Apie aktorystės užkulisius serialuose, paauglystės maištą ir kardinaliai pasikeitusį gyvenimą tv3.lt skaitytojams pasakoja Grėtė Indičianskytė.
„Daugeliui iki šiol keista, kodėl nebetęsiu aktorystės, tačiau šios duonos atsikandau pakankamai ir tikrai daugiau nebenoriu. Be to, iki šiol mane žmonės prisimena, kaip maištingą paauglę iš serialo „Nekviesta meilė“, nors tai buvo daugiau nei prieš dešimt metų“, – sako mergina.
Kamerų baimė
Grėtė prisimena, kada ją trylikametę pakvietė vaidinti seriale, džiaugsmas buvo didelis, tačiau teko susidurti ir su tokiais iššūkiais, kaip kamerų baimė ir nenuvaldomas jaudulys.
Mergina pasakoja, kad kol kamera būdavo neįjungta, viskas klostydavosi puikiai, tačiau tik užsidegus raudonai lemputei aktorei sutrikdavo artikuliacija, džiūdavo burna ir apimdavo sunkiai tramdomas jaudulys.
„Kas žiūrėjo serialą, prisimena ir mano šveplavimą, kuris atsirasdavo būtent dėl jaudulio. Dėl to iš žiūrovų susilaukdavau įvairių komentarų, dėl kurių labai išgyvendavau.
Kas taip pat daug kam įsiminė seriale – tai mano personažo – Justės įvaizdžio transformacija, kada iš paprastos mergaitės ilgainiui virtau į juodais plaukais, auskarais ir išskirtine apranga išsiskiriančia maištinga paaugle. Tokia iniciatyva dėl įvaizdžio kūrimo buvo mano pačios“, – kalba Grėtė.
Anot merginos, nors serialuose jai vaidinti patiko, tačiau vėliau suprato, kad aktorystė ir viešumas ne jai. Pradžioje, kaip pati Grėtė sako, staiga atėjęs populiarumas džiugino, tačiau greitai šis peraugo į nuolatinį stebėjimą po padidinamuoju stiklu ir badymą pirštais.
Užpuolusi depresija
Nors Grėtę daug kas ragino studijuoti aktorystę, mergina pasirinko verslo vadybos specialybę, tikėdamasi, kad įgytos žinios ir įgūdžiai galės praversti bet kurioje gyvenimo srityje.
„Kaip mokykloje neapsiribodavau vien tik mokslais, taip ir studijuodama pasirinkau ne tik paskaitas, bet ir pasinėriau į studentų atstovybės veiklą. Kadangi ten sekėsi neblogai, vėliau gavau pasiūlymą tapti studentų atstovybės prezidente, tad nuėjau, pabandžiau ir visiškai šioje veikloje pamečiau galvą“, – prisimena mergina.
Studijų metai, pasak Grėtės, buvo ypač veiklūs ir užimti, o prieš porą metų pasibaigus mokslams, išėjus iš studentų atstovybės veikla baigėsi ir merginą užpuolė depresija bei įkyrūs klausimai, ką toliau daryti su savo gyvenimu?
„Beveik pusmetį gyvenau depresijoje, tuo metu norėjau gulėti tik lovoje ir nieko neveikti. Apėmus tokioms nuotaikos ėmiau skaityti namuose turimas knygas, didžioji dalis jų buvo apie šunis ir tada prisiminiau paauglystės laikais užmirštą vieną svarbiausių gyvenime aistrų – šunis“, – teigia Grėtė.
Netikėtai atrasta kinologija
Mergina pasakoja, jai dar besimokant mokykloje, pradinėse klasėse, visos mergaitės kolekcionavo žymių pasaulio dainininkų plakatus – tai tuomet buvo ypač madinga. Vis dėlto, Grėtės šis užsiėmimas nesužavėjo, tačiau išsiskirti iš kitų taip pat nesinorėjo.
„Tada draugė mane įtikinėjo, kad privalau kolekcionuoti žvaigždžių plakatus, manęs tai nedomino, tačiau vis tiek iš draugės pasiėmiau krūvą senų plakatų, dėliojausi juos į aplankalus, dariau kaip visi, tačiau jutau, kad tai ne man.
Kartą po žiemos atostogų mokytoja kiekvienam mokiniui padovanojo po mažą kalendoriuką su šuns nuotrauka, kadangi buvo Šuns metai. Man pakako tik į rankas jį paimti, kad suprasčiau, jog man reikia kolekcionuoti ne žvaigždes, o šunis, nes taigi nuo mažens jie man tokie artimi“, – prisimena pašnekovė.
Pasak Grėtės, ji tą pačią dieną išmetė draugės duotus plakatus ir ėmė kolekcionuoti viską, kas susiję su šunimis, skaityti apie juos knygas, mokytis veisles, šunų charakterius, komandas.
Tada prasidėjo prašymai, kad tėvai nupirktų šunį, kadangi, kaip pati mergina sako, reikėjo ant ko nors praktikuotis ir pritaikyti žinias.
„Tėvai sutiko nupirkti taksą, tačiau dresūros mokykla, kurią buvau susiradusi, pasakė, jog taksų nedresuoja, todėl visko ėmiausi pati. Man labai patiko užsiimti su šunimis: tiek savo, tiek draugų ir pažįstamų, į šią veiklą buvau labai įsitrauksi“, – tikina Grėtė.
Vis dėlto, vėliau prasidėjo paauglystė, pirmoji meilė, gimnazija ir šunys merginai pasidarė nebe tokie svarbūs. Ilgainiui šis pomėgis buvo visiškai užmirštas, labiau domino savęs paieškos kitose srityse ir tik baigus universitetą, sunkiu laikotarpiu po daug metų Grėtė vėl prisiminė šunis ir šiuo metu net neabejoja, jog tai jos kelias.
„Šunys man padėjo atsikratyti depresijos, pradėjau vaikščioti į prieglaudas, jose savanoriauti, o vėliau prasidėjo seminarai, mokymai, dar vienas šuo namuose, darbas dresūros mokykloje, asistentavimas ir dabar esu visiškai pametusi dėl to galvą. Šiuo metu nieko daugiau nėra, kaip tik šunys ir apie jokias kitas veiklas net nesvarstau. Be to, šiais Šuns metais net atidariau savo "WonderDog" šunų akademiją - dresūros mokyklą“, – atvirai kalba Grėtė.
