Šiuo metu Lietuvoje skaičiuojama virš 13 tūkst. žmonių, sutikusių po mirties savo organus bei audinius panaudoti gelbstint kitų žmonių gyvybes ir sveikatą. Pasak asociacijos „Donorystė“ prezidento Armino Bartkaičio, donorų sąraše netrūksta žymių žmonių pavardžių. Pakalbinome kelis jų.
Donorystė – elementarus žmogiškumas
Prieš keletą metų donoro kortelę (kuri patvirtina, kad po mirties žmogaus organai bei audiniai jo sutikimu gali būti panaudoti ligoniams gydyti bei gyvybėms gelbėti) įsigijusi Livija Gradauskienė patikino, kad šis žingsnis nereikalavo ilgų apmąstymų, juo labiau nesukėlė dvejonių. „Jei po mirties žmogus gali būti naudingas ne kokia smulkmena, o turi galimybę kitam dovanoti sveikatą, o kartais ir gyvybę, koks gali būti sunkumas? Būti donoru nieko nekainuoja.“ – patikino L. Gradauskienė, pridūrusi, jog toks žingsnis – elementarus žmogiškumas, noras pagelbėti artimui.
Kas tris mėnesius neatlygintinai kraują dovanojantis grupės „G&G Sindikatas“ lyderis Gabrielius Liaudanskas, žinomas „Svaro“ pseudonimu, patikino neskelbiantis apie šiuos darbus: „Tai yra mano asmeninis reikalas. Manau, kad kiekvienas sąmoningas žmogus galėtų tapti donoru... Tačiau, nereikia versti. Kiekvieno valia“, – teigė jis.
G. Liaudanskas (nuotr. Fotdiena.lt/Tomo Lukšio)
Asociacijos „Donorystė“ prezidentas A. Bartkaitis pripažino, kad žmonės atkreipia dėmesį į donorais tapusius žymius žmones. Toks jų žingsnis, pasak vyro, paskatina ir paprastus žmones suklusti ir pasielgti taip pat. „Tačiau labiau už žymius asmenis paveikia artimųjų ar tiesiog žiniasklaidos paviešintos istorijos. Žmogiškumo vedami žmonės pasiryžta tapti donorais“, – teigė prezidentas.
Jis priminė vieną asciacijos organizuotų akcijų Seime, kuomet tiek parlamento nariams, tiek Seimo darbuotojams buvo siūloma pasiryžti tapti donoru: „Korteles įsigijo 55 žmonės. Seimo narių pasirodė nemažai drąsių.“
Trukdo biurokratiškumas
Kasmet donorų gretos pasipildo bent tūkstančiu naujų savanorių, tačiau A. Bartkaitis teigė manantis, kad šis procesas galėtų būti aktyvesnis. Kalti vangūs žmonės? Pasak prezidento, žmonių iniciatyvos netrūksta, tačiau norinčių tapti donorais laukia nemenki sunkumai – vizitai pas gydytojus, pažymos – ilgas procesas dėl gerų norų.
„Prieš keletą metų siūlėme elektroninę donoro kortelės versiją. Tokiu būdu šis procesas būtų žymiai palengvintas, tačiau, pritrūko lėšų ir buvo pasiūlyta palaukti geresnių laikų...“ – nusivylimo valdžios vangumu neslėpė A. Bartkaitis.
I. Gradauskienė teigė, kad donore tapo darbovietės organizuotos akcijos metu. Ji taip pat prisipažįsta girdėjusi apie sunkumus, siekiant tapti donoru. Moteris sutiko, jog tvarka turėtų būti supaprastinta. „Žinoma, tai geras darbas, tačiau ir jam vis pritrūksta tai laiko, tai noro pasiryžti...“ – teigė televizijos laidų vedėja bei žurnalo „Gala“ vyriausioji redaktorė.
L. Gradauskienė (nuotr. Fotodiena.lt/Tomo Lukšio)
Valdininkų savivalė užkertą kelią
Prieš kurį laiką paaiškėjus apie Kauno kraujo donorystės centro valdžios savivalę, kuomet donorų kraujas buvo neleistinai pardavinėjamas užsienio pirkėjams, užuot skyrus Lietuvos ligoniams, daug žmonių nusprendė atsisakyti gerų darbų – donorais nusprendusių tapti savanorių skaičius nežymiai, tačiau sumažėjo.
Asociacijos „Donorystė“ prezidentas pripažino, kad šis įvykis pakenkė donorystės idėjos „įvaizdžiui“. „Girdėjome daugelio jau esančių donorų pasipiktinimų, kritikos. Tai nežmogiška, turi būti labai griežtai sprendžiami tokie žingsniai“, – pripažino A. Bartkaitis.
Dainininkas Rytis Cicinas – vienas tų, kuris keturis kartus per metus neatlygintinai dovanoja kraujo (dažniau duoti kraujo neleidžiama ir nerekomenduojama). Vyras prisipažino, kad važiuoja būtent į Kauno kraujo donorystės centrą. Paklaustas, kaip jis vertina tokią piktavališką savivalę, atsakė, kad jo pasiryžimo būti donoru tai nesumažina.
Galimų susidorojimų nebijo
Viešojoje erdvėje sklinda kalbos, neva informacija apie donorus „reikiamiems asmenims“ yra lengvai pasiekiama. Donorai piktavalių grobiami, jų organai parduodami ar neteisėtai „pasisavinami“.
Taip pat donoro kortelę turintis laidų vedėjas, humoristas Rimas Šapauskas tvirtino, kad tokiomis kalbomis nereikėtų tikėti. „Tai juk bet kurį galima pagrobti ir susidoroti – donoru nebūtina būti. Tačiau, jei tokie dalykai iš tiesų vyksta, tai žmogui nesuprantami dalykai – blogiau už demono darbus,“ – teigė vyras.
R. Šapauskas (nuotr. Fotodiena.lt/Rasos Jonaitienės)
Šių kalbų, Livijos Gradauskienės teigimu, nereikėtų priimti rimtai. Su tuo sutiko ir G. Liaudanskas: išgirdęs klausimą jis tik nusijuokė ir atsakė negirdėjęs tokių atvejų.
