Vesterplatėje – konferencija
Šiais metais vienu iš esminių Antrojo pasaulinio karo pabaigos Europoje 70-mečio minėjimo renginių tapo gegužės 7 ir 8 dienos konferencija Vesterplatėje, prie Gdansko. Vieta šiai konferencijai buvo pasirinkta neatsitiktinai: čia nuaidėjo pirmieji Antrojo pasaulinio karo šūviai: 1939 metų rugsėjo 1 dieną ankstį ryte vokiečių linijinis laivas apšaudė Vesterplatės pusiasalį. Į šią konferenciją susirinko įvairių Europos šalių vadovai, atvažiavo Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Ban Ki-moonas ir Europos Komisijos vadovas Donaldas Tuskas. Konferencija Vesterplatėje buvo pozicionuojama kaip alternatyva šventiniams renginiams Maskvoje, į kuriuos Kremlius tradiciškai bandė sukviesti gausų svečių būrį (dauguma jų kvietimą ignoravo).
Konferencijos tikslu tapo siekis apmąstyti skaudžias istorines pamokas ir paminėti tragiškus įvykius be perdėto patoso. Verta pridurti, jog šioje konferencijoje, be įvairių šalių politinių lyderių, dalyvavo ir pasaulinio garso istorikai Normanas Daviesas ir Timothy Snyderis.
Tiek Antrasis pasaulinis karas, tiek jo pasekmės Europai nėra vertinami vienareikšmiai. Konferencijos išvakarėse lenkų „Gazeta Wyborcza“ citavo Antrojo pasaulinio karo muziejaus direktoriaus prof. Pawelo Machcewiczo pasisakymą, kuriame jis minėjo, jog, viena vertus, Raudonoji armija išlaisvino Lenkiją iš vokiečių okupacijos, tačiau, kita vertus, atnešė kitokio pobūdžio priespaudą, su komunistų diktatu ir suverenumo apribojimu. Tačiau toks istorinių įvykių apibūdinimas labai nepatinka Maskvai, kuri turi savo nepajudinamą „didžiojo karo“ naratyvą.
Maskvoje – paradas
Minėjimas Maskvoje tradiciškai buvo paremtas herojiniu naratyvu apie „sovietinį karį, išlaisvinusį Europą nuo rudojo maro“ (t. y. nacizmo). Šventės kulminacija tapo tradicinis (ir kaip pažymima – visų laikų didžiausias) karinis paradas Raudonojoje aikštėje. Jame buvo demonstruojama Rusijos karinė galia. Iš esmės taip minėti Pergalės dieną yra sovietinė tradicija, kuri buvo išsaugota ir šiuolaikinėje Rusijoje, tačiau po Krymo užgrobimo, pseudoseparatistų palaikymo rytų Ukrainoje, taip pat gilėjančios konfrontacijos su Vakarų pasauliu kontekste šis paradas ir vėl atrodo kaip psichologinis ir propagandinis šaltojo karo laikų ginklas.
Paradą lydėjęs naratyvas – oficialių asmenų pasisakymai, komentarai – buvo paremtas karo laikų viešųjų ryšių konstrukcijomis. Žinoma, galima teigti, kad taip buvo siekiama sukurti autentišką atmosferą, atgaivinti istorinį naratyvą, tačiau akivaizdu, kad dabar visa tai naudojama ne vien istorinei atminčiai gaivinti. Parade Maskvoje istorinis diskursas aiškiai susimaišydavo su šių laikų diskursu. „Mes matome bandymus sukurti vieno polio pasaulį. Matome, kaip stiprėja jėga paremtas blokinis mąstymas“, – savo kalboje per paradą sakė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Nėra didesnių abejonių, kad šie žodžiai buvo skirti „NATO blokui“ ir atspindėjo V. Putino pasipiktinimą Vakarų pasaulio spaudimu Rusijai dėl agresijos prieš Ukrainą.
Pergalės diena (Gegužės 9-oji) yra pagrindinė ir esminė dabartinės Rusijos šventė. Tai bambagyslė, kuri ideologiškai jungia Rusijos Federaciją su Sovietų Sąjunga. Čia dominuoja ne tiek atminties ir sielvarto (dėl žmonių, žuvusių kare) diskursas, kiek pasakojimas apie galingą valstybę, nugalėjusią klastingą priešą (nacistinę Vokietiją) ir įgijusią Rytų Europos kontrolę, su kuria teko susitaikyti Vakarų pasauliui.
Svarbu paminėti ir tai, kad Rusija neatsitiktinai mini pergalę būtent Didžiajame Tėvynės kare, kurio pradžia yra 1941 metų birželio 22 d., kai nacistinė Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą. Tai leidžia Maskvai atsikratyti sudėtingų klausimų, susijusių su Antrojo pasaulinio karo aspektais. Beje, Rusija iš esmės įsitraukė į karą 1939 metų rugsėjo 17 dieną, kai smogė į nugarą nacių triuškinamai Lenkijai. Ši Sovietų Sąjungos agresija buvo slepiama už kilnios humanitarinės misijos šydo – siekio apsaugoti vakarų Baltarusijos ir vakarų Ukrainos gyventojus. Apie tai kalbama 1939 metų rugsėjo 17 d. TSRS vyriausybės notoje Lenkijos ambasadoriui Maskvoje. Beje, toje notoje kaltė dėl karo suverčiama Lenkijos vadovybei.
Parade Raudonojoje aikštėje nebuvo prisimintas ir Raudonosios armijos bei Vermachto karių bičiuliavimasis ir bendras paradas Breste. Be to, nagrinėjant įvykių chronologiją nuo 1939 metų rugsėjo 1 dienos, t. y. oficialios Antrojo pasaulinio karo pradžios, kaip šio karo aspektus galima interpretuoti ir Sovietų Sąjungos Žiemos karą prieš Suomiją, ir su Berlynu suderintą Baltijos šalių užgrobimą. Tačiau visa tai šiandien paliekama už Pergalės dienos minėjimo diskurso ribų.
Rusija švenčia „paradinę pergalę“, neapsisunkindama šiais sudėtingais istoriniais klausimais. Tačiau, skirtingai nei prieš dešimt metų, kai Maskva padarė Pergalės dieną savo pagrindine ideologine švente, paradą Raudonojoje aikštėje šį kartą ignoravo didžiumą į jį kviestų pasaulio valstybių lyderių. Svarbiausiais svečiais šiame minėjime tapo Kinijos vadovas Xi Jipingas ir Indijos prezidentas Pranabas Mukherjee. Tai irgi iliustruoja Maskvos svajones apie „daugiapolį pasaulį“, kuriame Maskva norėtų suburti koaliciją „prieš JAV“ (ją labai sustiprintų tiek Kinijos, tiek Indijos dalyvavimas).
Beje, Kinija ir pati rengiasi paminėti Antrojo pasaulinio karo pabaigą. Didelis karinis paradas, į kurį tikimasi prikviesti nemažai aukštų svečių, planuojamas liūdnai pagarsėjusioje Tiananmenio aikštėje šių metų rugsėjo pradžioje. Nereikia pamiršti, kad Antrasis pasaulinis karas pasibaigė tik 1945 metų rugsėjo 2 dieną, kai kapituliavo Japonija. Būtent šiai datai ir skirtas minėjimas Kinijoje, kuri irgi nori gauti savo dalį istorinės šlovės.
Kijeve – alternatyva
Rusija stengiasi įgyti istorinės tiesos monopolį – bent jau posovietinėje erdvėje. Anksčiau tokioms jos pastangoms niekas pernelyg nesipriešino – galbūt išskyrus Baltijos šalis, kurioms Antrojo pasaulinio karo metu vienos okupacijos pabaiga tapo kitos okupacijos pradžia. Taigi, Rusijai tam tikra prasme buvo pripažinta teisė būti „istorinės tiesos“ apie Antrąjį pasaulinį karą nešėja ir skleidėja.
Maskva skyrė nemažai pastangų ir rinkodariniam Pergalės dienos, kaip savo ideologijos prekės ženklo, įforminimui. Vienas iš tokių žingsnių buvo Georgijaus juostelės (ją XVIII a. Per Rusijos karą su Turkija įvedė imperatorė Jekaterina II) įtvirtinimas kaip kovos prieš nacizmą ir Pergalės dienos simbolio. Anuomet tai buvo padaryta gana sėkmingai, tačiau šiandien Georgijaus juostelė pradėjo simbolizuoti Rusijos agresiją prieš Ukrainą (ją kaip skiriamąjį ženklą naudojo separatistai Kryme ir Donbase). Tad Maskva pati – savo veiksmais – diskreditavo simbolinę šios juostelės reikšmę.
Kita problema yra susijusi su klausimu, ar kas nors posovietinėje erdvėje gali pasiūlyti alternatyvų Pergalės naratyvą. Atrodė, kad Maskvos monopolis šioje sferoje yra nepajudinamas, tačiau čia ir vėl tenka prisiminti Ukrainą ir tai, ką galima būtų apibūdinti kaip kūrybinį pasipriešinimą. Prieš Gegužės 9-ąją viešoje erdvėje pasirodė ukrainiečių sukurtas vaizdo klipas, sujungiantis praeities diskursą su dabarties aktualijomis. Klipe anūkas, tarnaujantis Ukrainos kariuomenėje, skambina seneliui veteranui ir sveikina jį su Pergalės diena. Klipą lydi šūkis: „Atsimename. Didžiuojamės. Nugalėsim.“ Paskutinis šūkio žodis akivaizdžiai skirtas ne praeities įvykiams, o dabartinėms rytų Ukrainos aktualijoms.
Būtina paminėti, kad šis kūrinys irgi atsidūrė ginčų sūkuryje, nes iš dalies yra susijęs su Maskvos propaguojamu gegužės 9-osios, kaip Pergalės dienos, diskursu. Tie, kas nepriėmė šio klipo, teigė, kad Kijevui būtina nutraukti ryšius su Maskvos diktuojamu istorinių įvykių interpretavimu, perkelti šventę į gegužės 8 dieną, kai Antrojo pasaulinio karo Europoje pabaigą mini Vakarų pasaulis, ir pan. Tačiau reikia suprasti, kad pasakyti yra lengviau nei padaryti. Bet kuriuo atveju šiemet Ukraina pirmą kartą savo istorijoje minėjo ir gegužės 8-ąją – kaip Atminties ir susitaikymo dieną. Be to, gegužės 9 dieną Kijeve vietoje karinio parado vyko karinių orkestrų maršas.
Dar viena alternatyva Maskvos brukamiems simboliams tapo garsaus Motinos Tėvynės monumento, esančio Kijeve, papuošimas raudonų aguonų vainiku. Aguonos plačiai naudojamos Europoje kaip simbolis Pirmojo pasaulinio karo aukoms atminti (juodas šių gėlių viduriukas primena kulkos skylę, o raudoni žiedlapiai panašūs į kraują). Šis simbolis Pergalės dienos minėjime Ukrainoje buvo pritaikytas jau praeitais metais.
Tradicijos turi giluminę reikšmę. Daugeliui žmonių Ukrainoje Pergalės diena yra svarbi šventė, kurią jie įprato minėti gegužės 9-ąją. Tokioje situacijoje labai svarbu, kad būtų sukurta alternatyva oficialiajam Maskvos diskursui, kuris turi stiprų poveikį šios dienos minėjimui posovietinėje erdvėje. Kaip matyti, Ukrainai pavyksta susitvarkyti su šiuo uždaviniu ir galbūt jos produkuojamas Pergalės dienos diskursas sugebės išstumti iš posovietinės erdvės agresyvų ir lėkštą Maskvos naratyvą.
