Stebėjome ydingą besibaigiančios epochos praktiką, kai iš esmės nesirūpinanti paprastu darbo žmogum „darbininkų“ valdžia dalindavo kaip kompensaciją laisvadienius. Dirbti – vargas, tai švęskim ilgiau. Buvę kovingieji ateistai net nustatė, kad jeigu Velykos atsitiks kada kokį sekmadienį tai laisvos dienos netektį arba nelemtą sutapimą valdžia kompensuoja nubraukdama vienos tolesnės dienos darbą, žinoma, ne atlyginimą. Taip lygiai darė, jei kažkodėl pasitaikydavo, kad ir Motinos diena – sekmadienį.
Savo ruožtu policija, ligoninės, morgai ir liūdnų paslaugų biurai konstatuodavo, kad ilgasis savaitgalis gerina visus rodiklius. Daugiau laisvadienių – daugiau nelaimių. Trijų ir daugiau laisvadienių iš eilės nepeikė nė alkoholio prekyba. Nedrąsūs ekonomistų balsai, kiek šimtų milijonų dėl karališkojo nedarbo netenka tolydžio verkšlenantis valstybės biudžetas, paskęsdavo savaitgalių choruose „Švieski man vėl“.
Tie laikai, regis, baigiasi. Pradėsim skaičiuoti. Kaip sakė prieš pustrečio šimto metų Bendžamenas Franklinas, užkariautosios užjūrių Indijos neatnešė Ispanijai gerovės, nes išdidi hidalgų šalis vis tiek išleisdavo daugiau, negu gaudavo. „Jei nori būti turtingas, galvok apie taupymą lygiai kaip apie pajamas.“ Varguolis Ričardas, išklausęs Protėvio Abraomo (o abiejų vardu bylojo B. Franklinas veikale „Kelias į turtą“), nutarė dėvėti savo seną apsiaustą kiek ilgiau.
Pradėkim Lietuvoj skaičiuoti darbą, kuris vienintelis kuria neišsigimstančią gerovę, ir pradėsim suvokti, kad ilgesni lėbavimai trumpiau dirbant nėra visuotinis gėris. Gal net nušausim du kiškius vienu šūviu. Daugiau bendro produkto, pajamų ir įplaukų į biudžetus, tai vienas kiškis. Kitas – mažiau išlaidų karstams ir invalidų vežimėliams. Pats naudingiausias taupymas. Neužsimušinėk ir neužmušinėk. Dėl trumpesnių lėbavimų neturėtų pykti nė alkoholio verslas, nes blaiviai mąstant, kas užsimušė, tas jau nebegers. Reikia daugiau gyvųjų ir net uždirbančiųjų, pajamingų.
Todėl linkiu naujajam Seimui vienu pirmųjų žingsnių panaikinti dirbtinį valstybinį nedarbą dirbtinai ištemptais savaitgaliais. Sutikčiau dirbti ne tik pirmadienį po Motinos dienos ir antrąją Velykų dieną, bet ir pirmadieniais po Vėlinių arba sekmadieniais po ilgų Šv. Kalėdų kaip šiemet, jei kas pasakytų, kad taip liks gyvi dvidešimt girtų vairuotojų ar jų nužudytų pakeleivių bei praeivių. Norėčiau, kad mažiau motinų verktų antradienį po Motinos dienos.
Vytautas Landsbergis yra Europos Parlamento narys
