Antradienį po švenčių, kai visa Europa jau eina į darbą, mes „švenčiame“ tinginių Velykas. Galų gale ši Seimo liaudžiai suteikta laisvadienių griūtis verčia pamąstyti truputį kitaip negu iki šiol.
Regis, tai nebuvo vien populizmas. Kaip rodo ir šis povelykinis antradienis, ir kiti atvejai, Seimo nariai patys išsijuosę klaidino ir įtikinėjo savo rinkėjus, kad išeiginių dienų reikia daugiau, negu priklauso. Tai jau pranoksta populizmo ribas. Todėl kyla įtarimas, kad iš dalies jie tai darė dėl savęs. Taip sakant, jie juk irgi žmonės. Ir Seimo nariams bei kitiems valdžios atstovams patiems norisi turėtų kuo daugiau dienų, kuriomis nereikia eiti į darbą.
Galbūt dėl to Seimo narys Algis Čaplikas taip įtikinėja, kad reikia paskelbti visuotinį nedarbą nuo Kalėdų iki Naujųjų Metų. Ir pateikia Vakarų Europos pavyzdį. Iš tikrųjų Vakaruose kai kurios firmos, galinčios sau tai leisti, pasidaro tokias atostogas, pas mus, beje, irgi. Gal net kai kurios valdiškos įstaigos. Bet aš žinau tik vieną šalį, kurioje valstybės lygiu paskelbtos visiems privalomos kalėdinės atostogos – tai Rusija (žinoma, ten tai pritaikyta prie stačiatikų Kalėdų laiko). Apie tai su nuostaba rašo visa Vakarų žiniasklaida.
Jeigu jau atrodo, kad taip reikia „kompensuoti“ su savaitgaliais sutampančias švenčių dienas (nors ta „kompensavimo“ idėja yra iš principo nelogiška ir neatitinkanti įstatymų), tai gal jau geriau prijungti jas žmonėms prie eilinių atsotogų. Tada bent jau nenukentės paprasti interesantai, daugybę dienų iš eilės negalintys patekti į valdiškas įstaigas ir pan. (dėl šios „kompensavimo“ nesąmonės gegužės pradžioje susidarys iš eilės penkios nedarbo dienos). Bet Seimo nariai, regis, iš to nelabai ką laimėtų sau, nes ten dirbti ir ilsėtis privalo visi kartu.
Na, o kol kas, turėdami daug laisvo laiko, galime pasvarstyti apie bjaurias ankstesnės šventės nuosėdas. Skustagalvių maršas Kovo 11-ąją sukėlė uždelsto veikimo bombos efektą. Porą dienų tvyrojo tyla, o paskui prapliupo smerkiantys straipsniai. Jų visų autoriai sutartinai piktinosi, kad niekas nesipiktina ir nesmerkia. Keisčiausias dalykas – sakoma, kad tokios eitynės vykdavo jau nemažai metų, bet visuomenė apie tai nieko nežinojo (!). Gal tada jie bent neklykaudavo tautinę neapykantą kurstančių šūkių?
Televizijos laidoje „Akiračiai“ Virginijus Savukynas telefonu paklausinėjo vieną tų eitynių dalyvį. Primigtynai spaudė jį pasakyti, ar tokie šūkiai nesikerta su Lietuvos konstitucija bei įstatymais. Žinoma, konstituciją ir įstatymus privalu gerbti, bet tie skustagalviai (beje, kaip ir dauguma Lietuvos piliečių) viso Konstitucijos teksto tikriausiai nėra skaitę. Tad gal vertėjo paklausti paprastai žmogiškai: dabar, kai Lietuvoje nėra jokių tautinių konfliktų nei su rusais, nei juolab su žydais, kai jie yra normalūs mūsų šalies piliečiai, ar verta iš niekur nieko pradėti kurstyti tautinę nesantaiką? Ar tai nėra paprasčiausias ir tiesioginis kenkimas Lietuvai? (Kitas dalykas, kad net jeigu tokių konfliktų ir būtų, kaip yra Latvijoje bei Estijoje, tai irgi nesuteikia niekam teisės reikalauti ištremti iš šalies visą tautinę bendruomenę. Na, bet skustoms galvoms tai būtų jau per sudėtinga logika.)
Aukšto rango valdžios pareigūnai puolė aiškinti, kad reikia plėtoti šviečiamąją veiklą ir tokių ekscesų nebus. Šviesti visuomenę tikrai reikia – visų pirma skatinti nepakantumą tautinei neapykantai ir panašioms aistroms. Bet pačių ekstremistų skustos galvos turi storą odą, ir jų smegenų tai greičiausiai nepasieks. Gal net atvirkščiai – platus atgarsis paskatins prie skustagalvių prisijungti dar daugiau siauro proto jaunuolių, kurie iki tol apie šį sąjūdį nelabai ką buvo girdėję.
Čia kyla ir dar vienas, nors kol kas nelabai svarbus pavojus: kad visuomenės veikėjams mušant grėsmės varpais bus perlenkta lazda ir žmones bus imta komjaunuoliškai persekioti už kitokią nuomonę. Eitynėse dalyvavo ir vienas kraštutinėmis pažiūromis pasižymėjęs Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto magistrantas. Šio instituto vadovas Raimundas Lopata bemat pagrasino jį išmesti. Bet jeigu jis tų šūkių neskandavo, tai įstatymo nepažeidė. Žinoma, vien tuo, kad žygiavo kartu su tautinės neapykantos kurstytojais, jis nusipelno moralinio pasmerkimo, bet šalinamas iš universiteto galėtų kreiptis į teismą ir laimėti bylą.
Reikia pripažinti, kad Vakarų Europoje egzistuoja kur kas stipresni skustagalvių sąjūdžiai negu Lietuvoje. Kitas dalykas, kad viešumoje jie, regis, neleidžia sau skelbti agresyvių šūkių kokių nors tautų atžvilgiu. Vokietijoje, kuri šiais laikais yra ypač nepakanti šovinizmui, antisemitizmui, rasizmui bei ksenofobijai, ankstesniems naciams šiek tiek artimos Nacionaldemokratų partijos 2003 m. uždrausti nepavyko. Todėl, kad Europa ištikima žodžio laisvės ir įstatymo viršenybės principams.
Įdomu, kad dešiniųjų ekstremistų sąjūdis ypač išsikerojo tvirčiausias demokratines tradicijas ir aukščiausią politinę kultūrą turinčiose šalyse – Skandinavijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Beneliukse, Britanijoje. Nežinau, ar jų yra pietų Europos šalyse (Šiaurės Italijoje yra, bet šiaurės Italija – jau ne visai pietų Europa). Tai galbūt liudija, kad liberaliausios šalys perlenkė su politiniu korektiškumu, tautine savinieka, daugiakultūriškumo idėja, pataikavimu kitų rasių ir kitų tikybų agresyvioms pretenzijoms, ir svarbiausia – bejėgiškai nesuvaldo nelegalios imigracijos.
Bet visos mados, t.p. ir agresyvių skustagalvių, pas mus ateina iš Vakarų. Todėl nebūčiau optimistas dėl ateities. Štai Čekijoje jau bene dešimtmetį yra mada (numėgdžiota iš Vokietijos) gegužės pirmąją skustagalviams ir anarchistams rengti masines tarpusavio muštynes gatvėse. Tai tik kraštutinis paliudijimas, kad šita „šventė“ yra ne tautos vienijimo, o kiršinimo diena.
Kelia nerimą dar vienas dalykas. Pastaraisiais metais didžiausiuose Lietuvos miestuose pasitaikė rasistinių smurtinių išpuolių prieš užsieniečius. Atrodo, kad policija nusikaltėliams buvo nepakankamai griežta. Kyla įtarimas, kad dalies policininkų pažiūros neatitinka tikrų demokratinių normų lygio.
