Mediniai kamuoliukai, švilpukai ir medinės mašinėlės su ratais. Su tokiais žaislais vaikai mūsų krašte žaisdavo prieš penkis šimtus metų. Tiesa, būtina išskirti, kad tik didikų vaikai. Paprasti valstiečių vaikai žaisdavo su tuo, kas kieme papuola po ranka. O dažnai žaidimais laiko išvis nebūdavo, turėdavo dirbti, kad padėtų šeimai prasimaitinti.
„Valstiečio ar skurdaus miestiečio vaiko pasaulis buvo labai mažas. Jis siekė turbūt šeimos namus, gatvę, galbūt kokią parapinę mokyklą, kurią vaikas lankydavo. Tuo metu, didikų vaikai, nuo ankstyvo amžiaus buvo pratinami susipažinti su dvaro kultūra, su daugybe žmonių, anksti buvo išsiunčiami mokytis ir pažinti užsienio šalis“, – pasakoja kuratorė dr. Rasa Leonavičiūtė-Gecevičienė.
Į valdovų rūmus iš Austrijos, Vengrijos, Švedijos, Lenkijos, Ukrainos ir Lietuvos muziejų atkeliavo LDK ir abiejų Tautų respublikos didikų vaikų portretai. Tais laikais tikrai ne kiekvienas galėdavo sau leisti įamžinti save portretu, todėl tokių prisiminimų išlikę kabai mažai. Mūsų valdovų vaikai augo nepalyginamai geriau nei valstiečiai. Turėjo ir specialiai jiems siūtus puošnius rūbus, ir odinius batus, dėl statuso berniukai turėdavo net ir šarvus bei ginklus. Ekspozicijoje dar išlikusios ir knygos į kurias tėvai rašė instrukcijas, kaip turi elgtis vaikai, juos išleidus į užsienį.
„Instrukcijose viskas buvo išaiškinta iki smulkmenų. Kada vaikas turi keltis, ką valyti, kokias maldas kalbėti kasdien, kokių dalykų mokytis, ką pasisemti iš užsienio kultūrų“, – kalba dr. R. Leonavičiūtė-Gecevičienė.
Viduramžiais kasdienybė buvo ir vaikų auklėjimas fizinėmis bausmėmis.
„Pedagogikos teoretikai sakė, kad ir sukirsti per pirštus nieko blogo. Ir kažkoks nubaudimas, ausies užsukimas irgi nieko blogo, jei vaikui kažką jo sąmonėje pakeičia ir jis nebesielgia netinkamai“, – sako dr. R. Leonavičiūtė-Gecevičienė.
XVIII amžiaus kūdikio lopšys. Lopšys buvo gilesnis nei dabartiniai, apačioje stalčiai – kūdikio kraitelio daiktams susidėti. Deja, gimusio kūdikio džiaugsmą viduramžiais dažnai užtemdydavo dažnos vaikų mirtys. Kartais iš dešimties vaikų šeimoje paauglystės sulaukdavo tik pusė. Valstiečių vaikai mirdavo dar dažniau, jų mirčių statistika net nebūdavo vedama – esą būtų beprasmiška.
„Išgyvenimo galimybės ten buvo menkesnės. Pradedant higiena ir gydymu, baigiant elementariai šiluma, ligomis ir darbu nuo ankstyvos vaikystės. Na, tie vaikai tikrai turėjo prastesnes sąlygas išlikti“, – aiškina dr. R. Leonavičiūtė-Gecevičienė.
Tačiau mirtis neaplenkdavo ir mūsų didikų vaikų. Pavyzdžiui, Radviloms netekus savo kūdikio, jo išlydėjimą anapilin apverkė visas miestas.
„Vaikai galėjo mirti nuo įvairiausių dalykų, gimdymo traumomis, baigiant peršalimu ar angina. Daug kas priklausė ir nuo higienos, nuo namų, kuriuose augo“, – pasakoja dr. R. Leonavičiūtė-Gecevičienė.
Daug eksponatų parodoje būtent ir susieti su mažų vaikų mirtimis. Tapyti, net ir mirusiuosius, buvo normali praktika.
„Būdavo ypatingomis progomis portretuojami. Viena iš tų progų būdavo ir mirtis. Portretuodavo mirusius vaikelius ir dėdavo ant karsto“, – kalba kuratorė Rita Lelekauskaitė-Karlienė.
Valdovų rūmuose paroda „Nerūpestingas amžius“, vaizduojanti XIV amžiaus antros pusės ir XIX vidurio vaikų gyvenimą lankytojams bus prieinama iki sausio mėnesio. Vėliau dalis eksponatų bus išvežti atgal iš kur ir buvo paimti. Įdomu tai, kad kai kurie iš saugomų daiktų yra neperšaunamose vitrinose. Visa tai dėl saugumo ir juos paskolinusių muziejų reikalavimų.
