Lietuvoje „Telia“ pardavimų komandoje regiono vadovu dirbantis vilnietis neslepia, kad prieš ketverius metus nė nebūtų pagalvojęs, jog vieną dieną savo kailiu pajus olimpinių žaidynių dvasią ir atsakomybės naštą, kurią patiria savo šalies garbę ginantys profesionalūs sportininkai.
Su 33-ejų paralimpiete A. Garunkšnyte vilnietis susipažino sportuodamas pas jos dabartinį trenerį Joną Žakaitį. Nors L. Mikalainis bėgimo profesionalu netapo, tačiau jau ne vienerius metus savo laisvalaikį leidžia dalyvaudamas įvairiuose maratonuose ir bėgimo varžybose Lietuvoje ir užsienyje, kur demonstruoja neblogus rezultatus.
Veiklus vyras taip pat kasmet kelia sau tikslą sudalyvauti viename didžiausių pasaulyje Berlyno maratone, kur prieš dvejus metus pasiekė kol kas geriausią savo asmeninį rezultatą ir iš 35 tūkstančių dalyvių finišą kirto 178-as.
„Bėgu varžybose daug kur, bet Berlynas man yra tarsi tėvynė. Esu ten bėgęs penkiuose maratonuose ir keturiuose pusmaratoniuose. Jis vyksta rugsėjo gale ir šiaip Berlyno maratonas yra vienas didžiausių ir priklauso Major maratonams, kuriems taip priklauso Niujorkas, Čikaga, Bostonas, Tokijas, Londonas, tai tie didžiausi maratonai. Berlyno trasa, oro sąlygos, organizacija ir dalyvių kiekis yra įspūdingi ir dėl to ten labai daug kartų buvo pasiektas pasaulio rekordas tiek moterų, tiek vyrų. Jis netoli Lietuvos, nėra sudėtinga nuvykti, o ir šiaip Berlynas man atrodo net kaip gimtasis miestas, man jis labai teigiamus jausmus kelia ir nuvažiavęs ten jaučiuosi kaip namie, nes tas miestas yra nuostabus ir tikrai rinkčiausi ten gyventi“, – sakė 42 km 195 m distanciją ne kartą gyvenimę įveikęs bėgimo fanatikas.
Kvietimas nustebino
L. Mikalainis prisipažįsta, kad apie paralimpines žaidynes prieš keletą metų dar mažai ką žinojo, o jo bėgimo trenerio J. Žakaičio kvietimas prisijungti į paralimpietės komandą ir vesti ją paralimpinėse žaidynėse buvo didžiulis asmeninis įvertinimas.
„Su Aušta treniravomės pas tą patį trenerį, bet vienas kito nepažinojome. Kažkada kai sužinojau, kad Aušra prisijungia prie Jono komandos, sakiau, kad čia yra vau, bus elitinė komanda ir labai stiprus rezultatas, tai tas ir įvyko, – interviu portalui tv3.lt metu ne sykį paralimpietės trenerį J. Žakaitį gyrė L. Mikalainis. – Ir madžaug prieš kokius tris metus bėgome kartu su Jonu ir jis manęs paklausė, ar norėčiau kartu su Aušra prabėgti varžybose. Aš tą laikiau, kaip labai didelį įvertinimą, nes man patikėti norėjo savo elitinį auklėtinį, kurį turėsi vesti varžybose į priekį. Iš trenerio buvo parodytas didelis pasitikėjimas manimi ir aš net neabejojęs sutikau ir labai džiaugiuosi, kad prisijugiau prie šito projekto ir nukeliavome iki paralimpinių žaidynių finišo“.
Paryžiuje A. Garunkšnytė įprastinę maratonų distanciją (42 km 95 m) įveikė per 3 valandas, 18 minučių ir 41 sekundę, o toks rezultatas garantavo aštuntą vietą iš dešimties dalyvių. Visgi vėliau dėl dviejų sportininkių diskvalifikacijos mūsiškė pakilo į šeštąją vietą.
Iškart po finišo A. Garunkšnytė emocingai apsikabino savo vedlį, o dar didesnis džiaugsmas turėjo užplūsti ne dėl įveiktos distancijos, bet dėl supratimo, kad pavyko įveikti savo baimes ir abejones, kurių prieš žaidynes buvo ne viena.
A. Garunkšnytė – pirmoji lietuvė šalies istorijoje įveikusi paralimpinį maratoną
2021-ais prieš pat Tokijo žaidynes jose dalyvauti turėjusi paraatletė dėl per didelių treniruočių krūvių patyrė stresinį dubens kaulų lūžį, o tokia trauma per akimirką pagvelbė ir vieną didžiausių jos gyvenimo svajonių.
Jog vėl atgautų pasitikėjimą savo jėgomis ukmergiškė dirbo ir su sporto psichologais, taip pat pakeitė trenerį, o į žaidynes su ja vykusio L. Mikalainio teigimu, didelis jaudulys ir nerimas sportininkę kaustė ir prieš debiutą Paryžiuje.
„Iš penkių paskutinių maratonų ji trijuose finišavo, dviejose nefinišavo ir dėl to ji man yra stipriausias žmogus Lietuvoje, – įkvėpimo iš paralimpietės tikino pasisėmęs L. Mikalainis. – Labai daug sportininkų naudojasi psichologų paslaugomis ir manau, kad nuo to tik geriau visam sporto pasauliui, nes tie sporto rezultatai yra vis gerėjantys, žmonių psichologinė būsena taip pat gerėja, matome daugiau pozityvių žmonių aplinkui save.
Su Aušra jau esu bėgęs penkis maratonus ir taip pagalvojus, aš mačiau jos sunkiausius gyvenimo momentus. Aš mačiau labai daug jos ašarų, nusivylimų savimi, kad jai nepavyko, neišėjo, mačiau jos traumas. Aš buvau nustebęs jos kovingumu, jos ryžtu, noru eiti toliau pirmyn, kovoti, nepasiduoti ir manau, kad mane patį ji įkvėpė, kad ir kokioje gyvenime situacijoje būsi, laikas išgydys, tiek tiesiogines traumas, tiek vidines ir tai ji parodė“.
Visą pokalbį apie tai, kaip paralimpinis sportas padeda mažinti socialinę atskirtį, netikėtą kvietimą ir žaidynėse užplūdusias emocijas skaitykite žemiau esančiame interviu.
Šis maratonas tau turėjo būti kitoks, nes slėgė milžiniška atsakomybė. Galbūt dėl to jis tau buvo sunkiausias iš visų, kuriuose esi dalyvavęs?
– Fiziškai ne, nes man su Aušra nėra sunku fiziškai bėgti, palaikyti jos tempą. Turbūt labiau tas sunku, kokį aš darbą atlieku jai padėdamas. Paralimpinėse žaidynėse, taip pat pasaulio, Europos čempionatuose yra lygiai taip pat, kad visur labai griežtos taisyklės. Bėgant paprastam maratone su Aušra tų taisyklių tiesiog nėra ir čia buvo taip, kad kiekviena menkiausia klaida galėjo kainuoti diskvalifikaciją ir dvi poros buvo pašalintos dėl taisyklių pažeidimo.
Buvo netgi taip, kad kažkuris sportininkas 30 sekundžių pavėlavo į „Call room“, kuriame susirenka visi dalyviai likus 30 minučių iki varžybų ir po to juos išveda į startą. Tai buvo dalyvis, kuris pavėlavo 30 sekundžių ir jam nebuvo leista startuoti iš viso, taip pat netgi išbraukia iš visų paralimpinių žaidynių, jeigu dalyvauji dar kitose rungtyse.
Teisėjai, tvarka labai griežta, tai sukėlė papildomos įtampos, kad netgi menkiausia klaida gali kainuoti labai brangiai. Pamenu su treneriu mes važiavome ir kalbėjomės, kad netgi mirtis nebūtų taip baisu, kaip būti diskvalifikuotam iš žaidynių dėl to, kad tu nežinojai kažkokios taisyklės.
Kiek daug dar iki varžybų teko bendrauti su pačiu treneriu aptarinėjant darbo su paraatlete. Ar apie ją viską žinojai iki smulkmenų, kada geriausiai bėga, kokie ženklai išduoda, jog kažkas negerai?
– Galima sakyti, kad mes vieni apie kitus žinome viską ir suprantame, kokioje esame situacijoje. Mes turime tokius planus, kur treneris rašo planą, visada atletas jį pildo, tai aš turiu galimybę matyti visas Aušros treniruotes, kaip jai sekėsi, kaip prabėgo, mes su treneriu taip pat visada pasikalbame apie jos situaciją, tiek apie psichologinę būseną, tiek apie sportinę formą. Su Aušra pats pasikalbu, tai ta komunikacija yra nuolatinė, mes tiesiog esame komanda ir tai vyksta natūraliai, pasikalbame apie dalykus, kurie mums yra tiek patogūs, tiek nepatogūs.
Ar Aušra prieš olimpinį startą buvo nervingesnė nei prieš paprastas varžybas ir kaip sekėsi tvarkytis su emocijomis likus kelioms valandoms iki starto?
– Esu matęs ją prieš kiekvieną startą kaip ji jaučiasi ir panašiai, tai šitame starte buvo kažkas panašaus, kaip ir ankstesniuose maratonuose, kur ryte matai jos akis ir supranti iš akių, kad žmogus jaudinasi, bet manau, kad pagrindinį vaidmenį Aušros priešstartinio streso suvaldyme lėmė treneris mūsų, nes tiesiog ryte prieš varžybas valgykloje papusryčiavome, pajuokavome, ta įtampa pradėjo slūgti.
Tada nuvažiavome į varžybų centrą, kur atlikome visus privalomus standartinius dalykus. Lietuvai buvo skirta palapinė, kurioje paguldėme Aušrą, užklojome šiltai, kad ji toliau galėtų ilsėtis, nešvaistytų energijos stoviniuodama. Ir taip palapinėje reikėjo laukti pusantros valandos iki tada, kada jau prasidėjo apšilimas, ėjome į tą „Call room“, kur rinkosi sportininkai, tai toje mūsų palapinėje niekas įėjęs į vidų nebūtų pasakęs, kad šitie žmonės ruošiasi startui. Žinokite juokėmės, kvatojome ir iš tos palapinės sklido garsus juokas. Visi pasakojo „bajerius“ ir ta įtampa taip nuslūgo, kad tame laukime tas stresas ne kilo, o tiesiog atsipalaidavome, gėrėme arbatą ir kavą, mėgavomės laiku. Tai čia iš tiesų trenerio nuopelnas ir tikro lyderio savybė, kad tokiose situacijoje jis yra tas žmogus, kuris veda žmones į priekį. Kad jis yra ne tik treneris, bet ir tikrasis lyderis komandos.
Mūsų visai tai bendruomenei, kurioje sportuojame pasisekė, kad tokį žmogų turime ir aš manau, kad jis ateityje visai Lietuvai bus labai naudingas, nes per porą metų labai matosi, kaip kiti treneriai perima Jono visą treniravimo filosofiją, metodikas ir visus kitus dalykus. Visi mokosi iš jo ir manau, kad Lietuvos rezultatai bėgimo sporte dar labiau pradės kilti.
Po finišo buvo jausmingas momentas, kai apsikabinai su Aušra, apsigaubėte Lietuvos vėliava. Kokius žodžius tada ištarei jai ir kokios mintys pirmos tau pačiam atėjo į galvą?
– Atsimenu tikrai jai sakiau, kad tu šaunuolė ir labai tikėtina, kad sakiau tu esi čempionė. Nors ir šešta vieta, bet man atrodo, kad tai kokį kelią Aušra praėjo, koks jis buvo sunkus ir kokioje gilioje ne vienoje duobėje ji buvo psichologiškai, tai man atrodo šitas žmogus nusipelnė aukso medalio. Taip pat pagalvojau apie artėjantį Berlyno maratoną, kuriame dalyvausiu.
O ar nebuvo trasoje, kad trauktų raumenį ar šiaip sunkių akimirkų, kada galvojote, jog maratono įveikti nepavyks?
– Ne, tokių momentų nebuvo, bet pamenu po finišo dalinomės įspūdžiais, tai aš supratau maždaug 20 kilometre, kad mums pavyks pasiekti finišą, kad viskas eina gerai. Nes mūsų treneris turi tokį posakį, „ar eina koja“? Tai koja ėjo... Tą ji suprato kiek vėliau, tai viskas vyko pakankamai sklandžiai, nors buvo sunku, bet aš dirbau savo darbą – skatinau ir motyvavavau, dirbau su žiūrovais nuo pat pirmo kilometro, nes kai juos pamatydavau, rodydavau „liuksus“, mojuodavau, dėkodavau už jų palaikymą, kad jie dar labiau palaikytų.
Nes taip atsitinka, kai sirgaliai gauna dėmesio iš aplinkos, iš sportininko, tai jie dar labiau užsiveda. Taip pat yra ir krepšinyje, futbole, kai žaidėjas parodo rankas į žiūrovus ir ten išvis galima išprotėti, tai ten lygiai tą patį darbą dirbau, kad būtų kuo didesnis triukšmas, kuo didesnis palaikymas. Norėjosi, kad Aušra išgyventų patį gražiausią momentą savo gyvenime ir stengiausi dėl to, kad tas jausmas būtų pasiektas.
Ar prisijungdamas prie paralipiečių šeimos jaučiate, kad savo darbais padedate mažinti socialinę atskirtį ir kaip jus įtraukė ta veikla?
– Ar sportas padeda mažinti, tai tikrai taip. Mano įmonė taip pat šitai socialinei atskirčiai skiria labai daug dėmesio, nes turime įmonės viduje programų, kurios veikia, skatiname neįgaliuosius ateiti dirbti, ateiti pastebėti, kaip mes dirbame, darome ekskursijas po savo ofisą, kur rodome, kaip atrodo šis darbas ir visą kita. Man labai smagu, kad mano kolegos buvo vieni didžiausių fanų, labai stipriai palaikė, jaučiau fantastišką palaikymą turėjau ir tarpais atrodė, kad jiems svarbiau šis startas nei man pačiam. Įmonės CEO Giedrė yra fantastiška, rašė įrašus „Linkedin“ apie mūsų olimpinį žygį, kurie sukūrė labai gerą emociją. Smagu, kad įmonės vadovas taip palaiko savo darbuotojus. Dabar po paralimpinių žaidynių turiu tokį jausmą, kad kažką dėl jų norisi padaryti dar daugiau.
Aš mačiau, kad ten visi turi kažkokią negalia. Vieni regos, kiti fizinę, intelektinę negalią, labai daug yra tų negalių ir suprantu, kad esu aplinkoje tų žmonių, kurie nėra tobuli ir kai pagalvoji, tai nė vienas iš jų nėra kažkoks nusiminęs, liūdnas ar panašiai. Tada supranti, kad jie džiaugiasi ir mėgaujasi gyvenimu. Toje pačioje Lietuvos paralimpinėje rinktinėje mačiau tiek šviesių žmonių, kad tiesiog jaučiuosi įkvėptas ir noriu kiekvienam mano aplinkoje dėl kažko burbuliuojančiam ar dėl kažko nepatenkintam žmogui papasakoti jų pavyzdį. Norėtūsi, kad Lietuvos paralimpinė rinktinė Los Andžele būtų ne iš devynių žmonių, bet iš 29-ių.
– Ispanė Elena Congost maratone jau buvo užsitikrinusi bronzą, tačiau prie pat finišo kluptelėjo jos gidas ir sportininkė norėdama jam padėti paleido juos jungiančią virvę. Teisėjai tai traktavo kaip taisyklių pažeidimą ir sportininkė buvo diskvalifikuota, taip pat neteko 30 tūkst. eurų premijos, kurią būtų gavusi iš Ispanijos už iškovotą bronzą. Ar ne per daug griežtos taisyklės, nors jums tai ir padėjo pakilti į šeštąją vietą?
Bėgikė yra karalienė ir mes suprantame, kad 90 procentų rezultato priklauso nuo to, kaip tą dieną bus pasiruošęs bėgikas, bet komandą sudaro ne tik bėgikas. Komandą sudaro gidas, komandą sudaro treneris, mitybos specialistai, psichologai, gydytojai ir šitoje komandoje visos grandys turi būti stiprios. Tavo svoris toje komandoje gali būti tik 2 procentai, bet jeigu tie 2 procentai suklys, tai gali atsitikti taip kaip Ispanijos atstovei. Aš sakyčiau, kad kiekvienas sportininkas renkasi savo komandą ir ją turi sudaryti tokią stiprią, kad ten nebūtų silpnos grandies.
Tai šitoje vietoje Ispanijos silpnoji grandis buvo gidas ir taip atsitiko. Tai yra paralimpinių žaidynių pasiruošimo niuansas, vadinasi nebuvo pasiruošę iki galo, vadinasi pradžioje užspaudė per greitai, nepasiskaičiavo jėgų, nepriėmė teisingų sprendimų ir gale likus dešimčiai metrų taip ir nutiko. Kiekvienas gali startuoti labai stipriai, bet gale gali paršliaužti, bet sportas yra ne apie tai. Tu turi būti visada stiprus ir taisyklės yra taisyklės, visiems jos vienodos. Likus 2 kilometrams iki finišo mes vijomės priešais mus bėgusius Pietų Afrikos atstovus ir aš mačiau, kad jie jau buvo pervargę ir mes labai stipriai artėjome prie jų. Aušrai tada sakiau, kad dabar tas momemtas, kai galime sukovoti, pasivyti, bet galiausiai pritrūko mums 1 ar 2 kilometrų, nes mes tikrai būtume pasiviję ir pagerinę tą rezultatą. O gaila ispanės tai labai, nes mačiau, kad po varžybų ispanė verkė pasikūkčiodama.