Paūmėjus lietuvių ir lenkų santykiams, Facebook'e (FB) susikūrė grupė „Intelektualai už lietuvių ir lenkų santarvę“.
Šį blogo įrašą sukūriau, paredagavęs ir išplėtęs kai kuriuos savo pastebėjimus, paskelbtus tame FB sraute.
Iškart prie reikalo.
Prieš porą metų pasirodė istoriko Arūno Gumuliausko straipsnis „Dar kartą Vilniaus klausimu“.
Tekste aptariamas 1939 m. rugpjūčio 22 dienos dokumentas, kurį pasirašė Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Tai Lietuvos generalinio konsulo Vilniuje paskyrimas.
Istorikas rašo:
„Siekiant objektyviau išnagrinėti Lietuvos ir Lenkijos santykių problemą tarpukariu, teko ieškoti naujo atsvaros taško. Juo tapo A. Smetonos bei K. Bizausko pasirašytas raštas, kuriame kiek netikėtai atsiskleidė nauji tautininkų užsienio politikos niuansai. Šiuo dokumentu prezidentas patarėją prie Lietuvos pasiuntinybės Lenkijoje Antaną Trimaką skyrė Lietuvos generaliniu konsulu Vilniuje su jurisdikcija Vilniaus bei Balstogės vaivadijoms. Remiantis tarptautinės teisės normomis galima teigti, jog šiuo aktu A. Smetona pripažino Vilnių bei Vilniaus kraštą Lenkijos teritorija. Be to, tai buvo padaryta savanoriškai, be jokio antrosios pusės politinio spaudimo, paprasčiausiai norint „toliau praplėsti draugiškus ir prekybos santykius, jau esančius tarp Lietuvos ir Lenkijos“. Tokį prezidento žingsnį galima vadinti arba diplomatiniu neraštingumu, arba visišku užsienio politikos krachu. Oponentai paprieštarautų tokiam teiginiui bei vertintų šį A. Smetonos žingsnį kaip norą padėti Vilniaus krašto lietuviams. Galimai būta tokių kėslų. Kita vertus, nesinorėtų tikėti prezidento tarptautinės teisės normų nežinojimu, nesugebėjimu numatyti tokio dokumento politinių pasekmių. Atmetama ir šio dokumento falsifikacijos galimybė, nes jo tikrumą patvirtino protokolinio skyriaus direktoriaus S. Girdvainio parašas“.
---
Prie konsulo Vilniuje paskyrimo dar grįšiu. Tą temą A. Gumuliauskas iškelia kitų dalykų kontekste. Baltas Lietuvos istorijos dėmes jis ragina tyrinėti naršant užsienio archyvuose ir užduoda tokius klausimus:
„Tebesiremiama prielaidomis norint iššifruoti iškilusius neaiškumus: ar sovietų ir tautininkų suartėjimas apsiribojo tik materialine parama periodiniams leidiniams? Kodėl Maskva pasirinko būtent tautininkus? Kokią įtaką sovietai darė 1926 m. valstybiniam perversmui? Kokią vietą šioje akcijoje užėmė Vilniaus klausimas?“
--
Pasiremdamas A. Gumuliauskas, pats sau aiškinu baltų dėmių sąrašą:
Kodėl Maskva pasirinko būtent tautininkus? – Kitaip tariant, kas dar be Augustino Voldemaro buvo sovietų įtakos agentai tarp tautininkų? Antanas Smetona? Apie vieną iš Klaipėdos prijungimo organizatorių V. Krėvę-Mickevičių kažką girdėjome.
Ar sovietų ir tautininkų suartėjimas apsiribojo tik materialine parama periodiniams leidiniams? – Sovietai davė pinigų tautininkų antilenkiškai propagandai. Bet gal jie DAVĖ daugiau ir ILGESNĮ LAIKĄ (pvz., iki 1940 m.).
Kokią įtaką sovietai darė 1926 m. valstybiniam perversmui? Kokią vietą šioje akcijoje užėmė Vilniaus klausimas? – 1923 m. Lietuva atsiėmė Klaipėdą, gavusi Vokietijos ir SSRS garantijas, kad šios neleis įsikišti lenkams. (Ar aš klystu? Slaptų garantijų konfigūracija buvo kitokia?) Teko girdėti, kad keturių komunistų: Juro Požėlos, Kazio Giedrio, Josif'o Greifenberger'io, Rafail'o Czarny egzekuciją (1926 m. gruodžio 27 d.) tautininkai suderino su sovietais. Tai gal derino ir 1926 m. gruodžio 17 d. perversmą? Galimi sovietų pažadai: jūs, lietuviai, išvaikykite plepyklą (Seimą), mes paremsime jus kare dėl Vilniaus, arba į tokį karą pakviesime kaip sąjungininkus.
Lietuvos sąjunga su SSRS, jeigu ši kariautų su Lenkija, buvo netgi teisiškai įtvirtinta 1920 metais. Cituoju A. Gumuliauską:
„1919 m. sausio mėnesį Raudonoji armija okupavo Vilnių. Nuo to laiko istorinė Lietuvos sostinė ėjo iš rankų į rankas. Miestą buvo užėmę lenkai, paskui – vėl bolševikai. Tokia nestabili padėtis regione atkreipė Vakarų šalių dėmesį, nes buvo trukdoma Antantės valstybėms sudaryti vieningą antisovietinį frontą, kuriame turėjo dalyvauti tiek lenkų, tiek ir lietuvių kariniai daliniai. Teko nustatinėti net tris demarkacijos linijas, kurios turėjo skirti lenkų okupuotas teritorijas nuo Lietuvos valstybės žemių. Tačiau šie veiksmai padėties nesušvelnino. Atrodė, kad situaciją iš esmės gali pataisyti 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos – Sovietų Rusijos taikos sutartis. Pasirašius šį dokumentą, 1920 m. rugpjūčio 22 d. bolševikai pasitraukė iš Vilniaus ir perdavė jį lietuviams. Tačiau Sovietų Rusija sugebėjo išgauti iš Lietuvos delegacijos dokumentą (sutarties 2 straipsnio priedą), pagal kurį faktiškai buvo pateisinami Maskvos veiksmai siekiant paversti Lietuvą savo karinių veiksmų su Lenkija zona. Tokia priverstinė sąjunga su bolševikais, turint galvoje J. Pilsudskio antikomunistinę poziciją, tapo uždelsto veikimo bomba. Tiesa, šią problemą bandyta spręsti pasirašius Suvalkų sutartį. Tačiau dar prieš jai įsigaliojant generolo L. Želigovskio vadovaujami daliniai pradėjo karo veiksmus. Jie okupavo Vilnių ir Vilniaus kraštą“.
Truputis vaizdelių. Lenkų žygis į Vilnių 1919 metais.
Grįžtu prie A. Smetonos rašto. Jis pasirašytas 1939 08 22 – vieną dieną prieš Stalinui ir Hitleriui sudarant paktą (šiedu susitarė 1939 08 23).
Lietuvos prezidentas paskyrė konsulą užsienio valstybėje – Lenkijoje. Paskyrė mieste, kuris pagal Lietuvos 1938 metų konstituciją yra Lietuvos sostinė. Nurodė konsulo jurisdikcijos ribas: Vilniaus ir Balstogės vaivadijаs. Ar šiuo raštu nebuvo pripažintos Lenkijos sienos?
Palyginkime tokią A. Smetonos diplomatiją su JAV praktika. Amerikos oficialūs asmenys nesilankydavo sovietinėse Pabaltijo respublikose (Литовская, Латвийская, Эстонская ССР), kadangi JAV nepripažino Baltijos šalių okupacijos. Valdas Adamkus į Lietuvą atvykdavo kaip privatus asmuo. Ar aš klystu?
Lenkija 1938 m. kovo 17 d. pateikė Lietuvai ultimatumą, kurio reikalavo tarp šalių užmegzti diplomatinius santykius. Užmezgimas reiškė, kad Lietuva de facto pripažįsta Vilnių priklausant Lenkijai. Kovo 19 d. Lietuva sąlygas priėmė.
Už dviejų mėnesių, 1938 m. gegužę, išėjo nauja Lietuvos konstitucijos laida (nežinau, kaip kitaip nusakyti tai, kad A. Smetona konstituciją „nuleido iš viršaus“).
1938 metų Lietuvos konstitucija trumpam galiojo 1990 metų kovo 11 dieną. Šiuo žingsniu įteisintas iki 1940 m. gyvavusios valstybės atkūrimas, o ne naujos valstybės sukūrimas atsiskiriant nuo SSRS.
Minėtoje konstitucijoje parašyta:
6 straipsnis
Lietuvos sostinė - Vilnius. Kitur ji gali būti perkelta laikinai įstatymu.
Kad ir kaip besisuktume aiškindami Lietuvos konsulo skyrimą Vilniuje 1939 m., šio veiksmo ir 1938 m. konstitucijos derinys yra kažkokia abrakadabra.
Įsivaizduokime, kad Švedija dėl kokių nors istorinių priežasčių įstatymu įtvirtina, jog šalies sostinė yra Ostendės miestas kaimyninėje Danijoje. Ir paskiria Švedijos konsulą Ostendėje. Bet konsulo skyrimo prielaida yra tai, kad Ostendė jau ne de facto, o de jure pripažįstama Danijos teritorija. Juk galima diplomatinius santykius užmegzti (kaip JAV ir SSRS), bet neleisti diplomatams lankytis ginčytinose teritorijose.
1938 m. konstitucijos paskelbimo data įrašyta jos tekste – tai gegužės 12-oji.
Kas gegužės 12-ją ĮPRASTAI vykdavo tuometinėje Lenkijoje? Būdavo minimos Józef'o Piłsudski'o, mylimo Komendanto, mirties metinės.
1926 m. gegužės 12 d. J. Piłsudski's įvykdė valstybės perversmą.
1935 m. gegužės 12 d. J. Piłsudski's mirė.
1936 m. gegužės 12 d. J. Piłsudski'о širdis palaidota Vilniuje.
1938 m. gegužės 12 d. įsigalioja Lietuvos konstitucija. Valstybės sostinė – Vilnius.
Ar konstitucijos įvedimo data atsitiktinė? Kokia šio veiksmo žinia pasauliui?
Ar tai, kad maršalo širdis Vilniuje, bet Vilnius – Lietuvos sostinė?
Ar tai, kad gegužės 12-osios Lietuvos konstitucija yra paminklas Józef'o Piłsudski'o federalistinėi Tarpjūrio vizijai?
Maršalo širdyje būta vietos trinarei Lietuvai – Litwa'i, susidedančiai iš Vakarų, Vidurio ir Rytų Lietuvos. Konstitucijos įsigaliojimo datą galima iššifruoti ir taip – A.Smetona nieko prieš, kad Vilnius būtų tokios „Lietuvos“ sostinė. Jūs, lenkai, atkurkite pradžioje dvinarę Lietuvą iš Kauno Lietuvos ir Vilnijos. Įveikę bolševikus dar prijunkite Vakarų Lietuvą (Gudiją). Mes, lietuviai, laukiame kvietimo į Daugelio Tautų Respubliką.
Diplomatija yra menas. Gražių diplomatinių veiksmų neįmanoma vienareikšmiškai interpretuoti. Tas pat galioja kvailiems veiksmams.
Bet A. Smetona tikrai negalėjo nežinoti, ką lenkams reiškė Komendantas.
Vaizdai iš Józef'o Piłsudski'o laidotuvių 1935 m. Tarp svečių šmėžuoja Hermannas Goeringas.
