Tikitės objektyvios žiniasklaidos? Galiu jus nuraminti. Tokios Lietuvoje arba nėra, arba ji gali būti tik tuo atveju, jei yra visiškai finansiškai nepriklausoma. Pirštais nerodysiu. Deja, o gal ir ne „deja“, šiais laikais, kaip ir prieš tūkstantį metų, viskas yra perkama ir parduodama. Už pinigus, aišku. Ne už gražias akis. Be to, ir objektyvumas suvokiamas skirtingai, todėl ginčytis dėl to, kas objektyvu, o kas ne – beprasmiška. Tačiau geriausiu patarimu skaitytojui būtų – perskaitykite kelis naujienų portalus, perverskite kelis laikraščius ir tuomet susidarysite daugmaž objektyvų vaizdą.
Kadangi didelę dalį žiniasklaidos pajamų sudaro reklama ir vadinamosios viešinimo paslaugos (straipsnių ar jų ciklų užsakymas ir būtinai su užsakymų numeriu. Kas kita, kai tekstas pasirodo be jo), rinkimų žiniasklaida laukia labiau nei bet kas kitas, nes tuomet biudžetai prisipildo, o redakcijos turi pakankami pinigų žurnalistams išmokėti atlyginimus, o geriausiems dar ir premijas. „Naktinė mokesčių reforma“ kai kurioms redakcijoms kirto taip, jog kai kurios jų cypdamos išsivaikščiojo. Ne todėl, kad žurnalistai dirbo blogai ar jos buvo mažiau objektyvios už kitas. Tiesiog jos arba turėjo per mažą auditoriją (regionine ar specializacijos prasme), arba reklamos skyriai dirbo pernelyg vangiai. Vien iš turinio išgyventi žiniasklaidai bent jau Lietuvoje yra neįmanoma. Propaganda ir reklama (reklama šiuo atveju kaip propagandos sudėtinė dalis) eina išvien su žurnalistika. Pačios Lietuvos žiniasklaidos ypatybė ta, kad šalyje, skirtingai nuo šimtmečio tradicijas turinčių žurnalistikos kraštų (Didžioji Britanija, Švedija, Danija ar Jungtinės Valstijos), vyrauja 3–4 informaciniai poliai, besivaržantys tarpusavyje dėl įtakos. Suprantama, jie labiau akivaizdūs žiniasklaidoje dirbantiesiems ir ne taip gerai matomi gerbiamam skaitytojui.
Šioje kovoje žurnalistai kartais akivaizdžiai, o kartais neakivaizdžiai, tampa savotiškais įkaitais. Lojalumas atskirai verslo grupei (kaip darbdaviui) dažnai būna neišvengiamas. Kur girdėjote, kad „Tele 2“ salone būtų giriama „Bitė“ arba „Omnitel“, o „TV3“ televizijos kanalas viešai girtų „LNK“ produkciją. Čia žurnalistai tiesiog kantriai dirba arba nueina pas konkurentus. Deja, ten karuselė sukasi irgi lygiai taip pat. Kartais manęs paklausia – „Gedai, kurį savo straipsnį laikai geriausiu karjeroje“ – visuomet atsakau, tai tie straipsniai, kurie niekada ir nebuvo publikuoti. Tokių per 17 metų buvo gal dešimt, gal penkiolika. Gerai nebent tai, kad yra vietų, kur į turinį verslo grupė stengiasi nesikišti arba bent jau kišasi minimaliai. Blogiau yra kitkas.
Blogiau, kai mūsų gildijoje atsiranda inkvizitorių, vardan savo paties populiarumo, mėginančių melu ir šmeižtu „švarinti“ žiniasklaidą, tarsi joje nebūtų savireguliacijos institucijų, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos ar net žurnalistinės kalvės – Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto.
Štai vienas tokių demagogų, BNS agentūros vadovas Artūras Račas jau anksčiau siūlė užkalti instituto langus lentomis, mokydamas Lietuvos žurnalistus etikos. Ką gi, pamėginkime mokytis. Akylesnis viešosios erdvės stebėtojas pastebės, kad BNS jau seniai yra ne tik netiesiogiai nupirkta valstybininkų, bet ir, tikėtina, tokia bus ateityje. Remiuosi ne šiaip sau išsigalvojimais, o faktais. Jeigu remtumėmės viešai skelbiamais Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) duomenimis, valstybinės institucijos nuo 2010 m. spalio iš BNS informaciją pirko 14 kartų už bendrą 1,3 mln. litų sumą. Tiek mokesčių mokėtojų pinigų sumokėjo arba dar sumokės valdžia už naujienas, kurias bet kuris inerneto vartotojas rastų nemokamai naujienų portaluose, ir, mano galva, – daug įvairiesnių ir netgi labiau pamatuotų nei BNS (žiniasklaidos monitoringu užsiima visiškai kitos struktūros).
Pats A. Račas valdžios užsakymus vadina naujienų prenumeravimu. Nejaugi? Bet tebūnie. Kiekvienas turi teisę įvardyti savo parsidavimą ir jį pavadinti savais žodžiais.
Komunistai prieš pusę amžiaus irgi šaudė mokytojus, rašytojus ir kunigus, prisidengdami visuotinio gėrio idėja ir tarybinės liaudies švarinimo politika. A. Račas tai turėtų žinoti kur kas geriau, nei bet kuris ką tik iškeptas žurnalistas. Jei atmintis nemeluoja, dar studentaudamas jis buvo aktyvus komjaunimo sekretorius vienoje Vilniaus aukštųjų mokyklų. Bet įdomiau tai, kad 93 procentais viešųjų pirkimų konkursuose BNS dalyvavo kaip vienintelė naujienų agentūra (nors tokia nėra. Yra dar ir naujienų agentūra ELTA), o kai kurios BNS sutartys su valstybinėmis institucijomis baigsis 2013 m. pabaigoje (tiesa, tai nereiškia, kad taip ir nutiks). Juk viskas priklauso nuo to, kaip suformuluojamos viešųjų pirkimų konkurso sąlygos. Taigi, tai reiškia (ir net pats A. Račas supranta), kad daug kas priklausys nuo jo paties elgesio. Jei šis veikėjas nekritikuos savo tinklaraštyje Vyriausybės, Prezidentūros ir kitų institucijų vadovų, tikėtina, ir toliau valdžia pirks BNS paslaugas. Pastaruosius trejus metus, atrodo, taip ir buvo. Kritikos strėlių buvęs aktyvus komjaunuolis į Andrių Kubilių ar prezidentę Dalią Grybauskaitę paleido tiek, kad jas būtų galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų ir jei tylą apie šalies vadovę galėtume paaiškinti jos populiarumu (visuomenės apklausos jai palankios), tai tyla apie A. Kubilių verčia skėstelėti rankomis (jis nepopuliariausias politikas Lietuvoje). Paaiškinti galima nebent tuo, kad Ministro Pirmininko tarnyba iš BNS iki pat 2013 m. pabaigos atskeikės 290 tūkst. litų. Iš Prezidentūros A. Račo vadovaujamas BNS gaus 275,4 tūkst. litų. Nenustebčiau, net jei kažkurią dieną D. Grybauskaitė A. Račui įteiktų ordiną už nuopelnus Lietuvai.
Bet pasakykite kitką. Ką bendra tai turi su žurnalistine etika ir objektyvumu, kai Žemės ūkio ministeriją A. Račas kritikavo taip, tarsi brigadininkas darbuodamasis išvietėje. Galiausiai išėjo taip, kad Kazys Starkevičius sugebėjo atsispirti provokacijoms ir TS–LKD deleguotas ministras sėkmingai dirba iki šiol. Ar nebus taip, kad ir K. Starkevičius savo dienoraščiuose vėliau A. Račą minės, kaip mėginusį skleisti gandus.
Kiti TS–LKD atstovai, mano galva, arba išsigando, arba susimokėjo „prenumeruodami“ naujienas. Taip Audroniaus Ažubalio užsienio reikalų ministerija naujienų agentūrai atseikės 283,1 tūkst. litų, o A. Kubiliaus dešinėje įsitaisiusios Rasos Juknevičienės Krašto apsaugos ministerija jau ištaškė 123,1 tūkst. litų mūsų visų pinigų. Kaip Algimantas Čekuolis kalbėjo apie „mūsų elektrinę“, taip kalbu apie „mūsų pinigus“.
Be to, pats A. Račas gyrėsi apie pusryčius su A. Kubiliumi neoficialioje aplinkoje, o Viešųjų pirkimų tarnybos vadovas Žydrūnas Plytnikas kartą prasitarė gavęs konsultacijų iš Račo. Pastarasis iki šiol neatskleidė, ar VPT vadovą konsultavo už dyką, ar vis dėlto už užmokestį, o gal tiesiog susitarimo reikalu buvo tai, kad VPT užmerktų akis į „prenumeratos“ viešuosius pirkimus, kur sąlygos suformuluojamos taip, kad jokia kita žiniasklaidos priemonė negalėtų pretenduoti į tuos pinigus, išskyrus BNS?
Įdomu ir tai, kad prieš rinkimus A. Račas kažkodėl taip aršiai nekritikuoja tų partijų, kurios pirmiauja visuomenės nuomonių apklausose. Spėju, kad jaučia, jog šį kartą valdžia pasikeis ir prieš vėją nepapūsi. Priešingu atveju teks kamputyje graužti rabarbarą. Ir galbūt neatsitiktinai dabar pradėjo klausti, pas ką ir kiek užsakė (ir inicijavo) straipsnių bei reportažų propagandinėje Visagino atominės elektrinės statybų kampanijoje dabartiniai valdantieji...
Asmeniškai į šventeivas nepretenduoju (beje, ir už kiekvieną straipsnį gaunu atlyginimą, kaip ir kiekvienas bandelių pardavėjas, prekiaujantis kioske ar lektorius, skaitantis paskaitas universitete), bet negaliu tylėti, kai demagogas moko žurnalistinės etikos ir viešai dergia kitus kolegas. Nejučia prisiminiau jau klasika tapusi filmą „Šuns širdis“. Jei pamenate, tame filme profesorius Preobraženskis atliko operaciją šuniui, persodindamas jam žmogaus smegenis. Tas šuo virto žmogumi Poligrafu Poligrafovičium Šarikovu ir įsitraukė į socialinį konfliktą su profesoriumi, nes pasijuto nevisaverčiu visuomenės nariu. Jausdamas begalinį malonumą Šarikovas smaugdavo kates, valydavosi rankas į užuolaidas ir instinktyviai gaudydavo dantimis blusas. Kažkuo jo elgesys man primena ir A. Račą, mokantį etikos ir žurnalistikos pagrindų kitus žurnalistus, nors pats, jei neklystu, yra baigęs tik istorijos mokslus. Jau vien ko vertas A. Račo pasiūlymas „juodaskverniams“ (matyt, turėta galvoje radikalesnius katalikus ir kunigus apskritai) „užsikrušti negyvai“.
Bet ateizmo propaguotojas kitaip, matyt, ir negalėjo išsidergti, nes ne komjaunuoliai, o kunigai gūdžiais sovietmečio laikais užsiėmė savilaida („LKB Kronika“, kiti leidiniai), puoselėję Lietuvos nepriklausomybės siekį tada, kai tuo metu šarikovai jiems laužė pirštus tarp durų ir staktos. Beje, ir tik nepradėkite moralizuoti apie pagonybę, viduramžių inkviziciją ir milijonų inkų išpjovimu Maču Pikču miesto pagrindinėje aikštėje. Tai neturi nieko bendra su aptariama tema.
Kad Lietuvos žiniasklaida nėra tokia, kokios norėtume, pripažins visi joje dirbantieji ir dar mažiau atsiras tokių, kurie norės, kad ji netobulėtų. Kitas dalykas – panieka kitaip manantiesiems. Štai kur įžvelgiu didžiausią grėsmę. Kai pasigendama elementarios kultūros kitai nuomonei. Ir šarikovai yra tarp jų. O jei nuspręsite tapti žurnalistu, nedvejodami juo tapkite. Tai labai įdomus darbas. Tik atminkite vieną dalyką, kad net tapus angelu, visada atsiras tokių, kuriems nepatiks jūsų plunksnų šnarėjimas ir visada atsiras šarikovų, mėginančių jus apdergti.
