„Mano tėvai rusai, aš gimiau Maskvoje ir ten gyvenau iki 24-erių, vėliau išvykau metams į Izraelį, o paskui – mokytis ir gyventi į Paryžių. Ten ir likau.
Lietuvių kalbos pradėjau mokytis dar Maskvoje, būdamas maždaug 24-erių. Pamenu, mano mama, kuri lankėsi Lietuvoje dar sovietmečiu, yra sakiusi, kad Lietuva yra įdomi šalis, gana vakarietiška buvo netgi tais laikais. Mane tai sudomino. Be to, aš visuomet domėjausi kalbomis, o lietuvių kalba yra archajiška ir įdomi“, – pasakojo Sergejus.
Nors visuomenės sveikatos srities mokslininkas sako žinantis apie gana įtemptus Lietuvos ir Rusijos santykius, tačiau tai jam netrukdo gerai jaustis mūsų šalyje. „Visuomet atskiriu politiką nuo žmonių, niekada neturėjau stereotipų dėl lietuvių ar rusų“, – sakė jis.
Ir visgi kam jam prireikė išmokti tą lietuvių kalbą? Jokių lietuviškų šaknų Sergejus juk neturi. „Čia vis tiek yra viena iš Europos Sąjungos kalbų, o aš norėčiau dirbti Europos Komisijoje. Antras dalykas, aš norėčiau bendradarbiauti su Lietuvos mokslininkais iš Nacionalinio vėžio instituto“, – sako rusų, anglų, prancūzų, lietuvių ir estų kalbomis laisvai kalbanti Sergejus.
Kas sieja lietuvius ir rusus
Paklaustas, kokių kultūrinių panašumų turi lietuviai ir rusai, vyras kurį laiką galvoja. Galiausiai atsako: rusai ir lietuviai mažai šypsosi ir nėra labai atviri žmonės, tačiau skuba pridurti, kad jam tiek Rusijoje, tiek Lietuvoje patinka, o žmonės jį čia priima labai teigiamai – lietuviai vertina kalbą mokančius užsieniečius.
„Labiausiai man patinka lietuvių kalba ir teatras. Man apskritai patinka teatras, aš dažnai vaikštau į spektaklius. Iš Lietuvos režisierių man labiausiai patinka Riman Tuminas ir Eimuntas Nekrošius – arbu yra labai gerbiami ir Maskvoje. Mane taip pat žavi Lietuvos pajūris, Kuršių Nerija, Nida... O lietuviai visuomet mane priima teigiamai – jie vertina, kad moku kalbą“, – dalinasi Sergejus.
Į Lietuvą bent du kartus per metus atvykstantis vyras neplanuoja čia likti gyventi – jam labai patinka Paryžius – tačiau jis žada iki gyvenimo galo toliau mokytis ir puoselėti lietuvių kalbą. Paklaustas, ko lietuviams galėtų palinkėti, Sergejus sako: „būti atviresniems ir daugiau šypsotis“.
