Bet žodis „gali“ savyje slepia pačius įvairiausius variantus, tad būsimas kovas reikėtų nagrinėti plačiau. Aišku, stiprių ir argumentuotų prognozių dėliojimui trukdo pernelyg didelis kiekis nežinomųjų – pradedant tuo, kad neaiški rinktinės sudėtis, ir baigiant tuo, kad dar nežinomos net olimpinių žaidynių grupės. Tačiau tai nereiškia, kad visiškai neįmanoma pasimuliuoti rinktinės pasirodymo Rio de Žaneiro žaidynėse. Taigi – pradedam.
J.Kazlauskas neša sėkmę
Pirmas geras ženklas Lietuvos rinktinei yra tas, kad J.Kazlauskas yra paskutinis treneris, kuriam olimpiadoje pavyko iškovoti medalius. 2000-ųjų Sidnėjaus rinktinė neturėjo Arvydo Sabonio ir Artūro Karnišovo, tad skeptikų buvo gerokai daugiau, nei optimistų. Tačiau skeptikų prognozes J.Kazlausko surinkta jauna komanda visiškai sudaužė į šipulius, o bronzos medalių vos nepavertė auksu, kai tik per plauką neiškrėtė itin pikto pokšto JAV Svajonių komandai.
Kita vertus, Sidnėjus jau likęs toli užmarštyje, bet J.Kazlauskas, antrą kartą stojęs už rinktinės vairo, vėl tapo pergalių garantu. Du Europos čempionatų sidabro medaliai ir 4-a vieta planetos pirmenybėse žaidžiant be pagrindinio atakų organizatoriaus. Tai – tiesiog stulbinantys laimėjimai, vėl iš naujo parodantys didžiulį J.Kazlausko talentą.
Kur slypi 61-erių panevėžiečio pergalių priežastys? Daugelis pirmiausia vardins jo taktinį ir strateginį išprusimą, didžiulį dėmesį detalėms, greitą reakciją į įvykius aikštėje. Visi šie argumentai – tobulai teisingi, bet turbūt svarbiausias J.Kazlausko talentas – gebėjimas motyvuoti savo žaidėjus. Net savotiškai priversti juos pasitikėti savo jėgomis.
Jau kurį laiką nebestebina, kad rinktinėje geriausi šalies krepšininkai žaidžia visa galva geriau, nei klubuose. Tai iš dalies nulemia ir padidėjusi motyvacija dėl atstovavimo Lietuvai, tačiau iš šios lygties negalima pašalinti ir J.Kazlausko. Strategas suranda tokius derinius ir tokius vaidmenis, kurie išryškina jo kareivių privalumus ir užtušuoja trūkumus.
Visos J.Kazlausko savybės niekur nedingo. Tai svarbu. Kad ir kokią medžiagą jis turėtų savo rankose, rinktinės strategas sugebės išminkyti maksimumą. Beje, apie „medžiagą“...
Reanimacija M.Kalniečiui
Dabar interneto ir spaudos platybėse netrūksta kritikos ar net patyčių pagrindiniam rinktinės atakų dirigentui Mantui Kalniečiui. Tai yra blogos naujienos J.Kazlauskui. Labai blogos naujienos ir visiems rinktinės gerbėjams.
Situacija labai elementari – pamainos M.Kalniečiui rinktinėje vis dar NĖRA. Jis vėl turės tempti vežimą paskui save, tad šiuo metu itin svarbu, kaip atgaivinti po sunkių traumų buksuojantį 29-erių kaunietį.
Tai galės daryti ir pats J.Kazlauskas, bet jis taip pat tikėsis, kad M.Kalniečio forma pagaliau pradės kilti į viršų Italijos madų sostinėje. M.Kalniečio išvykimas iš „Žalgirio“ trenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus, bet nauja karjeros stotelė Milano „Emporio Armani“ turi savų pliusų. Pirmiausia, rinktinės įžaidėjas nebebus po tokiu padidinamuoju stiklu, kaip Kaune. „Žalgirio“ gretose buvo atidžiausiai sekamas kiekvienas M.Kalniečio žingsnis, o tai akivaizdžiai darė didelę įtaką krepšininko žaidimui.
Kitas aspektas – Milano klubas už M.Kalnietį nepagailėjo labai solidžių pinigų, tad yra numatęs lietuviui svarbų vaidmenį komandoje. Galbūt Italijoje treneriai ras būdų atgaivinti šlubuojančią M.Kalniečio motyvaciją. Kalnas tebėra geras įžaidėjas, bet per pusmetį Kaune jis tai spėjo primiršti.
M.Kalniečio sportinė forma ateinančią vasarą rinktinei bus maksimaliai svarbi. Jei įžaidėjas bus toks, kaip 2013 metų Europos čempionate, viltys kautis dėl medalių išaugs geometrine progresija. Jei ne,...
Ar rinktinė bus uraganas?
Dar vienas itin didelis klaustukas kybo ties Donato Motiejūno pavarde. Prieš gerą mėnesį Hiustono „Rockets“ aukštaūgis davė keistą interviu, kuriame kalbėjo, kad jam galbūt nebus vietos rinktinėje. Tai kelia nerimą. Kaip ir besikartojantys D.Motiejūno nugaros skausmai, kurie iš tiesų gali užverti aukštaūgiui duris į olimpinę rinktinę.
Tai būtų itin rimtas nuostolis. Lietuva netektų universaliausio savo aukšto žmogaus. Be D.Motiejūno dar buvo įmanoma išsiversti žemyno čempionate, bet Rio de Žaneire, kur statymai bus dar gerokai aukštesni, o oponentų sudėtys – pačios galingiausios, tai gali tapti nepakeliamu trūkumu J.Kazlausko kariaunai.
Kodėl? Pirma, Lietuvai ir taip šiuo metu trūksta individualiai stiprių žaidėjų. Antra, tik su D.Motiejūnu šalies rinktinė gali sėkmingai kaitalioti žaidimo stilius, tapdama rimtu galvos skausmu net ispanijoms, brazilijoms ar didžiausiai favoritei JAV rinktinei.
Šiuolaikinis krepšinis vis labiau krypsta į tą pusę, kad tradiciniai vidurio puolėjai tampa dinozaurais. Jono Valančiūno tipažo centrai sunkiai ginasi nuo derinio „du prieš du“, nedalyvauja greitose atakose, nepataiko iš tolimesnių distancijų. Tai jau į užmarštį nueinantis krepšinis, o jo vietą užima greitas, „pikenrolu“ paremtas žaidimas, kur visas penketas gali šaudyti iš tolimų distancijų. Šio stiliaus efektyvumą už Atlanto geriausiai iliustruoja „Golden State Warriors“, o Senajame žemyne – Maskvos CSKA.
Šį stilių visai nesunkiai gali perimti ir Lietuvos rinktinė. Būtent – nesunkiai. Tiesiog įsivaizduokite kartu dirbantį tokį penketą – M.Kalnietis, Renaldas Seibutis (arba Artūras Milaknis), Jonas Mačiulis, Mindaugas Kuzminskas ir D.Motiejūnas.
Su tokiu penketu Lietuva galėtų labai judriai ir mobiliai gintis, jungti uraganinį greitį ir bombarduoti varžovų krepšį tritaškiais. Svarbiausia, kad tai galėtų daryti VISI penketo nariai. Aišku, skeptikai vėl sakys, kad tokio stiliaus krepšinis visai nepriimtinas J.Kazlaukui, tačiau rinktinės strategas net ir pastarajame Europos čempionate ne kartą įrodė, kad gali atsisakyti savo nusistatymų ir ambicijų dėl komandos naudos.
Tačiau šiam stiliui reikalingas D.Motiejūnas. Galima sakyti, jis net yra tokio stiliaus „alfa ir omega“. Tad iš esmės per likusį pusmetį iki Rio de Žaneiro žaidynių Lietuvos rinktinė turi daugiau klausimų, nei atsakymų. Bet faktas vienas – jei pavyks reanimuoti M.Kalnietį ir į rinktinę prisišaukti D.Motiejūną, medalius Lietuva iškovos. Galbūt net tauresnius, nei 1992, 1996 ir 2000 metais.
