Koks skirtumas, kokios veislės padaras teršia ant galvos? Valstybinė lietuvių kalbos komisija išradingai teikia įvairius naujadarus, kūrybiškai ieško atitikmenų šiandienos reiškiniams, daiktams, procesams apibūdinti ir spindi išmone, siūlydama vartoti įmantresnius raidžių kratinius.
Nuopelnai ar nuopuolis?
Vieni kratiniai būna taiklesni, tačiau dauguma iškrinta iš konteksto. Filosofuojantieji nuo seno teigia, kad esmė nesikeičia, net kai jai pavadinti vartojami skirtingi žodžiai. Todėl posakis, kad „yra žmonės ir yra kitokie žmonės“ nė kiek nevaržo kūrybinės laisvės, o atvirkščiai – neišpasakytai išplečia galimybes interpretuoti, ieškoti naujų sinonimų seniai žinomiems dalykams apibūdinti.
Iškalba trykštantys kai kurie Seimo nariai prisikalba plenariniuose posėdžiuose, kurie transliuojami informacijos kanalais visai Lietuvai, ir praturtina kalbos kraitelę. Nauji posakiai bent trumpam subruzdina posėdžių salėje susirinkusiuosius ir žaibiškai prigyja tautoje.
Joks vadinamųjų kalbainių diktatas neįgali pažaboti fantazijos ir sutramdyti sparnuotų frazių, ilgainiui tampančių šiuolaikine tautosaka, kuri lyg brangus paveldas nusėda skaitmeninėse laikmenose.
Ar daug žmonių Lietuvoje pamiršo sovietinį šūkį: „Sakome – Leninas, galvojame – partija“? jis puikiai pritaikomas lietuviškam kontekstui – vos ne gyvenimo norma pas mus tapo viena sakyti, o visai ką kita daryti, nes dar ir pagalvoti prieš padarant ne visada sekasi.
Nieko nestebina padėties Lietuvoje palyginimas su katino pauodegiu, kaip pasakė vienas seimo narys. Kiekviena diena įpučia ką nors naujo, bet jei stokojama fantazijos, imamasi naujai interpretuoti seniai žinomus pauodegius.
Propagandiniu buldozeriu iš kalbėjimo mėginta išstumti žodį „krizė“, bet jis vis tiek neapleido daugelio galvų. Tiktai raidės tame žodyje imtos kaitalioti, kad sąvoka būtų arčiau tikrovės.
Žodis – ne plyta
Atrodytų, nėra čia ko įsižeisti, jei koks nors politikas viešojoje erdvėje kitą politiką palygina su įnoringiems keliautojams nuolaidžiaujančiu asilu, kuris užsikrauna sakomybę už šalyje tvyrančią netvarką (apie premjerą Andrių Kubilių).
Neturėtų supykti ir kaimiečiais išvadinti partiečiai, nes kas ginčysis, kad Lietuvos stiprybės šaknys – būtent kaime, o vilniečiai atsirado iš tų pačių kaimiečių ir kauniečių. Čia ir vienas santaikos ir pakantumo kertinių polių – pripažinti kito unikalumą, išskirti jį ir identifikuoti minioje į jį panašių.
Žodis žvirbliu išskrido ir, atrodo, plyta nesugrįžo, nes iš principo nepasakyta nieko naujo. Tai galioja ir Tarptautinės darbo žmonių šventės – gegužės pirmosios šūkiui, kuris šįmet toks pat kaip ir dvejus metus iš eilės: „Bubilius – kybys“. Tai sukėlė daugiau šypsenų, nei pasiryžimo ką nors keisti ar imtis atsakomųjų priemonių.
Nelygu, kaip žiūrėsime į savo praeitį, visuomet bus tokių, kurie linkę sau priskirti nebūtus nuopelnus, ir tokių, kurie faktiškai laimėję, praktiškai atsidūrė už borto.
Induistiškasis šventenybių šventenybė Brahma, įkūnijantis savyje viską ir nieko, žiūrintis į visas pasaulio puses ir matomas kiekviename sutvėrime, vadinamas visais vardais. Niekas nežino, kuris jų tikrasis, nes jų visų aiškiai neužtenka tiksliam apibrėžimui. Tas pats galioja Seimo ir vyriausybės nariams. Apibūdinkite juos kaip norite – niekas nepasikeis.
