Valgymo ir miego sutrikimai, galvos ir pilvo skausmai, apimantis dusulys ir apatija – tai tik siauras spektras negalavimų, kuriuos vaikai patyrė esant nuotoliniam mokymui. Vaikų ir paauglių psichologiniai sunkumai augo kaip ant mielių, tačiau psichikos sveikatos paslaugos netapo labiau prieinamos. Nuotolinis ugdymas greičiau kuria problemas nei jas galima išspręsti, todėl svarbu užtikrinti kontaktinį mokymą, akcentavo psichologas Paulius Skruibis.
Įvardijo nuotolinio ugdymo pasekmes: atsiliepė vaikų psichikai
P. Skruibis sakė, kad kontaktinis vaikų ir jaunimo švietimas turėtų išlikti kiek įmanoma ilgiau, o idealiu atveju – iš viso nebūti nutrauktas.
„Tai turėtų būti prioritetas. Suprantama, kad yra visokių epidemiologinių rizikų, veiklų, kurios galbūt yra saugesnės nei kontaktinis ugdymas, bet ne iš tos pusės reikėtų žiūrėti. Reikėtų žiūrėti, kokią žala daroma, kai kontaktinis ugdymas yra uždaromas“, – tv3.lt komentavo P. Skruibis.
Ekspertas atkreipė dėmesį, kokių sunkumų sukėlė nuotolinis mokymas. Pirmiausia, darė neigiamą įtaką vaikų ir paauglių akademiniams pasiekimams.
„Pats nuotolinis ugdymas gali būti neefektyvus. Paprastai tariant, vaikai mažai ką išmoksta. Ypač tai sakytina apie mažesnius vaikus“, – minėjo jis.
Vilniaus universiteto (VU) Psichologijos instituto profesorės Romos Jusienės 2020 m. atlikti tyrimai rodo, kad po pirmojo karantino 30,7 proc. mokinių suprastėjo mokymosi rezultatai, o daugiau nei pusei – 53,8 proc. – sumenko noras mokytis.
Antra, dėl kontaktinio švietimo sustabdymo ženkliai padaugėjo vaikų, turinčių emocinių arba elgesio problemų. Tyrimo duomenimis, jeigu prieš pandemiją (2018 m.) psichiatrinio sutrikimo riziką patyrė 12,5 proc. vaikų ir paauglių, tai 2021 m. ši rizika beveik patrigubėjo – siek 31,6 proc.
„Iš tikrųjų nuotolinio mokymo žala yra didelė, todėl kontaktinis ugdymas neturėtų būti uždaromas apskritai. Ypač jeigu mes kalbame apie pradines klases. Jei pažiūrėsime, kokia situacija buvo kitose šalyse, tai <...> iš tikrųjų nedaugelis ilgam laikui uždarė pradinį ugdymą būtent dėl tos žalos, kuri yra“, – svarstė P. Skruibis.
Psichologas sakė, kad valdžiai svarbu imtis tikslingų priemonių, kad kontaktinis ugdymas išliktų kuo ilgiau, o sustotų nebent kraštutiniu atveju. Pasak jo, ganėtinai nesudėtingas ir naudingas sprendimas – mokyklos patalpose įrengti CO₂ monitorius.
„Nuo vasaros pradžios akcentavau, jau ir Ekspertų tarybos susitikimuose – mes turime ne tiesiog stebėti situaciją, bet ir daryti viską, kad tas plitimas būtų mažesnis. Kai kurie sprendimai netgi gana paprasti, pavyzdžiui, CO₂ monitoriai. Maži prietaisai, kurie rodo, kiek yra anglies dioksido klasėje. Jie kainuoja keliasdešimt eurų. Jeigu anglies dioksido yra daugiau, tai reiškia, kad ir viruso yra daugiau. Tai ženklas, kad jau metas padaryti 10 minučių pertraukėlę, padaryti skersvėjį, išvėdinti klasę. Jeigu mes to nepadarome, virusas gali labiau sklisti. Kodėl mes negalime to padaryti? Keliasdešimt eurų vienai klasei. Tai yra labai labai paprasta“, – samprotavo P. Skruibis.
Pavojaus signalas – vaiką apėmusi apatija
Specialistas bedė pirštu į dar vieną psichikos sveikatos sistemos skaudulį: konsultacijos buvo sunkiai prieinamos ir prieš pandemiją, o dabar, paklausai išaugus, pasiūla liko tokia pati.
„Dar prieš pandemiją specialistai kalbėjo apie tai, kad psichologinė pagalba vaikams, paaugliams, jų šeimoms turi būti prieinamesnė. Dabar turime pandemiją, nuotolinį ugdymą, kur poreikis išaugo kartais, o paslaugų prieinamumas niekaip neišaugo. Arba labai minimaliai. <...> Tai išlieka didžiulė problema. Kad ir kokias mes priemones sugalvosime – galbūt daugiau specialistų, teikiančių pagalbą, daugiau programų – nuotolinis ugdymas greičiau kurs problemas negu mes jas spręsime“, – akcentavo P. Skruibis.
Nepaisant to, kad kelias pas psichologą gali būti sudėtingas, P. Skruibis ragino visas šeimas, pastebėjusias sutrikusią vaiko emocinę būklę, kuo skubiau kreiptis į specialistus. Jis rekomendavo ieškoti konsultantų mokyklose ar pasibelsti į privačiai dirbančių psichologų ar nevyriausybinių organizacijų duris.
„Siūlau išnaudoti visas galimybes, suprantant, kad greitai gauti tos pagalbos gal ir nepavyks. Galbūt reikės laukti eilės, galbūt reikės paieškoti, bet vis tiek verta tai daryti“, – sakė jis.
Profesorė R. Jusienė papildė, kad per pandemiją ženkliai pagausėjo tėvų, susirūpinusių dėl atžalų psichikos būklės, kreipimųsi į specialistus.
„Svarbu kuo greičiau reaguoti, teikti pagalbą, vienaip ar kitaip atkreipti dėmesį – tada gana greitai atsistato sveikata. Kol nėra nueita į visišką duobę, dar yra lengva iš jos išlipti“, – sakė profesorė R. Jusienė.
Taip pat ekspertas atkreipė dėmesį, kad artimiesiems svarbu suklusti, jei vaikas arba paauglys panyra į apatiją.
„Kartais vaikai ar paaugliai gali sakyti: „Šiaip mes nenorime grįžti prie gyvo mokymo“. Kaip į tai reaguoti? Gal džiaugtis, kad vaikai nori mokytis nuotoliniu būdu? Kaip tik tokiais atvejais susirūpinti reikėtų. Kai vaikai ir paaugliai eina į apatiją, nieko nebenori – tai signalas, kad kaip tik situacija yra labai rimta“, – vaikų elgseną apibūdino P. Skruibis.
„Mes kalbame, kaip reikia kontaktinio ugdymo, bet tai nereiškia, kad visi labai džiaugiasi ir veržiasi atgal. Kuo ilgiau mes laikysime uždarytas mokyklas, tai tuo daugiau tokių dalykų ir bus. Galų gale vaikai sakys: „Ačiū, nebereikia, nieko nebenoriu“, – apibendrino P. Skruibis.
Gyvybiškai svarbu bendrauti su vienmečiais
VU psichologijos profesorė R. Jusienė visuotinį grįžimą prie kontaktinio ugdymo vertino itin palankiai. „Nuotolinis ugdymas būtų dar viena didžiulė bėda ir klaida“, – tv3.lt sakė ji.
Gali atrodyti, kad paaugliams pakanka būti namuose ir bendrauti nuotoliu per socialinius tinklus, tačiau svarbu neapsigauti. Tai tikrai neužtikrina esminių jaunimo socialinių poreikių, sakė profesorė.
„Būtinai reikalingi gyvi kontaktai, buvimas socialinėje grupėje. Kad ir atrodytų, kad paaugliai suėję sulenda į telefonus, bet vis tiek matymasis gyvai, pasibuvimas, kalbėjimas yra gyvybiškai svarbūs. Noriu pabrėžti – gyvybiškai svarbūs, tik pasekmės ne taip greitai pasimato, kaip netekus vandens ar maisto. Bet poreikių prasme – kaip pavalgyti, atsigerti, taip ir turėti gyvą ryšį yra gyvybiškai svarbu“, – įžvalgomis dalijosi R. Jusienė.
Psichologijos mokslų daktarės teigimu, paaugliams žūtbūt svarbu bendrauti su bendraamžiais. Net ir geriausi tėvai kartais šio poreikio neatliepia. Todėl jaunimui palankų socialinį kontekstą visąlaik atstodavo formalaus arba neformalaus ugdymo vietos, sakė psichologė.
Pasak R. Jusienės, greta nuotolinio mokymo vaikus bei jaunimą slėgė dar ir griežti karantino ribojimai.
„Ne tik nuvarėme vaikus ir paauglius į nuotolį, bet juos ir uždarėme. Paradoksalu, bet duomenys rodė, kad jei tėvai itin griežtai laikėsi karantino reikalavimų ir visiškai neleisdavo paaugliams susitikti su draugais bent kartą per savaitę, šie paaugliai labiau nukentėjo už tuos, kuriems tėvai leisdavo gyvai susitikti su draugais“, – teigė ji.
Kartu su nuotoliniu mokymu – „puokštė“ psichikos sutrikimų
Portalas tv3.lt teiravosi, kokį pėdsaką vaikų ir jaunimo psichologinei būklei paliko užsitęsęs nuotolinis ugdymas.
Pirmiausia, daugėjo valgymo sutrikimų. Tokį dėsningumą galėjo lemti menkesnis fizinis aktyvumas ir tai, kad jauno organizmo medžiagų apykaitos sistema – itin lengvai pažeidžiama, sakė psichologė.
„Atsirado valgymo sutrikimų – nevalgymo, anoreksijos atvejų. Kiti vaikai ir paaugliai ėjo į viršsvorį ir nutukimą, persivalgymą. Įtampos ir stresą mažino valgydami, užkandžiaudami“, – komentavo ekspertė.
R. Jusienė pridūrė, kad nuotolinis mokymas vaikams galėjo sukelti ir fizinį skausmą.
„Padaugėjo psichosomatinio pobūdžio skausmų. Pabrėžiu, turinčių psichologines priežastis, o ne fizines ar medicinines. Pavyzdžiui, apėmė galvos, pilvo skausmai ir kiti negalavimai, <...> nors nėra jokios fizinės ligos“, – sakė ji.
Vaikus ir paauglius, karantino metu susidūrusius su stresu, nerimu, apėmė ir dusulys. Apie šį reiškinį R. Jusienė paaiškino plačiau: „Atsirado kvėpavimo sutrikimų, kurie vėlgi kyla be fizinės ar medicininės priežasties. Tikrąja žodžio prasme vaikai ir paaugliai ėmė dusti. Priežastis, pasirodo, yra vien tik psichologinė. Visa, ko jiems reikėjo – išlaisvėti, atstatyti ryšius, fizinį aktyvumą ir visa kita.“
Taip pat tyrimų duomenys atskleidė – karantino metu vaikai ir paaugliai, kad numalšintų emocinį skausmą, buvo linkę žaloti save.
„Padaugėjo savižalos atvejų, kai sukelia sau fizinį skausmą. Psichologinis mechanizmas tokios savižalos yra toks: padeda numalšinti nepatenkintą bendravimo, emocinio ryšio vidinį poreikį. Kitaip tariant, jaunuoliui lengviau išverti fizinį skausmą, o ne emocinį. Dėl to paaugliai linkę pjaustytis ir tokiu būdu atkreipti į save dėmesį“, – sakė psichologė.
Specialistai pastebėjo, kad vykstant nuotoliniam mokymui sutriko vaikų ir paauglių miegas. Tyrimo duomenys indikavo padidėjusį mieguistumą dienos metu, o tai gali atsiliepti mokymosi rezultatams, sakė R. Jusienė. Ji davė patarimą tėvams – tamsiuoju paros metu neleisti atžalai naudotis telefonu ar kompiuteriu, kad nenaktinėtų.
Paklausta, kaip turėtų elgtis šeima, kad užkirstų kelią vaikų ir paauglių psichikos sutrikimams, psichologė rekomendavo kelias išeitis: skatinti fizinį aktyvumą, apriboti laiką prie švytinčių ekranų, reguliuoti miego ritmą.
„Padeda fizinis aktyvumas. Tėvai klausia: „negi tiesiog varyt į lauką?“ Taip! Eiti kartu, skatinti vaikus, sudaryti sąlygas susitikti su bendraamžiais. Nepalikti jų užsidariusių kambaryje vienų su savimi. Tai yra vienas didžiausių klystkelių. Ir, aišku, nepalikti jų su ekranais“, – patarimus dalijo R. Jusienė.
