Paspartėjusi infliacija „teisėtai“ atkreipė visuomenės dėmesį. Rugpjūčio mėnesį metinis kainų lygio kilimas pasiekė 5,6 proc. (liepos mėnesį buvo 5,1 proc.). Tokio santykinai spartaus kainų lygio kilimo neturėjome jau 10 metų (didesnis jis buvo 1997 m., kai siekė 8,4 proc. (bet jau 1998 m. jos palypėjo tik 2,4 proc., o 4 proc. perkopė tik 2006 m.).
Tai nelabai maloni naujiena, nes pakvipo kainų ir piniginių pajamų lenktynėmis, kurios smarkiai pakenktų šalies ekonomikai ir žmonių gerovei. Valdžia gauna progą pademonstruoti gebėjimus suvaldyti kainų kilimą, neleisti destabilizuotis ekonomikai.
Reikia sutikti su amžinatilsį M.Friedmanu, teigusiu, kad infliacija visur ir visada yra piniginis reiškinys. Jei pakyla prekių ar paslaugų kainos – vadinasi, pagausėjo pinigų.
Seniau, kai pinigai buvo „tikri“ – iš aukso ir sidabro nukaldintos monetos, kainos kito tik dėl vienos priežasties: kai to aukso ar sidabro pasaulyje pasidarydavo daugiau (atradus naujus jų išteklius). Jei ištekliai išsekdavo – pinigų sumažėdavo ir kainos smukdavo žemyn.
Kai pinigai gaminami ne iš aukso, o iš popieriaus, reikalai truputį pasikeitė. Žinoma, tokių pinigų kiekis griežtai reguliuojamas, valdžia jau laikosi ekonominės logikos, juos išleisdama.
Bet galimybių padidinti pinigų kiekį dabar nepalyginamai daugiau. Tas galimybes sukūrė kredito sistema – jos dėka galima pirkti atidedant apmokėjimą, galima vartoti arba investuoti neturint pinigų (juos skolinantis), ir visa tai galima daryti nepaisant kiek pinigų yra sutaupyta šalyje, nes skolintis galima iš vokiečių, švedų, prancūzų ir visų kitų pasaulyje. Be to, būna ir kitų netikėtų (neuždirbtų, kuriant šalyje prekes ir paslaugas) pajamų šaltinių.
Lietuvoje kaip tik ir susidūrėme su tokių šaltinių antplūdžiu. Pirma, pradedant 2004 m. ūžtelėjo kredito augimas – lietuviai ir jų bankai pradėjo aktyviai skolintis pinigų būstui bei ilgalaikio vartojimo prekėms įsigyti. Labai smarkiai padėjo tai, kad tie lietuvių bankai yra ne lietuvių, t.y. jie nesuvaržyti kukliomis lietuvių santaupomis, o pumpuoja lėšas skolinimui iš motininių švedų ir vokiečių bankų. Antra, išvykusių į užsienį lietuvių jau tiek daug, kad jų pervedamos ir atsivežamos lėšos sudaro, ekspertų vertinimais, 1-2 milijardus litų per metus. Šitie pinigai yra grynas „kuras“ infliacijai – atsiradę kuriant prekes ir paslaugas Airijoje, Ispanijoje ir kitur, jie prisistato kaip paklausa gimtojoje Lietuvoje. Trečia, panašaus veikimo yra pinigai, išlaisvinti šįmet ryšium su indėlių kompensavimo užbaigimu; vienas kitas šimtas milijonų litų atsidūrė apyvartoje, nors atsirado jie ne iš šiųmetinių realiai sukurtų pajamų. Ir ketvirta, Europos Sąjungos (ES) pinigai, kurių srautas kaip tik įsibėgėjo šiais metais ir kurie taip pat tam tikra dalimi atsisuka, kaip paklausa, į šalyje gaminamas prekes ir paslaugas.
Tai nėra itin dideli pinigai, tačiau mūsų mažą gležną ekonomiką jie primygo gan smarkiai. Ekonomika išsisuko to būdu, kokį ji nuo seno naudoja – padidėjusią paklausą patenkino ne prekėmis ir paslaugomis (jokia ekonomika negalėtų taip staigiai tiek smarkiai padidinti pasiūlą), o padidindama kainas.
Nesuvulgarinkime infliacijos. Ji reiškia bendro kainų lygio kilimą, bet taip pat ir poveikį realiajai ekonomikai. Jei paklausa didėja taip sparčiai (sausio-liepos mėnesiais mažmeninė prekių apyvarta, lyginant su atitinkamu 2006 m. laikotarpiu, padidėjo net 21 proc.), ji negali nepaskatinti ir gamybos. Verslininkų nuotaika pakili, yra proga uždirbti ir kainas keliant, ir produkcijos apimtis didinant.
Neatsitiktinai kartu su infliacijos projekcijomis Finansų ministerija peržiūrėjo ir BVP augimo prognozes. Šių metų kovo mėnesį jai rodėsi, kad 2007 m. infliacija sieks 3,9 proc., o BVP augs 7,2 proc. Rugsėjo mėnesį prognozės jau kitos: infliacija bus didesnė – 5,6 proc., greičiau didės ir realusis BVP – 8,6 proc.
Toks reiškinys trumpu laikotarpiu, kai infliacija tik ima spartėti, visiškai natūralus. Šiuo istoriniu momentu „susitaiko“ monetaristai su keinsistais. Žiū, sako monetaristai – pagausėjo pinigų, paspartėjo ir infliacija. Žiū, ataidi keinsistai – padidėja žmonių piniginės pajamos, paspartėja ir realaus BVP augimas.
Taip neblogai gali būti tik trumpą laiką. Paprastai kylančios kainos išprovokuoją atlyginimų didinimą, o tai ima atsiliepti gamybos kaštams, ūkis ima prarasti konkurencingumą. Gamybą tenka mažinti ir – nedarbas, stagnacija, skurdo ir emigracijos padidėjimas.
Todėl infliacija turi būti stabdoma. Lietuvoje kitąmet ji, reikia manyti, pati sulėtės, nes aukščiau minėti prekėmis nepadengto pajamų didėjimo veiksniai nebedidins pajamų tokiu pat tempu. Be to, Lietuvoje dar nėra bent kiek stipresnės nuostatos kiečiau derėtis su darbdaviais. Šie visada suinteresuoti (išskyrus valstybės tarnautojus, kur darbdavys pats save samdo) prilaikyti darbo apmokėjimą, todėl sunkėjanti padėtis pirmiausia eksporto šakose vers juos dar šykščiau dalintis didėjančiu pyragu. Bet dalintis teks.
Sudėtingiau pensininkams ir studentams. Jų fiksuotos pajamos realiai mažėja iki pat to momento, kol valdžia „susimyli“ jas padidinti.
Dar 1990 m. priimtas Gyventojų pajamų garantijų įstatymas skelbia, kad gyventojų pajamos indeksuojamos, jeigu vartojimo kainų indeksas didesnis negu 1,1 skaičiuojant nuo paskutinio kompensavimo. Tai yra, prekėms pabrangus 10 proc., realiųjų pajamų sumažėjimas turi būti kompensuojamas.
Statistikos departamentas net skaičiuoja atskirą pensininkų vartotojų kainų indeksą. Šis rodo, jog šių metų pradžioje, kai metinis kainų lygio kilimas dar sukosi apie 4 proc., pensininkų prekių ir paslaugų kainos jau kilo 7,5-7,9 proc. Rugpjūtį kainos pakilo, lyginant su 2006 m. rugpjūčiu, 5,6 proc., tuo tarpu maisto produktai pabrango 10,4 proc., išlaidos būstui, vandeniui, elektrai ir dujoms – 11,4 proc. Šios dvi prekių ir paslaugų grupės ir yra pagrindinis pensininkų išlaidų straipsniai.
Išnaudoti silpnesniuosius yra nuolat prasiveržianti ekonomikos savybė. Ar valdžia su savo ekonomine politika ras kitokių būdų grąžinti ekonomiką pusiausvyron – matysim.
