Ar iš tiesų esame postsovietinė erdvė? Kai sėdausi į lėktuvą Vilniuje, Lietuvoje pylė šlykštus lietus. Paryžiuje ryškiai švietė saulė. Kaip gera gyventi Prancūzijoje, kurioje visuomet šviečia saulė ir kaip blogai amžinai lietingoje Lietuvoje.
Čia kartoju daugelio lietuvių, kurie visaip juodina savo tėvynę, kai tik ją palieka, logiką. Tačiau šiandien Paryžiuje (jau trečia diena) pila lietus. Jei ne prancūzų kalba aplinkui ir ne dykinėjantys prancūzai, sėdintys kavinių terasose valandų valandomis, skaitinėjantys laikraščius, rašantys, kaip ir aš, ant apvalių stalelių (šalia kavos puodelis), nepatikėčiau, kad čia Paryžius.
Ir vis tik Prancūzija nenustoja stebinus – kitokia sąmonės struktūra, kita logika, viskuo kitu. Žiūrėdamas į prancūzus, nesijauti esąs žemesnis – bet yra dalykų, iš kurių galima pasisemti patirties – ir geros, ir blogos. Šiandien rytą užėjau į boulangerie, privačią duonos kepyklėlę-parduotuvę, nusipirkti bagetės (ilgo traškaus batono, Prancūzijos simbolio). Prie įėjimo dalykiška prancūzė (greičiausiai kepyklėlės savininkė) mane pasveikino: „Bonžur misjio“ - „Labas rytas, pone“. „Labas rytas“. „Ko, pone, pageidausite“. „Prašom vieną bagetę“. „Taip, pone“. Paduodu devyniasdešimt euro centų – „Ačiū, pone“. Imu bagetę – „Štai, pone“. Išeinu: „Iki pasimatymo, pone. Geros dienos, užeikite kitą kartą, pone!“.
Septynis kartus mane pavadino „misjo“ (rašoma „monsieur“), „ponu“, nors nusipirkau viso labo tik vieną bagetę. Neslėpsiu, tą dieną buvau ne pačios geriausios nuotaikos. Kaip ir bet kurį mūsų, mane kankina įvairūs kompleksai (vienas iš populiariausių, beje, tas, kad mums nepavyko gimti išsivysčiusioje Vakarų šalyje, kad gyvename „dugne“, postsovietinėje „provincialioje Europoje“). Bet po to, kai per minutę mane septynis kartus pavadino pono, pasijutau žmogumi.
Nenoriu pasakyti, kad Lietuvoje niekuomet neišgirsi „ponas“. Tai ne Rusija. Bet labai retai - tai veikiau išimtis, negu taisyklė. Ir septynis kartus paeiliui tau tiksliai niekas nepadėkos ir nepavadins ponu. Dabar man suprantamiau, iš kur tas prancūzų savigarbos jausmas. Gali pakelti sau nuotaiką, sumokėjęs vieną eurą. Lietuvoje dažniausiai, kai moku pinigus, ne man sako „ačiū“, o aš sakau. O pardavėjas geriausiu atveju atsako „prašom“. Blogiausiu (ir taip būna dažnai) – nieko.
Paryžiuje pati mintis rutuliojasi kitaip. Tarkim, kad ir transportas. Kaip stabdyti autobusą, jei niekas neišlipa ir neįlipa? Sudeginamas papildomas kuras, keleiviai sugaišta laiką. Vairuotojas juk mato, kad niekas stotelėje nestovi. Bet kaip jam žinoti, ar yra norinčių išlipti? Tam yra po visą saloną išdėstyti mygtukai. Reikia išlipti – paspaudi, ir vairuotojas žino, kad yra norinčių išlipti. Maža to: kam atidarinėti tuo pat metu visas metro vagono duris, jei išlipama ir įlipama ne per visas? Jei išlipi per viduriniąsias, tai paspausk ten mygtuką. O jei stovi prie galinių ir neišlipi, tai nepaspausk ir durys stotelėje neatsidarys.
Mums, galbūt, toks mąstymas atrodo ir juokingas – kam tiek įtaisų? Ar ne paprasčiau, kaip Vilniuje, sustoti kiekvienoje stotelėje, nepriklausomai nuo to, ar yra norinčių įlipti ir išlipti? Ar ne paprasčiau atidaryti visas autobuso duris, tegul per kai kurias niekas neišlipa ir neįlipa? Bet tai Vakarai, įmantrus vakarietiškas protas, vakarietiška civilizacija. Juk paprasčiausiai iš viso važiuoti vežimu – jei iki galo pasektume tą logiką. Bet juk nepatogu. Vakarai nori patogumų, kiekviename žingsnyje.
Dar neseniai Paryžiuje metro naudodavosi specialiu bilietu – „carte orange“ (oranžinė kortelė). Kartono gabalėlis su magnetine juostele. Įkiši jį į kiaurymę, o iš kitos pusės jis iššoka, ir metro durys tau atsidaro. Buvo nepatogu, nes kortelę buvo lengva pamesti, ji ilgainiui susilankstydavo. Na ir atrodė ji neestetiškai. Dabar tai plastikinė kortelė, prie kurios priklijuoji savo nuotrauką ir įsirašai vardą ir pavardę. Jos viduje paslėptas čipas, todėl pakanka kortelę priartinti prie ryškaus plastikinio apskritimo prie įėjimo į metro, įlipus į autobusą, bet kokį kitą transportą (tame tarpe ir Paryžiaus funikulierių). Išgirsti pyptelėjimą ir gali praeiti. Juolab, kad kortelės nereikia iš rankinės išsiimti – pakanka pridėti rankinę prie apskritimo, aparatas ją suranda piniginės viduje.
Lietuvoje irgi bando įvesti elektroniką transporte. Bet norisi verkti nuo tokių bandymų. Elektroniniai bilietai egzistuoja galbūt vien tik gaudantiems ‚zuikius“. Elektroninės švieslentės prie stotelių neveikia. O tos, kurios veikia, nerodo transporto atvykimo ir išvykimo laiko. Be to, kažkoks proto bokštas sugalvojo pakabinti tablo kelių metrų aukštyje! Matyt, kad chuliganai nepasiektų. Net geru regėjimu pasižymintiems žmonėms pamatyti, kas ten parašyta, labai sunku. Trumpai tariant, visa tai atrodo kaip pasityčiojimas. Juk pinigai tai mūsų su jumis, iš biudžeto. Elektroninės švieslentės virš kelių, užuot rodę, kur kamščiai, koks leistinas greitis ir t. t., štai jau kurį mėnesį rėkia, jog reikia prisisegti saugos diržus. Ir tam reikėjo eikvoti didžiulius pinigus jų pirkimui?
Kaip čia nepriminus oranžinių Zuoko dviračių. Iš geros idėjos išėjo absurdas. Dviračius išvogė per tris dienas. O kaip padarė Paryžiuje? Buvau priblokštas dviračių gausa. Manau, pas juos nemažai tokių, kurie dviračius vagia. Bet tokio dviračio nepavogsi – jis taip padarytas, kad iškart matyti, kad tai ne paprastas, o „valstybinis“ dviratis. Paprasta, geniali idėja – nėra prasmės vogti, jei neįmanoma pasinaudoti. Be to, atrodo, dviratyje įmontuota elektroninė įranga, kuri parodo, kur jo ieškoti, jei panorėsi parsigabenti jį namo. Dar daugiau – visas Paryžius nusėtas dviračių aikštelėmis, kur galima dviratį prijungti prie specialaus pulto. Jei važiuoji ne ilgiau kaip pusvalandį, važiuoji nemokamai!Atvažiavai, pasistatei dviratį ir viskas. Jei „nesutilpai“ į laiką, parkuojant dviratį sistema tau nuo kortelės nuima vieną eurą.
Nenoriu pasakyti, kad Lietuva išmatuojama tokiais dalykais. Bet man nemalonu, kad niekas nesugalvojo, atliekant rekonstrukciją Vilniaus geležinkelio stotyje, nuleisti bėgių taip, kaip Prancūzijoje. Kad nereikėtų, kaip „Sovietų Sąjungoje“, ropštis su lagaminais į vagoną. Ir ką galvojo tie, kurie darė rekonstrukciją, įrenginėdami takelį lagaminams, leidžiantis į požeminį tunelį tokiu kampu, kad tie tiesiog ištrūksta iš rankų? O be to lagaminas nuo tavęs atskirtas barjeru. Tai dar vienas pasityčiojimas, tokiais takeliais naudotis neįmanoma. Tai štai čia ir yra postsovietinė erdvė.
