Sulaukėme: daugelį metų „grasinę” įvesti progresinius mokesčius, socialdemokratai, atrodo, pagaliau nuo kalbų pereina prie darbų, ir šį bei tą pasiūlys Lietuvos visuomenei. Sakau „šį bei tą”, nes iniciatyvą, kurią suformulavo Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko Jono Liongino (lygiai prieš mėnesį tapusio socialdemokratu, su kuo jį ir sveikinu), progresine mokesčių sistema sunkiai galima pavadinti. Siūloma uždirbantiems iki tūkstančio litų sumažinti pajamų mokestį iki 15 proc. o tūkstantį litų viršijančiai sumai taikyti dabartinį 27 proc. mokesčio tarifą.
Vertindamas tokį pasiūlymą norėčiau iš karto pasakyti, kad aš pasistengsiu būti pirmasis, apskųsiantis jį teismui, jei atitinkamos įstatymų pataisos sulauktų pritarimo Seime. Juk dabar galiojantys teisės aktai numato, kad jau nuo kitų metų gyventojų pajamų mokesčio tarifas yra mažinamas iki 24 proc. visiems, taigi ši iniciatyva būtų mano ir kitų piliečių, atsakingai planuojančių savo pajamas ir išlaidas, teisėtų lūkesčių pažeidimas. Kas čia per tvarka, kuomet likus pusmečiui iki seniai žadėto mokesčio sumažinimo jį pasiūloma palikti tokį pat?
Tačiau tai nėra svarbiausias J.Liongino ir socialdemokratų sumanymo trūkumas. Grįžkime prie pačios progresinio mokesčio idėjos. Progresinis tarifas taikomas didesnes pajamas gaunantiems, taigi turtingesniems gyventojams, laikantis apmokestinimo principo, jog kiekvienas pilietis privalo pagal savo išgales prisidėti prie valstybės išlaikymo. Kas Lietuvoje pagal minėtą socialdemokratų siūlymą būtų laikomi tais „turtingesniaisiais”? Ogi tie, kurie uždirba daugiau kaip tūkstantį litų per mėnesį, kuomet mano nuomone, Lietuvoje tokio dydžio turėtų būti minimalus gyvenimo lygis (MGL). Paklauskite bet kurio žmogaus, kurio mėnesinės pajamos siekia, sakykime, 1200 Lt, ar jis jaučiasi labai turtingas, ir sulauksite, geriausiu atveju, nuostabos kupino žvilgsnio… Štai jums „pasiturintis gyvenimas pagal socialdemokratus”! Tad juokus atidėję į šalį galime konstatuoti, kad toks siūlymas įžeis labai daug Lietuvos žmonių.
J.Liongino iniciatyva kritikuotina ne vien moraliniu apsektu. Esu įsitikinęs, jog ji labai greitai „uždusins” gražias Valstybinės mokesčių inspekcijos iniciatyvas kovoti su atlyginimais „vokeliuose”. Kaip manote, ar ilgai suks galvą darbdavys rinkdamasis, ar darbuotojui mokėti 1300 lt atlyginimą su 27 proc. mokesčio tarifu, ar 1000 Lt su 24 proc. tarifu, o likusius - „vokelyje”? Arba socialdemokratai savaip įsivaizduoja kovą su šešėline ekonomika, arba rezga sąmokslą priversti atsistatydinti premjerą Gediminą Kirkilą, jei atminsime jo pažadą trauktis, nepavykus sumažinti Lietuvoje korupcijos.
Galiausiai, reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, jog progresinius mokesčius paprastai taiko turtingos valstybės, turinčios stiprų vidurinį gyventojų sluoksnį – jis ir suneša didžiausią valstybės pajamų dalį mokesčiais. Tuo tarpu Lietuvoje, kurios visuomenė dar nėra pasiturinti, siūlomas „progresinis” mokestis tik dar labiau stabdytų viduriniojo sluoksnio formavimąsi. Mechanizmas paprastas: dažnas gyventojas gali būti mažiau suinteresuotas tobulėti, kilti aukštyn ir gauti didesnes pajamas, nes kuo jis daugiau gaus, tuo daugiau iš jo „išpeš’ valstybė. Kam tada stengtis?
Akivaizdu, kad J.Liongino darbo grupės idėjos yra ne kas daugiau, kaip nevykęs atsakas į socialdemokratų suvažiavime nuskambėjusius nuogąstavimus dėl socialdemokratinės politikos trūkumus. Gerai, gerbiamas „socialdemokratinės ideologijos apologe”, atsakėte, parodėte, ką sugebate, o dabar gal grįžkime prie racionalesnių ir visai visuomenei bei šalies ūkiui kur kas naudingesnių iniciatyvų. Pavyzdžiui, trijų pagrindinių mokesčių – gyventojų pajamų, pelno ir pridėtinės vertės, - tarifų suvienodinimo iki 18 proc. Tai būtų kur kas ryžtingesnis veiksmas ne tik didinant visų, ir daugiau, ir mažiau uždirbančiųjų, pajamas, bet ir suteikiant rimtą postūmį tolesniam Lietuvos ekonomikos augimui bei jos konkurencingumo didinimui.
Eligijus Masiulis yra Seimo narys, Liberalų sąjūdžio frakcijos narys
