Spalio pradžioje Vilniuje įvyko tarptautinė energetikos saugumo konferencija. Įdomi ir šiek tiek keista, nes kartu su valstybių vadovais – prezidentais, premjerais, ministrais - buvo pakviesti ir keli didžiųjų energetikos bendrovių vadovai. Taigi – verslininkai, o paprastai verslas su politika nesimaišo.
Čia turbūt suveikė Rusijos atvejis, kur dujų, naftos ir elektros verslovės, pagal vieną šmaikštų žurnalistą, yra “demokratiškai suvalstybintos”. Gal ir dėl to konferencija neatliko tai, ką ji turėjo atlikti, ir po jos pasigirdo vienas kitam prieštaringų vertinimų gausa. Konferenciją organizavusi Užsienio reikalų ministerija, Seimo užsienio reikalų komitetas, žymus politologas Raimunda Lopata konferenciją gyrė, tačiau taip pat Lietuvoje plačiai žinomas politologas Česlovas Laurinavičius ir keli kiti jo kolegos konferenciją laikė nesėkminga, nes jai nepasisekė pasiekti užsibrėžtų tikslų. Ir turbūt jų vertinimas būtų arčiau tiesos, ypač Lietuvos atžvilgiu, nes kaip tik šeimininkei tų “užsibrėžtų tikslų” pasiekti ir nepasisekė. Nesėkmę Lietuvai iš anksto pranašavo ir kai kurių kviestųjų požiūris ir nenoras konferencijoje dalyvauti. Rusijai atstovavo tik Vilniuje gyvenantis nuolatinis jos ambasadorius, Prancūzijos prezidentas tuo laiku svečiavosi Maskvoje, nebuvo nė aukštesnio Vokietijos vyriausybės atstovo.
Konferencijos eigoje Lietuvos vyriausybė tikėjosi pasirašyti dvi jai labai svarbias sutartis, ir tai turėjo būti konferencijos viršūnė. Pasisekė pasirašyti tik vieną: Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos, Azerbaidžano ir Gruzijos ministerijų bei įmonių susitarimą naftotiekį Odesa – Brodai pratęsti iki Polocko ir Gdansko, per kurį nafta, siurbiama iš Azerbaidžano – Kazachstano šaltinių, būtų tiekiama ir Lietuvai. Aiškus Rusijos apėjimas, vienas iš pagrindinių Lietuvos siekių. Tačiau laimėjimą tuojau pat aptemdė konferencijoje dalyvavęs Kazachstano energetikos ministras Sauatas Minbajevas, primindamas, kad jo šalies naftos tiekimas į užsienį priklausys nuo Rusijos, su kuria, matomai, kraštas jau supančiotas kažkokiais susitarimais. O Azerbaidžano naftos ištekliai riboti ir jų neužteks aprūpinti Lenkijos ir kartu Lietuvos rinkų. Tad ko vertas bus šis naujas naftotiekis , jeigu jo pripildymas priklausys vėl nuo Rusijos malonės? Taip pat, kaip dabar jau daugiau kaip metai “lopomas” ir vis nepabaigiamas “lopyti” “Mažeikų naftai” žaliavą tiekęs Rusijos vamzdynas “Družba”. Todėl, primindamas to “lopomo” vamzdyno atvejį, penkių valstybių pasirašytą susitarimą jau kritikavo ir “Financial Times”, teigdamas, kad, baigus statyti naująjį, Rusija, lošdama tais pačiais koziriais, pasiūlys Lietuvai naudotis senuoju, jos tiekiamą naftą perkant net žymiai pigiau. Ką tokiu atveju Lietuva darys?
Tačiau tai šalutiniai, ne pagrindiniai klausimai. Tikėtina, kad sutartį ruošę Lietuvos atstovai - derybininkai žinojo ir apie naftos gavimo galimybes Kazachstane, ir ministro Minbajevo minimą padėtį, o dar geriau - apie Rusijos žaidimus, ir kad šių penkių valstybių susitarimas, jeigu įvykdytas, naftos kozirius, bent jau didžiuosius, Maskvai iš rankų išmuštų. Lietuva priklausomybės nuo Rusijos, bent jau geros jos dalies, šioje srityje būtų atsikračiusi. O jeigu iš tikrųjų Rusija pakiš koją Kazachstane, Kaspijos aplinkoje naftai gauti yra dar ir kitų galimybių. Tačiau šioje vietoje ir šiuo laiku iškyla rimtesnis klausimas: kodėl toks susitarimas pasirašomas tik dabar, aštuonioliktaisiais Lietuvos laisvės metais? Kodėl taip susitarti nebuvo galima tuojau pat nepriklausomybę atgavus, arba prieš penkiolika, ar bent prieš dešimt metų, kai kiekvienas lietuvis, net ir be jokio politinio išprusimo, žinojo, kad naftą, dujas, net ir elektrą, be kurių Lietuva negalės apsieiti, Rusija naudos savo politiniams siekiams, kurie, taip pat visiems žinoma, yra susigrąžinti Lietuvą po savo sparneliu. Kur per visą tą laiką buvo ir ką veikė mūsų išgirtoji užsienio politika, kuria taip labai didžiuojasi ir laimėjimais garsinasi prezidentas Valdas Adamkus? Ar ne čia turėjo būti jos pagrindinis darbo laukas? Ir jeigu jame Lietuvos užsienio politikos kūrėjai bei vykdytojai būtų plušę nuo nepriklausomybės pradžios, ar dabar planuojamų vamzdynų nebūtume turėję ir nuo Rusijos priklausomybės nebūtume atsiriboję? Gal net prieš gerą dešimtmetį? Kodėl šiuo keliu nebuvo einama?
Kita taip pat turėjusi būti pasirašyta, bet, deja, likusi nepasirašyta sutartis su mūsų artimiausia pietų kaimyne Lenkija dėl elektros tilto tiesimo ir atominės elektrinės statybos. Žinovai teigia šią sutartį esant svarbesne už sutartį dėl vamzdynų tiesimo, nes, užmojį įgyvendinus, elektros gamybos bei gavybos srityje Lietuva taptų visiškai nebepriklausoma nuo Rusijos. O nebuvo pasirašyta todėl, kad Vilniuje iki gilios nakties trukusiose baigiamosiose derybose pasitvirtino jau anksčiau išryškėję dideli Lenkijos reikalavimai, kurių Lietuva patenkinti negalėjo. Nors prezidentas Valdas Adamkus ir bandė padėtį glaistyti, sutarties nepasirašymą teisindamas nesuspėjimu paruošti visų reikiamų dokumentų, tačiau kai kurie Lietuvos politikai, kartodami Lenkijos vadovybės kai kuriuos “kietus” pareiškimus”, pradėjo įtarinėti Lietuvos - Lenkijos santykių pašlijimą. Dėl tokių pareiškimų prezidentas Adamkus net atšaukė numatytą susitikimą su Lenkijos ekonomikos ministru Piotru Wozniaku. Tačiau netrukus lenkai kažkodėl šiek tiek sušvelnėjo. Prezidentas Lechas Kaczynskis spaudos atstovams užtikrintai pareiškė, kad sutartis bus pasirašyta, bet tik ne dabar, o spalio pabaigoje po Lenkijos Seimo rinkimų. Tikim? Sunkokai, nes dėl šios sutarties su Lenkija jau tąsomasi ilgokai. Elektros tilto tiesimas tuščiai būgnija jau irgi daugiau kaip tuziną metų
Ir čia vėl iškyla tas pats Lietuvos užsienio politikos klausimas. Į Europos sąjungą (ES) kelią tiesdamasi, Lietuva, Briuseliui keliaklupsčiaudama, Ignalinos atominės jėgainės vieną bloką uždarė ir antrą uždaryti pažadėjo iki 2009 metų, nors, žinovų teigimu, ši jėgainė buvo viena iš saugiausių tarp daugiau kaip šimtinės sovietų pastatytų Vidurio ir Rytų Europoje. Dėl to Maskva, tokią kortą turėdama, gali vėl tik delnais paploti. Ką darys Lietuvos užsienio politikos kūrėjai, jeigu Lenkija sutartį pasirašyti atsisakys? O taip atsitikti gali, nes pats jos prezidentas Lechas Kaczynskis dar Vilniuje būdamas puse lūpų prasitarė, kad lenkai gali išsiversti ir be to tilto. Ir po poros metų uždariusi antrąjį bloką ir elektros gavybos srityje Lietuva atsidurs Rusijos kišenėje. Kokiu pažymiu žymėti tokią veiklą Lietuvos užsienio politikos vadovų, kurie per aštuoniolika metų ne tik nesugebėjo atsiriboti nuo Rusijos priklausomybės net ir elektros energijos srityje, bet dar arčiau prie jos prisiplojo? Ir dar klausimas – ar jie žino, ką šiandien daryti, Lenkijai jiems nugarą atsukus? Kiek tų išeičių belieka?
Nors iki šios konferencijos ir nebuvo garsiai skardenama, tačiau jau buvo užuominų apie pastangas kiek galima ilgiau išlaikyti bent dabar turimą nepriklausomybę elektros srityje, išreikalaujant iš Briuselio pratęsimą Ignalinos jėgainės antrojo bloko veiklai. Kol bus surasti kiti energijos tiekimo šaltiniai. O jų paiešką paskubinti, sakykim, derybomis su šiaurės kaimynėmis Latvija ir Estija bei Vakarų kaimyne Švedija. Bet dabar, po šio Lenkijos akibrokšto, jau viešai ir garsiai apie tai prabilo pats prezidentas. Manau, kad bus galima įtikinti Briuselį leisti Ignalinos jėgainės antrojo bloko uždarymą atidėti, pasakė jis klausinėjantiems žurnalistams, pažadėdamas pradėti derybas su Švedija, kurioje jis ketina lankytis po poros savaičių. Žinoma, žingsnis reikalingas, gali būti ir sėkmingas, bet vargu ar ką nors bus galima padaryti skubiai. O iš Briuselio jau net spėta atšauti: nė kokių kalbų apie Ignalinos jėgainės veiklos pratęsimą. Tai buvo viena iš Lietuvos narystės Europos sąjungoje sąlygų ir turi būti jos laikomasi, viešai tėškė konferencijoje dalyvavęs eurokomisaras Andris Piebalgas. Taigi Lietuva jau kieta įsprausta į kampą. Priežastis - daugelio metų neapdairios užsienio politikos išdava.