impresionistai, o XX a. pradžioje raudonojo bei rudojo rytojaus apologetai kvietė muziejus naikinti. Šiandien Lietuvos muziejai, vargstantys ir klestintys bebūtų, yra kupini edukacinių, visuomeninių ir bendruomeninių aspiracijų. LDM – Lietuvos dailės muziejus (su filialais) yra absoliutus edukacinės muziejininkystės lyderis.
Atkreipiu dėmesį į keletą sukrečiančių pastarųjų mėnesių asmeninių muziejinių patyrimų:
Jaunystės karštis
Energetikos muziejaus salės kompiuterinio terminalo ekrane jau buvau įpusėjęs žiūrėti vokišką 1930-tųjų dokumentinį filmą apie Vilniaus senovę (bažnyčios, turgūs, panoramos), kai iš gretimos interaktyvių laboratorijos salės tarsi audra atūžė būrys dešimtmečių vaikučių, apie dvylika rankelių per 4 sekundes paspaudė visus įmanomus mygtukus ir nugarmėjo prie kito terminalo. Vilniaus senovė negrįžtamai dingo atsivėrusiame kitų pažintinių programėlių informaciniame sraute. „Oibettačiau...“ pasimetęs lemenu – „Aš čia žiūrėjau filmą!“. Paskutinis nubėgantis berniukas padaro trijų ženklų abrakadabrą, ir Vilnius atsiranda kur buvęs. Staiga pasijutau senas ir atsilikęs.
Prisipažinti esant lietuviu
Muziejuose gali nustebinti netik vaikų išprusimas. Kaune, Farmacijos muziejuje, leidžiuosi į 700 metų senumo gotikinį rūsį. Mane tyliai nuseka garbaus amžiaus senolis, tikriausiai prižiūrėtojas. Be mūsų, muziejuje daugiau nieko nėra. Įnikęs į pirmą pasitaikiusią kažkurio viduramžių valdovo laiško-privilegijos faksimilę už nugaros girdžiu: „Do you speak english?“. „No“ sakau abejingai. „Deutch?“, – nerimsta senolis – „Nein“. „Francaise?“, – bando mano kantrybę. Aš juk nemokėjau už audio gido paslaugas, tuo labiau už gyvo gido. Iš pagarbos vyresniam amžiui ir dėl šventos ramybės prisipažinęs esąs lietuviu ir nesigailėjau – gavau išsamią ekskursiją su komentarais, už tą pačią kainą.
Pirštu į Lietuvos vidurį, pavyzdžiui
Kelmės muziejuje gausu edukacinių užsiėmimų. Ypač populiarūs yra indėniški žaidimai, kurių metu dalyviai gali pašaudyti iš lankų, pasėdėti vigvame, paragauti indėniškos arbatos bei „irokėzų pirštelių“ pyragėlių.
Kelmės muziejaus nuotr.
Tiesa, dauguma Kelmės muziejaus edukacinių programų – lietuviškos tematikos: „Kaip lietuviai prieš 100 metų gyveno“, „Lietuvių tradiciniai piemenavimo papročiai“ ir pan. Išsiaiškinau, ką žmonės darydavo su mįslingais daiktais, kaip antai: kalatauka, bezmėnas, lekas, gorčius, kvorta, karbija, ir kt., o po to bandžiau tai ir padaryti.
Etnokosmologijos muziejus Molėtų rajone nepaisant itin prastų sąlygų sugeba pritraukti nemažą lankytojų srautą – sulaukia apie 20 000 lankytojų per metus.
Šiuolaikiška prasme moderniausias ir interaktyviausias yra, nepatikėsite, visų užmirštos poetės Salomėjos Nėries muziejus Palemone. Virtualaus kompiuterinio pasaulio užsklandos ir atsklandos čia varsto Lietuvių kalbos ir poezijos šydus.
Technikos paveldas – neišsemiamas praktinio pažinimo šaltinis. Ryšių muziejuje veikia senoviniai telegrafo ir telefono aparatai. Kaip Jūs manote šiuolaikiniai vaikai elgiasi su senoviniu staliniu telefonu? Prideda pirštuką prie sukamo žiedo skaičiaus ir laukia, kol sujungs.
Nustebsite, bet 1562 metais Žygimanto Augusto karališką privilegiją vežti paštą gavo žmogus pavarde Taksis.
Perkūniškai dosnus Kaunas
Kaunas yra Lietuvos muziejų sostinė. Vien rotušės aikštėje yra 4 muziejai, o kur dar velnių, zoologijos, karo, brangakmenių, cirko ir sporto – viso apie 45 muziejai.
Be to, Kaunas turi funikulierių (2 vnt.), fortus (9 vnt.), Perkūno namus (1 vnt.) ir dar per 40 vnt. mokymo įstaigose įsteigtų muziejų.
Ką tik Vilniuje atsidariusią Nacionalinę dailės galeriją Kaunas solidžiai parėmė M. K. Čiurlionio, K. Šimonio, P. Kalpoko, S. Ušinsko ir kitų autorių kūriniais. Minėtam Energetikos muziejui Vilniuje Kaunas taip pat perdavė eilę eksponatų. Akivaizdi Kauno donorystė sostinės atžvilgiu, kylanti vienu atveju iš paveldo turtingumo, o kitu – iš asignavimų skurdo.
Susirūpinę Kauno miesto tarybos ir savivaldybės administracijos nariai šiemet kovo mėnesį sukūrė Darbo grupę mokslo ir technikos centro (muziejaus) įsteigimo galimybėms išnagrinėti ir užsakė tokio centro įsteigimo galimybių studiją.
Darbo grupė birželį lankė VĮ „Vidaus vandens kelių direkcijai“ priklausančią teritoriją ir apžiūrėjo Nemuno įlankoje laikomą laivyną, taip pat AB „Kauno energija“ rūsį, kuriame laikomi buvusio Energetikos muziejaus eksponatai ir S. Dariaus ir S. Girėno aerodromą. Laivai, lėktuvai, egzotiški senųjų gamyklų mechanizmai, karo fortai, funikulieriai – kaip aprėpti šį paveldą, laužo galvą darbo grupė. Nėra tokio dydžio stogo.
Kaunas turi lėktuvų. Autoriaus nuotr.
Kaunas turi laivų. Autoriaus nuotr.
AB „Kauno energija“ rūsio patalpose savivaldybės darbo grupė aptiko polietileno plėvele uždengtus 20 000 energetikos paveldo eksponatų. Kurti savo muziejų ar toliau remti sostinę? Autoriaus nuotr.