Andrius šypsosi, kad visada buvo veiksme – tarnaudamas specialiųjų operacijų pajėgose šešerius metus praleido Afganistane, kur vykdė kovines misijas, motociklu važinėdavo po kalnus, be to jis – parašiutininkas, jau nė nesuskaičiuosiantis, kiek kartų šokta su parašiutu.
Avarijos pasekmės – daugybiniai lūžiai
Tik 2017-ųjų balandžio 19 d. gyvenimas sustojo. Tuo metu vyko pratybos, tačiau sulaukęs prašymo nusifilmuoti vaizdo įraše apie Lietuvos elitines pajėgas, Andrius nė nedvejodamas sutiko.
Prašymas buvo vienas – motociklais pralėkti prieš kameras. Filmavimas praėjo sklandžiai, tik prieš filmavimą telefoną palikęs draugo kuprinėje, apie tai prisiminė tik grįžęs į garažą.
„Vėluodamas į pratybas, kur manęs laukė, „skridau“ motociklu greitai paimti telefono, kad kuo greičiau galėčiau grįžti į pratybų vietą. Paėmęs telefoną skubėjau atgal ir iš priekio atvažiavo mano kolega bagi tipo keturračiu. Trenkėmės kaktomuša, nes miško keliukas buvo siauras, ties posūkio vienas kito nepamatėme“, – trumpai apie lemtingosios dienos įvykį papasakojo A. Konstantinavičius.
Andrius puikiai prisimena, kad tądien buvo neįprastai šalta, tačiau po smūgio, nors ir neprarado sąmonės, nebejautė nieko: nei skausmo, nei šalčio, o atmintyje likę tik tos dienos fragmentai.
„Jutau, kad negaliu pajudinti galvos – greičiausiai, kažkas ją laikė, įtardami stuburo lūžius. Ir mačiau dangų. Nieko nejaučiau, tik lietimus. Pamenu, perbraukęs liežuviu per burną radau dantų nuotrupas ir bandžiau jas užkišti už lūpos su mintimi, kad gydytojas juos priklijuotų“, – prisiminė jis.
Čia visi prisiminimai ir baigiasi – praradęs sąmonę, Andrius paniro į komą, o iš jos pabudęs tepamatė reanimacijoje šalia sėdinčią draugę ašarotomis akimis, nė nenutuokdamas, ką išgyveno.
O išgyventi teko daug, patirti daugybiniai lūžiai: blauzdikaulio, šeivikaulio, šlaunikaulio, raktikaulio, alkūnkaulio, stipinkaulio, mentės, kaukolės pamato, veido srities sinusų, dantų.
Vaizdo po plastinės operacijos nepamirš ilgai
Dėl didelių skausmų nuolat būdavo leidžiami stiprūs nuskausminamieji vaistai, o veikiamas jų, kaip pats sako, nesuprasdavo avarijos pasekmių rimtumo.
Kartą, norėdamas nueiti iki tualeto, jis išlipo iš lovos. Kelionė baigėsi čia pat, nespėjus žengti nė žingsnio – rankos ir kojos buvo prilaikomos metaliniais strypais su lankais, šie susilankstė, sužeidė iki kraujų.
Nuo to karto slaugytojos Andriaus rankas ir kojas pririšdavo bintais, o ant lovos uždėdavo groteles, kad tokie atvejai nebepasikartotų.
Kaip sako pašnekovas, prireikė daugybės operacijų, kad pavyktų iš naujo „sulipdyti“ rankas ir kojas, teko kuriam laikui priprasti judėti neįgaliojo vežimėliu, nes dauguma patirtų lūžių buvo atviri ir reikėjo laiko, kad viskas sugytų.
Kai jau galėjo judėti, nors ir vežimėlio pagalba, Andrius buvo pervežtas į kitą ligoninę, kur jam atlikta veido plastinė operacija. Vaizdą, kurį pamatė po jos, jis prisimena iki šiol – tikriausiai, niekada ir nepamirš:
„Kai aš save pamačiau – išsigandau, nes galva buvo panaši į krepšinio kamuolį. Ji buvo oranžinė, tikriausiai, nuo dezinfekcinių medžiagų, ištinusi, apvali, tik akys buvo įdubusios.
Atėjo mane operavęs gydytojas paklausti, kaip jaučiuosi, pamenu, atsakiau: „Kaip jaučiuosi? Tu matei, ką su manimi padarei?“ Jis tik palinkčiojo galva ir išėjo. Dabar norėčiau jį sutikti, atsiprašyti ir padėkoti jam už gerą darbą.“
Iš ligoninės į namus Andrius grįžo tik birželio mėnesį, vieną reabilitaciją keitė kita. Visą tą laiką jį slaugė draugė, tačiau tuo metu psichologinis krūvis buvo per sunkus – vieną dieną ji Andriui pasakė, kad kai jis pradės vaikščioti, jį paliks.
„Galiausiai ji išėjo, bet net taip ji man padėjo ir esu už tai dėkingas, nes įkvėpė noro kuo greičiau stotis ir pademonstruoti, kad aš vėl sveikas, judu ir bandyti susigrąžinti ją.
Man tai įkvėpė tiek ryžto, kad anksčiau laiko pradėjau vaikščioti. Buvo bėdų, persisuko kojos, reikėjo atlikti dar vieną operaciją, kad būtų atstatyta kaulų rotacija, bet rugsėjo mėnesį aš jau dalyvavau snaiperių varžybose“, – kalbėjo A. Konstantinavičius.
Atkaklumas turėjo savo kainą
Sugrįžimas į gyvenimą buvo išties greitas – jau tų pačių metų gruodžio pradžioje jis grįžo į tarnybą. Sako, stengtis paskatino ir anksčiau išgirsti žodžiai, kad metas tvarkytis invalidumą, palikti kariuomenę ir gyventi iš pensijos:
„Aš negalėjau susitaikyti su mintimi, kad viskas. Ne, jokiu būdu, aš negalėjau atsisakyti savo mylimos veiklos. Mano užsispyrimas kitiems iš šalies gal ir atrodė kvailas, nes bandydavau bėgti, šlubuodavau, draugai sarkastiškai, radę kokį varžtą ant žemės, patraukdavo per dantį: „Ne tavo varžtas, ne tu pametei?“.
Bet aš grįžau ir netgi tais pačiais metais pasiprašiau laikyti fizinio pasiruošimo normatyvus. Nors sunkiai teko juos laikyti, bet vis tiek tai padariau, nors to net nereikėjo.“
Tik greitas grįžimas turėjo savo kainą – vis kartodavosi kaulų lūžiai, po kurių vėl tekdavo įtvirtinti kaulus varžtais, lydėdavo stiprūs skausmai, plyšdavo siūlės. O, kaip pasakoja Andrius, kai kurios avarijos pasekmės paaiškėjo tik prabėgus ne vieneriems metams:
„Privačiai nuėjus pas gydytoją man pasakė, kad yra nuplyšęs kryžminis kelio raištis, todėl niekada negalėsiu normaliai vaikščioti. Nuvažiavęs pas gydytoją prašiau: „Parašykite, kad avarijos metu buvo nuplėštas kryžminis raištis“, kad gaučiau kompensaciją operacijai, jis man sako: „Negaliu“.
Tada ir klausiu, kur daugiau galėjau jį nuplėšti? Atsakė, kad žaisdamas krepšinį, bet aš negaliu nei pašokinėti, nei bėgti, bet faktas vienas – tai nebuvo užfiksuota. Paklausiau: „Tai kodėl neužfiksuotas“? Man pasakė: „Andriau, tave atvežė sumaltą visą kaip faršą, mes surinkome kaulus, o daugybinių minkštųjų audinių sužalojimų neužfiksavome.“
Svarbiausia – nepasiduoti
Nugaros skausmus Andrius jaučia ir dabar, tik, kaip sako, su jais jau susigyveno – tai menkniekis palyginus su tuo, ką teko išgyventi. Jis dėkingas medikams už jų profesionalumą, jei ne jie, nežinia, kaip gyvenimas atrodytų šiandien. Tačiau ne ką mažesnį vaidmenį užėmė ir paties Andriaus užsispyrimas.
„Žinau, kad yra žmonių, kurie ieško ligų, kad gautų įvairias kompensacijas. Jeigu jie taip daro, save užprogramuoja ir iš anksto pasiduoda, o kai pasiduoda, tada taip ir jaučiasi. Bet aš visada gyvenau mintimi, kad yra tik laiko klausimas, kada aš vėl būsiu toks pats, kaip anksčiau“, – sako jis.
Įsisukus pokalbiui apie tai, iš kur sunkiausiais momentais sėmėsi stiprybės, A. Konstantinavičius sako, kad jei būtų atsidūręs situacijoje, iš kurios būtų galėjęs pasitraukti, galbūt viskas būtų buvę kitaip.
Vis tik, aplinkybės trauktis neleido – pats užaugęs našlaičiu ir po žmonos mirties 2015-aisiais vienas likęs auginti dvi dukras nenorėjo, kad joms tektų išgyventi tą patį. Motyvavo ir noras susigrąžinti sunkiausiai momentais slaugiusią draugę, kuris. Bandymas, beje, buvo sėkmingas – jiedu susituokė.
„Svarbiausia yra nepasiduoti ir tikėti. Mane visą laiką labai įkvėpė mano tarnybos šūkis. Jis yra toks stiprus, taip užkrauna, kad tu negali pasiduoti. Tas šūkis yra „Neapvilk“.
Kai tau pasako tokį žodį, vadinasi, tau suteikia pasitikėjimą ir duoda laisvę atlikti užduotį ir nėra galimybės pasiduoti po tokių žodžių.
Ir ta mintis, kad viskas, kai gydytojas pasakė: „Andriau, pasiieškok hobių pagal savo būklę“... Galvojau ne, tu manęs nepažįsti. Būtent nesusitaikymas su savo lemtimi mane stipriai įkvėpė kovoti.
Mes kiekvienas galime rasti dėl ko kovoti. Aš visada sakau, kad blogiausias dalykas yra, kai žmogus nebetiki, nebenori, pasiduoda“, – pridūrė pašnekovas.
Nedejuoti, eiti tik pirmyn- tai ištverti gali tik tikri TITANAI!!!
