Algirdo Brazausko atėjimas į premjero postą ir keletas jo pasisakymų tema, ką reikia daryti, kad valstybei būtų geriau, nuteikia rimtam pamąstymui apie jo atėjimo į valdžią tikslų bei strategijų sistemą.
Štai čia mes ir susiduriame su ganėtinai painia situacija: viena vertus, jis pakankamai kategorišku elgesiu bei pareiškimais duoda suprasti, kad valstybės ūkio situacija kritiška ir kad reikalingi rimti pakeitimai, (suprask, be tvirtos rankos nieko nebus); kita vertus, būsimos Vyriausybės veiklos pristatymo procedūra buvo tokia formali ir trumpa, kad nieko išskirtinio, ryžtingo bei kardinaliai keičiančio ar lemiančio rimtus pokyčius dėl naujos Vyriausybės veiklos neaptikta.
Ateitis švari kaip baltas lapas, į kurį norint galima įrašyti ne vieną rimtą projektą. Tačiau tam reikalinga rimta strateginio planavimo grupė. Bet trumpa žinutė, praslydusi spaudoje, teigia kita: “Premjeras A. Brazauskas svarsto galimybę naikinti Vyriausybės strateginio planavimo komitetą. Toks komitetas posėdžiaudavo kiekvieną savaitę. Jame būdavo sprendžiami svarbiausi klausimai - pensijų, mokesčių reformos, kompensacijų skyrimo” (“Lietuvos rytas”, 2000 07 18). Jei atrodytų, kad ši struktūra veikia blogai, arba ji nėra efektinga, galima būtų imtis pakeitimų, struktūros tobulinimo, bet jos naikinimas, rodo, kad naikinamas pats ateities planavimo bei numatymo institutas.
Kodėl imamasi tokių rizikingų ir, atvirai pasakius, rimtai žiūrinčių į valstybę nuomone, beprasmiškų sprendimų? Gali būti keli atsakymai:
1. Tai išties gali būti nesupratimas, kam reikalingas strateginis planavimas, kada norisi tiesiog abstrakčiai “pataisyti padėtį”.
2. Tai gali būti savotiškas bijojimas spręsti toliau, nei leidžia premjeravimo kadencija.
3. Gali būti, kad visos strategijų numatymo gijos tokiu būdu pereina į Socialdemokratų partijos ar kairiosios koalicijos rankas.
Bet veikiausiai tai yra paprasčiausias “blaivus” supratimas, kad valstybės ūkio bei valdymo problema yra neišsprendžiama todėl, kad ji dar nesuformuluota, o imtis rimtos atsakomybės sukurti ar bent jau nužymėti esminius problemos bruožus, pagrįsti juos bei pradėti formuoti strateginius ateities planus nėra drąsos. Taigi naujasis premjeras ima rodyti nenorą konkretizuoti savo tikslus bei strateginę valstybės viziją.
Lieka populistinės abstrakcijos ir nerišlūs pasiteisinimai, nors dar niekas rimtai nekritikuoja.
